Antrąją pasakojimo dalį rasite čia Antroji dalis
Ilgokai pasivaikščioję po Taujėnų dvaro rūmus, išeiname į lauką ir einame link buvusio svirno.
Perkame bilietus į parką, kainuojančius 5 Eur. Bet pirmiausia einame pasidairyti į svirną, kuriame įkurta etnografijos ekspozicija.
Kuomet buvau čia prieš 3 metus, svirnas dar buvo tvarkomas. Todėl įdomu pamatyti, kas jame sukaupta. Tai vienintelis Lietuvoje trijų aukštų medinis svirnas, kuriam daugiau nei 250 metų. Kiek žinau, etnografijos kolekcija vis dar po truputį kaupiama, o daiktai rūšiuojami pagal tematiką. Tikrai labai įdomi ekspozicija. Kai kuriuos daiktus esame dar savo vaikystėje matę.
Išeiname pasivaikščioti į didžiulį ir kruopščiai sutvarkytą parką. Dvaro parkas minimas nuo 1698 metų.
Dvaro savininkai Radvilos čia laikė danielius, stirnas, įvairius paukščius. Ir dabar čia gyvena įvairiausi paukščiai bei gyvūnai.
O toliau tiesiog be jokio plano vaikščiojome po parką, mėgavomės gamtos ramybe, žaliu jaukumu.
Paukščių pasikalbėjimas virš „Peklužės“ – buvusio dvaro rūsio, kuriame sovietmečius buvo įrengta aludė. Sakoma, jog iš šio rūsio vedė požemių labirintas į rūmus ir Taujėnų bažnyčią. Gal ir dabar dvaro vaiduokliai jais vaikšto?
Rieduliai ir skulptūros puošia aplinką.
Nueiname iki beveik tolimiausio parko kampo... Nors jau, tiesą sakant, truputį jaučiamės pavargę... Gal ne tiek pavargę, kiek žinome, jog laukia ilga ir įvairių lankomų kampelių pilna diena.
Koplytėlė su Marija pastatyta būtent toje vietoje, kur Radvilų laikais taip stovėjo Lurdo Dievo Motinos koplytėlė.
Apžiūrime rūmus iš kitos pusės.
Žydi geltonos rožės
Išeiname pro vartus ir šiek tiek pavažiuojame atgal prie Taujėnų bažnyčios.
2002 metais šalia bažnyčios atidengtas paminklas 1945-1952 metais Taujėnų apylinkėse žuvusių partizanų atminimui.
1929-1930 metais šalia bažnyčios buvo pastatytas granito kolonos pavidalo paminklas su kryžiumi, skirtas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui. Paminklas 1956 metais nugriautas. Tačiau viršutinę jo dalį išsaugojo vietiniai gyventojai, o likusi dalis atkasta. Paminklas atstatytas 1989 metais.
Šalia – ir paminklas 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriams.
2008 metais, minint bažnyčios 150 metų jubiliejų, prisėdo Rimanto Zinkevičiaus Rūpintojėlis.
Klasicistinė Taujėnų Šv.Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia pastatyta 1858 metais. Ji kaip miniatiūrinė Vilniaus Arkikatedros kopija.
Šalia bažnyčios baltuoja mūrinė varpinė.
Bažnyčia atidaryta, todėl einame į vidų pasidairyti. Sužavi viskas... Ir freska virš įėjimo...
... ir jauki ramybė viduje...
O jau paveikslai... Esame be galo nustebę, matydami pasauliečių moterų, o kitoje pusėje – ir vyrų portretus bažnyčioje...
Įdomus kiekvienas kampelis... Tikrai Vilniaus Arkikatedros mažoji dukrytė, ne mažiau įspūdinga. Ir tokia švelni ramybė, ir spalvos, spalvos...
Trumpas žvilgsnis nuo vargonų viršaus.
Išeiname sužavėti. Labai smagus netikėtumas buvo ši Taujėnų bažnytėlė. Dar apeiname ratuką šventoriumi.
Čia palaidotas kunigaikštis Karolis Radvila...
Iš Taujėnų sukame link Užulėnio kaimo, kuriame įsikūręs Užugirio arba Antano Smetonos dvaras. Jame taip pat esu buvusi su bendradarbiais. Tačiau tuomet važiavome autobuvu asfaltuotu keliu. Šį kartą, pasikliaudami navigacija, beveik pusvalandį kratomės žvyrkeliu per laukus. Jau net buvo momentas, kai sakiau, tiek to, sukame atgal, nes tikrai gaila automobilio. Vis tik atvažiuojame. Pasistatome mašiną ir einame pasivaikščioti.
1934 metais, artėjančio 60-mečio proga, Tautininkų sąjunga Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai nusprendė padovanoti ūkį. Kadangi A.Smetona buvo labai prisirišęs prie savo tėviškės Užulėnio, sklypą nutarta pirkti gimtinėje. Jubiliejaus komitetas išleido Dovanos ženklus, skirtus surinkti reikamų lėšų žemės sklypui. Už surinktus pinigus buvo nupirkta 80 ha žemės. 25 ha miško A.Smetona buvo gavęs iš valstybės kaip Nepriklausomybės akto signataras. Sujungus Prezidento jau turėtus 5 ha miško su padovanota žeme, suformuotas 110 ha sklypas. 1937 metais pastatyti dviejų aukštų reprezentaciniai rūmai, pagrindiniu fasadu orientuoti į šalia telkšantį Lėno ežerą. Rūmuose buvo įvestas vandentiekis, įrengta kanalizacija, tiesioginis telefono ryšys su Kaunu. Prezidentas čia atvykdavo vasaromis su savo automobiliu. 1940 metais Užugirio dvaras buvo nacionalizuotas. Žemė ir ūkiniai pastatai atiteko tarybiniam ūkiui, o rūmuose įkurta tuberkuliozės ligoninė. Vėliau čia veikė narkologinė ligoninė. 2008 metais Užugirio dvaras perduotas Ukmergės rajono savivaldybei. Šiuo metu čia įsikūręs Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyrius. Buvusiame ūkiniame pastate veikia restoranas ir nedidelis viešbutis.
