2016 m. liepos 19 d., antradienis

Po Molėtų apylinkes. Mindūnai

Vieną dieną mano molėtiškė draugė sako man - turiu planą-chuliganą. Suklusau. O ji sako - atvažiuok kokį šeštadienį ryte į Molėtus, nuvažiuosime kartu autobusu iki Mindūnų, apžiūrėsime ežerų žvejybos muziejų, užlipsime į Labanoro apžvalgos bokštą, o paskui tuos dešimt kilometrų iki Molėtų grįšime pėsčiomis pauogaudamos ir pagrybaudamos. Aišku, planas man patinka ir jam pasirašau. Todėl vieną vasaros šeštadienį anksti ryte jau sėdžiu autobuse, važiuojančiame į Molėtus. Artėjant prie Molėtų, gaunu draugės žinutę, kad ji jau stovi stotelėje ir kad lynoja. Tačiau sinoptikai šiai dienai lietaus tikrai nežadėjo, nors dangumi ir plaukia gana potamsiai kamuoliniai debesys. Parašau jai, kad tuoj būsiu Molėtuose ir kad turiu skėtį dėl visa ko įsimetusi. Susitikusios dar turime apie pusvalandį pasivaikščioti prie Pastovio ežero. Apie savo pasibastymus po rudeniškus Molėtus jau esu rašiusi. Sulaukiame autobuso, važiuojančio į Ignaliną ir stojančio Mindūnuose. Beje, toks autobusas važiuoja tik šeštadieniais du kartus per dieną ir sekmadienį kartą per dieną. Jei norėtumėte grįžti atgal, tai šeštadienį jau to nepavyks padaryti, nes autobusas važiuoja tik ryte, na, o sekmadienį galėsite grįžti po pietų. Kadangi mudvi suplanavusios grįžti pėsčiomis, tai tokie autobusų grafikai mums nesvarbūs.
Išlipusias Mindūnuose, mus pasitinka






Ir jaukus keliukas, kuriuo vėliau eisime pustrečio kilometro iki apžvalgos bokšto





Protingas muziejus - kaip supratome, galima į planšetę ar gal ir į išmanųjį telefoną atsisiųsti specialią programėlę, kurią naudojant, ieškoma muziejuje įvairių pažymėtų eksponatų, o suradus reikiamą jų skaičių, galima laimėti prizus.


Tiesą sakant, nelabai gilinomės į tai, o Internete jokios informacijos apie tai. Ir apskritai mažokai Internete informacijos apie muziejų. Bet čia vienintelis jo minusas. Visa kita - tiesiog super. Daug eksponatų, daug informacijos, jauku ir miela pasivaikščioti.
Pirmiausia užsukame į pagrindinį pastatą. Čia perkame du eurus kainuojančius bilietus ir leidžiamės apžiūrėti Antano Truskausko medžioklės trofėjų parodą. Buvo tikrai įdomu, ekspozicija išdėliota įvairiose salėse pagal žemynus. Be to, papildėme savo zoologijos žinias. Bent jau aš, nes kai kurių gyvūnų pavadinimų iki šiol nesu girdėjusi. Kviečiu šiek tiek pasivaikščioti


 Mielas katinėlis



Liūdnas liūdnas meškiukas - net gaila jo pasidarė




 Nasrai



 Šitas mūsiškis


 Ragai priešinga kryptimi



Labai įspūdinga kolekcija. Džiaugiuosi pamačiusi. Toliau žygiuojame pas žvejus - vis tik muziejus pavadintas ežerų žvejybos vardu. Muziejaus darbuotojas paslaugiau atrakina mums žvejybos ekspozicijų buveines.





Pirmiausia einame į žvejo namą, kuriame susidomėjusios apžiūrime įvairius žvejybos rakandus, senas nuotraukas su žvejybos momentais, perskaitome net keliuose stenduose pateiktą įdomią informaciją apie įvairias ežerų žvejybos rūšis ir pan.






