2016 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Senoji sostinė - Kernavė. Antroji dalis

Kaip minėjau pirmosios pasakojimo dalies pabaigoje, pasivaikščiojusi Balto kalno taku, grįžtu į Kernavę. Iki autobuso į Vilnių likę šiek tiek mažiau nei pusantros valandos. Vis tik sugaišau su tais grybais :) Esu svarstymuose, ką daryti. Aišku, piliakalnius apeiti spėčiau, tačiau muziejaus ekspozicijos apžiūrėti jau nespėsiu. Nutariu muziejuje pasiklausti, galbūt dar yra koks nors papildomas autobusas. Taigi, užeinu vidun






Labai maloni muziejaus darbuotoja patikrina autobusų grafikus. Deja deja, savaitgaliais jų itin mažai. Garsiai svarstau, kaip čia man elgtis. Ir nutariu niekur neskubėti, o namo grįžti jau vakarop. Perku du eurus kainuojantį muziejaus bilietą, gaunu audiogidą, darbuotoja viską išsamiai paaiškina. Daugiau kaip valandą maklinėju po muziejaus sales, sąžiningai išklausau visų audiogido pasakojimų, apžiūriu eksponatus, pasigėriu ekranuose demonstruojamais filmuotais įvairių amatų vaizdais. Pastarieji nufilmuoti gyvosios archeologijos dienų metu. Išeinu sužavėta, nes tikrai labai įdomu.
Jaučiuosi išalkusi, nes vis tik pusryčiai buvo gana anksti, todėl žygiuoju per miestelį link vienintelės jame esančios maitinimo įstaigos "Kerniaus užeiga". Jaukūs vaizdai pakeliui






Mano dėmesį patraukia Vilniaus gatvėje įsikūrusi galerija "Šulinys". Deja, į vidų negalėjau užeiti, nes neveikė. Tai tik pasidairiau aplink









Prieinu užeigą, įkurtą buvusiame malūne







Į sveikatą...





Kainos "Kerniaus užeigoje" nelabai kandžiojasi, aplinka jauki, todėl tikrai rekomenduoju užsukti. Adresas - Senovės g. 21, yra aiškios nuorodos
Pasistiprinusi ir atsipūtusi, keliauju atgal link bažnyčios ir piliakalnių. Gražiai sutvarkytas miestelis








Šalia bažnyčios įsikūrusios Kristaus Karaliaus Merginų diakonių kongregacijos vienuolės ir parapijos administracija. Pasivaikštau po nedidelį jaukų vienuolyno kiemelį









Būtent šiame kiemelyje yra Lietuvos žemėlapio formos baseinas, geriausiai matomas nuo vienuolyno pastato viršaus. Bet norint ten patekti, reikia tartis iš anksto. Todėl tik pasigėriu vaizdu iš apačios





Na ir keliauju paklajoti po piliakalnius





Viskas gražiai sutvarkyta, įrengti informaciniai stendai, takai, laipteliai į piliakalnius. Visa tai padaryta, 2015 metais baigus įgyvendinti iš ES struktūrinių fondų lėšų finansuotą projektą "Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas". Dabar svarbiausia išlaikyti esamą grožį ir neleisti jo suniokoti.
Pirmiausia lipu į Pilies kalną. Nors iš tiesų pilis stovėjusi ant kito - Aukuro - kalno. Pilies kalnas dar vadintas Papiliu arba Įgulos kalnu






Jaukus, kiek padūmavęs vaizdas nuo viršaus





Užlipusi ant Pilies kalno, pasivaikščiodama nueinu link muziejaus ekspozicija po atviru dangumi. Mano jau minėto projekto metu  pagal archeologinę medžiagą atkurtas Kernavės viduramžių miesto fragmentas su trijų amatininkų šeimų gyvenamosiomis sodybėlėmis. Į kai kuriuos namus galima užeiti, kitais gi galima pasigėrėti tik iš tolo. Bet vis tiek įdomu











Beje, vienoje nuotraukoje galite pamatyti vėjo jėgaines. Muziejaus darbuotoja paaiškino, kad pagal rezervato taisykles negali būti jokių elektros stulpų, todėl apsaugos kameroms elektrą pagamina būtent tos vėjo jėgainės.
Toliau - Aukuro kalnas, ant kurio stovėjusi pilis






Čia vėl gaunu šiek tiek šilto vasariško lietaus. Todėl vaizdas nuo piliakalnio toks rūstokas






Pirmasis priešpilis - Mindaugo sosto kalnas. Beje, jis daugiausiai archeologų ištyrinėtas






Antrasis priešpilis - Lizdeikos kalnas. Jame buvusi ir gyvenvietė







Ech vasara...





Šventasis lietuvių medis





Galiausiai per dūzgiančių bičių kupiną pievą žygiuoju link penktojo - Kriveikiškio - piliakalnio







Šis piliakalnis paslaptingiausias ir mažiausiai tyrinėtas. Jo šiaurinėje papėdėje buvusi gyvenvietė ir kapinynas





Pats piliakalnio vardas - Kriveikiškis - byloja, kad čia galėjęs gyventi Krivių Krivaitis. Be to, aplink ąžuolų giraitė. Todėl spėjama, kad čia galėjusi būti pagoniškų apeigų vieta, šventavietė




Po piliakalnius galima klajoti ir klajoti, galima prisėsti ant žolės ir ramiai papiknikauti ar pamedituoti. Tačiau aš žygiuoju Pajautos slėniu link Neries. Pakeliui prieinu pagal archeologinių tyrimų medžiagą atkurtą medgrindą. Šioje vietoje buvęs seniausias Lietuvoje žinomas grįstas kelias, datuojamas 4 amžiumi






Rangos tviska Neris tarsi juosta auksinė






Atsisuku į piliakalnius - visi kaip ant delno





Šalia Neries vėlgi pagal archeologinių tyrimų medžiagą atkurtas šioje vietoje buvęs Brūkšniuotosios keramikos kultūros kapinynas, datuojamas pirmu tūkstantmečiu prieš Kristų. Tai seniausias kapinynas Lietuvos teritorijoje. Paslaptingi lauko akmenys, žymintys buvusių kapų vietą


Ir vėl einu prie Neries







Nusileidžiu prie pat vandens






Paskui ilgokai sėdžiu ant suoliuko ir medituoju... Galiausiai grįžtu į Kernavės centrą. Paskutinis žvilgsnis į piliakalnius ir Pajautos slėnį





Iki autobuso dar turiu laiko, tai tiesiog vėl pasivaikštau aplink bažnyčią, kelis kartus nueinu iki autobuso sustojimo vietos ir vėl atgal prie bažnyčios smagiąja Kerniaus alėja. Žmonių vėlyvą popietę nemažai, vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja, su šeimom, vaikais, draugais. Smagu, kad Kernavė gyva. Pabaigoje dar užsuku į Ipolito Užkurnio skulptūrų galeriją. Žymusis medžio drožėjas kilęs iš Širvintų rajono, po jo mirties žmona medžio darbų kolekciją padovanojo Kernavei. Ekspoziciją galima apžiūrėti nuo 14 iki 18 valandos nemokamai.









Sulaukusi autobuso, grįžtu į Vilnių. Puiki, jauki diena - pasibasčiau, pasikultūrinau, pasiistorinau, pagrybavau :) Rekomenduoju visiems aplankyti Kernavę.