2017 m. lapkričio 18 d., šeštadienis

Žydiškojo Vilniaus reliktų beieškant. Penkta dalis

Ketvirtąją pasakojimo dalį baigiau pažadu papasakoti apie žydų amžinojo poilsio vietą - kapines. Pažadus, kad ir gerokai pavėlavus, reikia tesėti. Todėl kviečiu kartu pasivaikščioti po jau išnykusias, nykstančias ir vis dar gyvuojančias Vilniaus žydų kapines.
Istoriniuose dokumentuose minima, jog pirmosios seniausios Vilniaus žydų kapinės jau veikė 15-16 amžiuje Šnipiškėse, dabartinių Sporto rūmų ir aplink esančios teritorijos vietoje.





Čia buvo palaidota nemažai žydų šviesuolių, žinomų visame pasaulyje. Devyniolikto amžiaus pradžioje kapinės buvo visiškai užlaidotos, todėl 1831 metais caro valdžios įsakymu uždarytos. Žymiausių žmonių palaikai buvo perkelti į pradėtas kurti Užupio žydų kapines dabartinėje Olandų gatvėje, o visa kita palikta nykimui. Tačiau iki ankstyvojo pokario nemaža dalis kapelių ir paminklų dar buvo išlikę. Kapinės sunaikintos, statant Sporto rūmus ir uždarą baseiną. Šiuo metu teritorija kažkiek aptvarkyta ir pastatytas paminklinis akmuo išnykusioms kapinėms. Beje, šis paminklas puikiai matomas ir iš kitos upės pusės. Smagu, kad ne kažkur kampe užslėptas







Pasivaikščiojus aplink paminklą ir paskaičius užrašus, galima dar kartą žvilgtelėti į jau apleistus buvusius Sporto rūmus...





... o taip pat į jau apleistą atminimo lentą, žyminčią buvusių kapinių vietą. Labai gaila, kad tokių apleistų, nublukusiais užrašais atminimo lentų Vilniuje yra daug. Netgi prie gausiai turistų lankomų objektų...  Akmenukas į atsakingų asmenų daržą...





Kaip jau minėjau, uždarius šias seniausias kapines, žydų mirusieji pradėti laidoti Užupio žydų kapinėse. 12,5 ha plote per daugiau nei šimtą metų buvo palaidota apie 70 tūkstančių žmonių. Šios kapinės veikė iki 1939 metų, kuomet buvo įkurtos Sudervės žydų kapinės Viršuliškėse. 1961-1963 metais kapinės pradėtos naikinti, o labai greitai sulygintos su žeme. Iš paminklinių antkapių buvo sumūryti laiptai į Tauro kalną, į Nacionalinę biblioteką. Ir daugelyje kitų vietų buvo akmenų su žydiškais užrašais. Tik dalis žymiausių žmonių palaikų (Vilniaus Gaono, gydytojo Aiskaudos prototipo Cemacho Šabado ir kt.) perkelta į Sudervės kapines. 2004 metais kapinės pradėtos tvarkyti, iš antkapių likučių pastatytas paminklas čia palaidotiems žydams atminti.







Kalvelėse yra išlikę nemažai senų antkapių, kurie tapo matomi, sutvarkius teritoriją. Visai smagu paklajoti ar parymoti








Toliau keliaukime į trečiąsias - veikiančias - Vilniaus žydų kapines, esančias Viršuliškėse, visai šalia Sudervės katalikų kapinių. Pastarosiose palaidota nemažai man artimų žmonių, todėl jau vaikystėje ne kartą girdėjau, jog štai ten už tvoros palaidoti žydai. Kadangi praėjusią vasarą klajojau po žydiškąjį Vilnių, smalsu buvo aplankyti ir Sudervės žydų kapines. Nors atrodytų jų vieta aiški, tačiau rasti įėjimą nėra taip lengva, nes nuorodų praktiškai jokių. Šias kapines galima pasiekti, važiuojant Dūkštų gatve, kurios tęsinys, kirtus Buivydiškių gatvę, yra vadinamas Sudervės keliu. Taigi, Sudervės žydų kapinės



Įėjus pasitinka jauki alėja...


... kurios pakraštyje rasime akmenį su atminimo malda kadišu





Visai šalia - holokausto aukų kapai








Pasukę į šoninę alėją, prieisime įdomius paminklėlius





Čia perlaidoti palaikai, rasti senųjų Šnipiškių kapinių vietoje, o būtent statant Karaliaus Mindaugo tiltą. Savotiškai įdomi ir jauki paminkluose užrašyta malda




Grįžkime jaukia alėja atgal





Čia palaidoti nežinomi žuvusieji 1905-1906 bei 1914-1919 metais


Toliau vėl rasime geto aukas...