Antrame aukšte - tradicinis žvejo kambarys






Žvejo namas iš išorės





Priešais namą - buvęs svirnas, kuriame taip pat įrengta ekspozicija. Antrame aukšte galima net įvairių žuvų balsų pasiklausyti ir pamatyti, kaip jos maivosi. Deja, apšvietimas nekoks, tai nefotografavau. Visi įspūdžiai išliko tik atmintyje ir širdyje...





Dar viename pastate įsikūrusios įvairių amatų dirbtuvės. Darbuotoja mums viską aprodo ir papasakoja. Čia galima atvažiuoti ir dalyvauti įvairiuose edukaciniuose užsiėmimuose - velti iš vilnos, gaminti keramikos dirbinius, austi, karpyti karpinius, džiovinti visokias žoleles ir pan.





Dar keletas muziejaus aplinkos vaizdų. Tikrai labai jaukus muziejus - rekomenduoju apsilankyti. Beje, tuo metu buvome vienintelės lankytojos...







Apžiūrėjusios muziejų, žygiuojame link Labanoro apžvalgos bokšto. Iki jo - šiek tiek daugiau nei du kilometrai per smagų mišką. Einam, kalbamės, mėgaujamės vaizdais ir garsais, kvėpuojam tyru pušų oru... Aplink matome mėlynuojančius mėlynių krūmus, bet esame sutarę grybais ir uogom užsiimti, aplankiusios bokštą...







Prieiname Baltuosius Lakajus








Čia nejučiom prisimenu savo vaikystės mylimą knygą - Elenos Spurgaitės "Žaliapūkę". Vienas iš apsakymų joje buvo būtent apie šias ir netoliese esančias vietas - "Jūreivis Baltrukas". Jame pasakojama apie kiškiuką, keliaujantį po šį ežerų kraštą, patiriantį daug nuotykių, kol galų gale laimingai grįžtantį prie savo gimtojo Šakarvų ežero. Nors Baltieji Lakajai apsakyme, kiek pamenu, neminimi, bet vis tiek tas pats ežerų kraštas...
Jauki sodyba pakeliui





Keliukas veda toliau. Tik vis daugėja važiuojančių tiek link bokšto, tiek atgal. Galiausiai turime sustoti ir praleisti automobilių virtinę su vėliavomis. Su drauge susižvalgome - negi jie važiuoja prie bokšto, bet tai tada bus daug žmonių, sunku užlipti...





Praeiname Mindūnų kempingą - visai smagi vieta pavasaroti





Galiausiai Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštas. Atidarytas 2015 metų rudenį. Aukščiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje - jo aukštis 36 metrai.





Lipimas į bokštą nemokamas. Tačiau galima savanoriškai įsigyti parko bilietą ir tokiu būdu paremti saugotinų teritorijų išsaugojimo iniciatyvas. Mudvi su drauge jaučiamės sąmoningos ir pilietiškos, tai prieiname prie autobusiuko, kuriame.... EUREKA... lankytojų bilietus pardavinėja buvusi draugės klasiokė. Šiek tiek papliurpiame apie parką, mūsų kelionę ir pan. Ir lipame tuos 214 laiptelių. Draugė čia jau ne pirmą kartą, aš pirmą. Bokšto konstrukcija šiek tiek svyruoja, bet aš aukščio baimę turiu tik uždarose patalpose, nors kartais ir šiek tiek nejauku. Bet užlipame... Vaizdai užburia, o vis dar niūrokas dangus suteikia šiokio tokio dramatiško žavesio...








Kartu su mumis paskui užlipa ir keliautojai, atvažiavę tais automobiliais su vėliavomis. Su jais tenka ir žemyn kartu leistis. Žemyn man sunkiau, nes vis dar atsiliepia prieš pusantrų metų buvęs labai sunkus ir ilgai negijęs kojos lūžis. Bet įveikiu ir tuos du šimtus laiptelių, ir save.