Einame į rūmus, perkame bilietus, muziejaus darbuotoja trumpai papasakoja dvaro istoriją. Toliau vaikštome savarankiškai.
Pirmajame aukšte – ekspozicija, skirta čia buvusiai ligoninei.
Lipame senoviniais laiptais į antrą aukštą.
Ilgokai užstringame ties tarpukario reklamų ekspozicija. Viską nuodugniai ištyrinėjame. Ir... prisikrizename iki soties... Smagios tos reklamos.
Kortų kambarys – rimtų vyrų kampelis. O gal ir damų???
Kruopščiai atkurtas Prezidento kabinetas.
Apžiūrime ir kitus įdomius kampelius.
Gero tabako rūkoriams...
Vienas muziejaus kampelis skirtas žemės matininkui Juozui Papaurėliui. Būtent jis atmatavo tuos 110 ha Prezidento ūkiui.
Pamojame Prezidentui...
...ir einame prie Lėno ežero.
Ežere vyksta kažkokios buriavimo varžybos...
Grįžtame atgal prie rūmų.
Einame link mašinos šoniniu takeliu
Tame akmenų pastate buvo Prezidento automobilio garažas.
Nedidelis, bet labai jaukus tiek dvaras, tiek muziejus. Svarbiausia, kad nėra perkrauta, viskas su saiku ir neatsibosta. Aišku, tos reklamos buvo šio kampelio vinis. Na, o toliau prasukame pro gimtajį A.Smetonos Užulėnį. 1935 metais šiuos rūmus Prezidentas Antanas Smetona padovanojo krašto gyventojams. Čia buvo įkurta tuo metu viena moderniausių Lietuvos pradinių mokyklų, veikusių iki 2003 metų. Šiuo metu čia taip pat veikia muziejus, organizuojamos įvairios edukacinės programos. 2019 metais priešais buvusią mokyklą atidengtas paminklas Prezidentui.
Visai šalia – Prezidento gimtosios sodybos vieta.
Dar keletas žvilgsnių į labai jaukų Užulėnio kaimą...
... ir važiuojame į Siesikus apžiūrėti pilies.
Siesikų pilis stūkso pietiniame ežero krante vos už poros kilometrų nuo to paties pavadinimo miestelio. Pastatyta 16 amžiaus pradžioje, Siesikų pilis išlieka vienu ankstyviausių ir mistiškiausių Renesanso statinių Lietuvoje. Apie tariamą pilies statytoją Gabrielių Daumantą Siesickį nėra daug informacijos, tačiau teigiama, jog jis buvo apsišvietęs didikas, tarnavęs Jogailaičių donastijos atstovams. 18 amžiaus viduryje Siesikų pilį įsigijo Ukmergės pilininkas Konstantinas Daugėla. Ši giminė pilį valdė iki pat nacionalizacijos 1940 metais. Šiuo metu pilnai restauruotas pirmasis pilies aukštas, o antrajame vyksta tyrimai ir restauravimo darbai. Pasivaikščioti galima po abu aukštus, rengiamos ir ekskursijos su gidu – juo paprastai būna dabartinis pilies šeimininkas bei jos atkūrimo entuziastas Audrys Matulaitis.
Pirmiausia pasivaikštome po pirmąjį aukštą, išlandžiojame visas erdves.
Sužavi nuostabūs lubų raštai
Su Daumantų gimine susijusi ir viena legenda, kuri piliai suteikia mistikos prieskonį. Pasakojama, jog sykį vienas iš kunigaikščių Daumantų išsiaiškino, jog jo žmona įsimylėjo svetimšalį riterį. Kunigaikštis liepė neištikimą žmoną užmūryti pilies boktše, o meilužį sukapoti į gabalus. Sakoma, jog naktimis kunigaikštienės dvasis išeina iš bokšto ir sklendžia link ežero, kur tikisi sutikti savo mylimąjį.
Lipame į antrąjį aukštą, kur po truputį atidengiama įspūdinga sienų tapyba.
Didžiojoje menėje rasta 17 amžiaus vėlyvojo Renesanso tapyba, stebinanti augaliniu dekoru ir dvylikos mėnesių siužetiniu ciklu. Įspūdingi tapybos motyvai vaizduoja Antikos mitų herojus pagal Ovidijaus „Metamorfozių“ graviūras. Tai unikalūs fragmentai, nes vėlyvojo Renesanso tapybos Lietuvoje išlikę labai mažai.
Sužavėti pamatytais vaizdais, apeiname pilį iš kitos pusės. Štai tas nelemtas bokštas, kuriame įmūryta kunigaikštienė...
Pasidairome į ežero tolumas
Tikrai įdomi ir šiek tiek paslaptinga pilis...
Pasidarome į kitus kelis išlikusius Siesikų piliai priklausiusius pastatus...