Jau minėjau, kad Vilniaus Gaono palaikai buvo perkelti į šias kapines. Štai šiame mauzoliejuje jie ir ilsisi kartu su šeimos ir artimųjų palaikais




Na o toliau tiesiog galima klajoti kapinių takeliais, sustojant prie vieno ar kito įdomesnio paminklo ar kriptos








Sakoma, jog tokie paminklai su atversta Tora buvo statomi žydų šviesuoliams. Gražu ir jauku...





Beklajodama randu žymaus žydų bendruomenės veikėjo kapą.  Josifas Levinsonas daugelį gyvenimo metų paskyrė Lietuvos žydų žudynių vietų bei kapinių tvarkymo darbų organizavimui, kuriems pats ir vadovavo. Jo parašytoje "Skausmo knygoje" surinktos ir nufotografuotos visos žydų žudynių vietos, esančios Lietuvoje.




Ne vienose veikiančiose žydų kapinėse galima pastebėti tradiciją artimųjų kapus puošti ne gėlėmis, o akmenukais. Man ši tradicija visai graži...


Tai tiek minčių ir vaizdų apie Vilniaus žydų kapines. Taip pat baigiu ir žydiškojo Vilniaus reliktų paieškas. Ar jos buvo sėkmingos? Manau, kad taip - ne tik radau įdomių vietų, bet ir nemažai sužinojau sau naujo. Kviečiu ir kitus atrasti bei sužinoti...









2017 m. spalio 22 d., sekmadienis

Pasibastymai po Trakus ir apylinkes. Ketvirta dalis

Kuomet rengiausi pasibastyti po Trakus, ieškojau jų apylinkėse įdomių vietų, kurias galėčiau pasiekti pėsčiomis. Labai sudomino Internete rasta informacija apie senąjį Daniliškių sentikių kaimą. Jis įsikūręs maždaug 8 kilometrai nuo Trakų, Kudrionių kraštovaizdžio draustinyje. Toks atstumas man nesunkiai įveikiamas, todėl iš Trakų iškulniavau į Daniliškes. Kviečiu keliauti drauge. Pirmiausia einu vadinamuoju Semeliškių plentu.


Pravažiuojančių mašinų visai nedaug, todėl eiti smagu. Kelias gana vaizdingas. Iš vienos pusės vilnija kvepiantys grikių laukai




Pakeliui pasisveikinu su gamtos sergėtoju



Iš kitos pusės mėlynuoja smagūs ežeriokai




Vis pagaunu save galvojant - graži ta mūsų Lietuvėlė


Nuėjus apie tris kilometrus, pasitinka man svarbus kelio ženklas


Tolumoje jau matau buvusio saldainių fabriko bokštą, ties kuriuo turėsiu sukti dešinėn


Ir iš tiesų - toliau keliauju į dešinę vedančiu keliuku



Kelias labai vaizdingas, o nuotaika puiki



Kelyje esu visiškai viena, tik labai retai pravažiuoja kokia nors mašina. Praeinu pavėsingą miškelį


Ir vėl lietuviški laukai



Kartais šiek tiek neramu, ar teisingu keliu einu. Vis dar nenaudoju telefono navigacijos, o pasikliaunu savo nuojauta. Vėliau ji mane šiek tiek apgaus - bet apie tai vėliau. O kol kas prieinu kryžkelę



Kol kas viskas labai aišku, o ir einu teisinga kryptimi


Smagus keliukas toliau sau ramiai vingiuoja per miškus ir laukus





Prieinu nuorodą



Bandau įžiūrėti, kuria linkme tas piliakalnis būtų. Hmm... lyg ir panašu, jog kairėn. Ten - miško kirtavietė. Einu einu, jau seniai tie keturi šimtai metrų nueiti, o piliakalnio nei kvapo. Nėra ir jokių nuorodų. Metu akmenuką į Trakų istorinio nacionalinio parko daržą - jei jau savo Interneto tinklapyje rašote apie šį piliakalnį, gal vertėtų ir vietoje daugiau aiškumo įnešti? Taip taip, daug kas pasakys - reikia turėti navigaciją. Visiškai su tuo sutinku, tačiau... Nuorodos vis tiek būtinos. Na, bet čia tik mano pamąstymai. Kad jau neradau piliakalnio, tai gal bent kaimą vis tik turėčiau rasti?