Vėl einame link draugės klasiokės autobusiuko, vėl plepame. Galiausiai įsitaisome ant suoliuko netoliese, nes jau pietų metas. Užkandžiaujame, kalbamės, tada draugė sako, reikia pasikviesti klasiokę, kuri.... vos už penkiasdešimt metrų. Bet gi tingisi eiti, tai skambina jai. Klasiokė atvaro tuoj pat. Vėl kalbamės įvairiom temom, bet daugiausiai apie keliones ir grybus. Dar atneša labai skanios vaisinės arbatos... Galima būtų pliurpti amžinai, bet... mūsų laukia uogos ir grybai. Todėl atsisveikiname ir žingsniuojame takeliu per mišką. Pakeliui randame šiek tiek grybų, bet kol kas neuogaujame, nes esame numatę pasėdėti ir pagurkšnoti skanųjį Čižo alų pakeliui šalia plento esančioje "Cepelinų gryčioje". Šį alų ir draugės klasiokė labai rekomendavo. Todėl dalį kelio tenka eiti plentu, nuolat pro šalį zvimbiant automobiliams. Prieiname "Cepelinų gryčią", užeiname į vidų, pasiimame labai labai skanaus alaus ir kokį pusvalandį pasėdime pavėsinėje. Nors tamsaus alaus nemėgstu, bet šitas tikrai patiko, toks su medaus poskoniu. Dar prisimenu, kad šitoj kavinėj jau esu buvusi - kažkada su draugi ais važiavome savaitgaliui su palapinėmis link Ignalinos, tai buvome sustoję, valgėme šaltibarščius ir cepelinus, gėrėme alų. Tik nebepamenu, kokį - vis tik devyni metai praėjo.
Pasimėgavusios skaniu alumi, einame toliau. Dar šiek tiek plentu, ir sukame į mišką. O ten.... per dvi valandas dviese prirenkam penkis litrus mėlynių... Tikrai šių uogų metai - nei žmonės, nei Delfis nemelavo.. Dar ir grybų šiek tiek randame... Kai jau kojos ir rankos nebeklauso, sukame miško keliuku link Molėtų. Deja, pavėluoju į vieną autobusą, vežantį Vilniun, todėl tenka laukti daugiau kaip valandą paskutinio autobuso į Vilnių. Ačiū draugei, kad pabuvo kartu iki autobuso. Dar kartu pasimėgavom vieno nelabai blaivaus piliečio dainomis pagal jo ausinėse skambančią lietuvišką muziką. Beje, labai neblogo balso ir klausos nelabai blaivaus piliečio... Ir grįžau namo į Vilnių. Šios dienos mūsų laimikis (čia dar nėra pas draugę likusio litro mėlynių)





Nuostabi diena, smagi kompanija. Pasikultūrinom, pasibastėm, pabendravom, pasimėgavom gamta, o dar ir gamtos gėrybių radom...




2016 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Trakų Vokės dvaro sodyba

Po Trakų Vokės dvaro sodybą esu basčiusis prieš beveik tris metus vėlyvą rudenį. Jau ir tuomet man ten buvo gražu ir jauku. Todėl nutariau aplankyti šį Vilniaus pakraštyje esantį kampelį sodria žaluma alsuojančią vasarą. Į Trakų Vokę maždaug kartą per valandą iš Žemųjų Panerių važiuoja miesto autobusas, kurio stotelė yra praktiškai ties dvaro sodybos vartais. Važiuojant su mašina, ją, manau, galima pasistatyti visai šalia esančioje prekybos centro aikštelėje.
Trakų Vokės dvaro sodyba įsikūrusi šalia užtvenkto Vokės upeliuko. Nuo devyniolikto amžiaus vidurio dvaras priklausė grafams Tiškevičiams. Apie ankstesnius dvaro savininkus nėra išlikusių žinių. Valdant Tiškevičiams, buvo suformuotas parkas, iškasti tvenkiniai, kuriuose augintos įvairios vertingos žuvys. Beje, parką projektavo tas pats garsusis kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė, suprojektavęs ir daugiau šalia Tiškevičių rūmų buvusių parkų Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo metais dvare buvo pavyzdinis ūkis, gyveno atvykėliai iš Olandijos. Štai čia galite pamatyti trumpą Trakų Vokės dvaro vaizdą 1943 metais http://www.e-kinas.lt/objektas/kinas/4734/ostland-savaite-vilnius (maždaug nuo 00:02:50 iki 00:03:25)
Po Antrojo pasaulinio karo pagrindiniuose dvaro rūmuose buvo įsikūręs Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaro rūmai priklausė Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai. Tiesą pasakius, kai buvau prieš tris metus, man visa dvaro sodyba pasirodė daug labiau apleista nei dabar. Aišku, rūpestingos šeimininko rankos čia vis dar kažkiek trūksta, tačiau tikiuosi, kad rūmus perėmusi viešoji įstaiga "Trakų Vokės dvaro sodyba" ne tik nuomos dvaro rūmus įvairiems renginiams, bet ir pavers dvarą puikiu turistų traukos objektu.
Na, o dabar kviečiu pasivaikščioti po Trakų Vokės dvaro sodybą. Pirmiausia pasitinka Pietiniai vartai






Ir buvęs Pietinis sargo namelis





Dvaro koplyčia - mauzoliejus, neseniai atrestauruotas. Viduje yra Tiškevičių sarkofagai. Koplyčios vidų galima apžiūrėti, iš anksto susitarus telefonu. Na, o aš pasigėriu ja iš išorės






Šalia koplyčios palaidotas grafas J.Tiškevičius, žuvęs autokatastrofoje 1939 metais.





Pagrindiniai dvaro rūmai





Rūmų aplinka - norėtųsi šiek tiek daugiau žiedų, na ir koks fontanas galėtų veikti. Bet yra kaip yra






Dvaro alėja





Atsisuku į rūmus...


Ir neskubėdama žingsniuoju dvaro alėja iki buvusių arklidžių, kuriose dabar įsikūręs bendruomenės centras ir keletas kitų įstaigų









Šalia buvusių arklidžių prieš kurį laiką pradėtas kurti mini skulptūrų parkelis. Visai įdomus sprendimas









Skelbimų lenta, gėlynai ir visokios instaliacijos





Vakariniai dvaro sodybos vartai





Atsisuku į jaukią dvaro alėją





Buvęs dvaro ūkinis pastatas - jei gerai pamenu, buvęs tvartas





Buvęs vandens bokštas - Tiškevičiai dvare buvo įvedę vandentiekį ir elektrą





Buvęs dvaro svirnas





Buvęs dvaro kumetynas. Čia gyveno dvaro samdiniai su šeimomis. Dvidešimto amžiaus šeštajame dešimtmetyje čia buvo įsikūrusi Trakų Vokės lietuviška pradinė mokykla. Dabar čia tiesiog privatus gyvenamasis namas





Apeinu dvaro rūmus iš kitos pusės - apleistumo požymių žymiai daugiau, deja






Buvusi dvaro oficina. Čia apsistodavo kilmingų dvaro svečių tarnai. Šiuo metu vėlgi privatus gyvenamasis namas





Toliau smagiai sau medituodama, besiklausydama paukščių trelių, mėgaudamasis sodria žaluma, bastausi po jaukų dvaro parką








Apžiūriu įdomius inkliuzus







Išvaikštau įvairiais takeliais







Puiki vieta piknikui





Čia turėtų būti dirbtinis kaskadinis krioklys, tik, deja, vandens jame nerasta, tik kažkur apačioje girdžiu čiurlenant ploną srovelę





Dvaro tvenkiniai, sudaryti užtvenkus Vokės upelioką. Labai rami ir labai jauki vieta






Vienas iš dirbtinių kriokliukų



Buvo mintis perėjus tilteliu, grįžti kita tvenkinio puse, juo labiau, kad takelis ten yra. Tačiau nutariu lipti viršun ir nueiti link baliustrados






Randu paminklinę lentą, skelbiančią, kad parką užveisė vienas iš Tiškevičių giminės





Minėtą baliustradą mintyse pavadinu savotiška apžvalgos aikštele. Pasižiūriu į vieną pusę - matau dvaro rūmus...





Pasižiūriu į kitą pusę - matau tvenkinį...





Grįždama link rūmų, dar pasidairau aplink, nusileidžiu prie kito tvenkinio, pasiklausau kriokliuko vandens čiurlenimo







Smagus pusantros valandos pasivaikščiojimas, kurį tikrai rekomenduoju visiems.