Radau



Šiame rėžiniame kaime sentikiai apsigyveno septynioliktame amžiuje, nors pačios Daniliškės minimos nuo šešiolikto amžiaus. Tik svarbu nepainioti su kitomis Daniliškėmis, esančiomis Vilniaus pakraštyje. Taip, Lietuvoje daug vietovių vienodais pavadinimais... Na, o Trakų Daniliškėse devynioliktame amžiuje sentikių bendruomenę sudarė virš šimto žmonių. Šiuo metu kaimas, deja, nykstantis. Jame gyvena tik trys sentikių šeimos. Tačiau jis labai svarbus Lietuvos sentikių bendruomenės gyvenime. Į kaimo cerkvėje vykstančias apeigas atvyksta kitose Lietuvos vietose gyvenantys sentikiai, o į veikiančias kaimo kapines laidojami jų mirusieji.


Daniliškių kaimo viduryje tebestovi viena iš trylikos Lietuvos sentikių cerkvių, pastatyta 1817 metais, o perstatyta dvidešimto amžiaus viduryje. Cerkvė, aišku, uždaryta, bet aš mielai pasivaikštau aplink. Jauku...





Nuo cerkvės žygiuoju link sentikių kapinių



Kapinaitės nedidelės, dalis sutvarkyta, dalis jau šiek tiek apleista. Ramiai pasivaikštau, stabteliu prie mane sudominusių kapelių





Kapą tvarkančių žmonių dar pasiklausiu, gal jie vis tik žino, kur čia tas piliakalnis yra. Tačiau jie ne vietiniai ir man nieko negali pasakyti. Ką gi, tiek to. Bus tų piliakalnių. Juo labiau, kad iš Daniliškių žadu traukti apžiūrėti Bražuolės piliakalnio, taip pat esančio Trakų apylinkėse. Atsisveikinu su jaukiomis ramiomis Daniliškėmis...


... ir keliauju ieškoti Bražuolės



Kaip jau minėjau, savo pasibastymuose kol kas nenaudoju navigacijos. Prieš kelionę buvau žemėlapyje pasižiūrėjusi, kaip iš Daniliškių nueiti per miškus-laukus iki Bražuolės. Viskas atrodė labai paprasta ir netoli. Ojei, kaip klydau. Net nebežinau, kiek laiko klajojau, remdamasi velniai žino kuo - nuojauta, saulės padėtimi danguje ar tiesiog kokio angelo-sargo vedama...








Iš esmės ėjau tinkama kryptimi, tik kad daug kur privačios valdos ir niekaip nepraeisi. Vienu metu jau norėjau spjauti į viską, grįžti į Daniliškes, tada iki plento ir jau plentu nueiti iki Bražuolės. Gal šis variantas ir būtų buvęs teisingiausias, išėjus iš Daniliškių. Bet... yra kaip yra



Netoli šio gražuolio jau beveik su ašaromis akyse nusprendžiu užsukti į vieną sodybą ir pasiklausti kelio. Ačiū gerajam žmogui, kad parodė kryptį... Beje, buvau jau visai netoliese...




Pasukau rodyklės kryptimi, bet labai greitai - vėl kryžkelė be jokių ženklų. Kur eiti (dar vienas akmenukas į atsakingų asmenų daržą)? Pro šalį važiavo kombainas, tai susistabdžiau. Kombainininkas man parodė kelią, dar pridurdamas, kad piliakalnis apleistas, ir ten nieko įdomaus. Bet man vis tiek norėjosi jį surasti






Bražuolės piliakalnis svarbus tuo, jog čia stovėjusioje pilyje 1382 metais pasirašyta Bražuolės sutartis tarp Jogailos ir Vokiečių ordino. Piliakalnis įtrauktas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą, prieš kurį laiką sutvarkytas už ES pinigus



Deja... Kaip dažnai atsitinka - toliau praktiškai neprižiūrimas ir jau ganėtinai apleistas...





Lipant užpuola didžiausias spiečius uodų - čia jau praktiškai džiunglės pasidariusios


Teisingai tai kombainininkas sakė - nieko čia įdomaus. Ant piliakalnio - tiesiog nešienauta pieva




 
Pasidairiusi ir šiek tiek nusivylusi, lipu žemyn



O toliau.... einu link plento, kur manęs laukia dar šiek tiek pasibastymų. Bet apie tai - kitoje pasakojimo dalyje