2018 m. lapkričio 3 d., šeštadienis

Pasibastymas po Alytų. Antroji dalis

Pirmąją pasakojimo apie Alytų dalį baigiau Kurorto parku, kuriuo toliau eisiu link Baltosios rožės tilto. Link jo veda pėsčiųjų ir dviračių takas. Eidama vis stebiuosi, kodėl praktiškai nėra žmonių


Šone pro medžius matosi Didžiosios Dailidės ežeras, šalia kurio taip pat įrengtos poilsio vietos


Praeinu mini serpantiną


Ir netrukus priartėju prie Baltosios rožės tilto


Baltosios rožės tiltas - 2013-2015 metais pastatytas aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas. Jo aukštis - 38,10 metrų. Šio tilto vietoje nuo 1899 metų buvo geležinkelio tiltas, kurį 1915 metais susprogdino besitraukianti carinės Rusijos kariuomenė. Alytų užėmę vokiečiai šį tiltą atstatė, tačiau naujasis statinys nebuvo labai tvirtas. Tarpukario Lietuvoje mėginta tiltą sustiprinti, juo dar važiuodavo traukiniai. Tačiau 1927 metais nutarta tiltą išardyti. Jis nebuvo atstatytas ir sovietmečiu. Tilto pradžioje, nuo Dainų slėnio pusės, pastatyta atnaujinta skulptūra "Žiedas". Senoji skulptūra "Lelijos žiedas" (autorius - skulptorius Vladas Kančiauskas) šioje vietoje buvo pastatyta 1981 metais, minint Alytaus miesto 400 metų sukaktį. Statant naująjį tiltą, senoji skulptūra demontuota.




Prieš žengiant tiltu, galima paskaityti šiek tiek informacijos apie jį


Na, o aš žygiuoju tiltu....


.... ir gėriuosi vaizdais aplinkui. Akys krypsta tai į vieną, tai į kitą Nemuno pusę. Gražu čia labai








Perėjusi tiltą, lipu žemyn prie Nemuno. O laiptukai tai tokie jau labai pavargę. Na, bet aš drąsi...




Nulipus žemyn, atsiveria visas tilto grožis ir didybė




Labai jaukiai sutvarkyta Nemuno pakrantė tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Takai pasivaikščiojimui, poilsio ir piknikų vietos, nemaža įvairių skulptūrų ekspozicija, o ir Alytaus piliakalnis čia pat mena senus laikus. Iš pradžių einu į priešingą Alytaus piliakalniui pusę










Netrukus prieinu nuorodą...


... ir leidžiuosi žemyn



Apie mitologinį Klebono akmenį pasakojama legenda. Kažkada senais laikais kilo didelis badmetis. Vietinis kunigas, negalėdamas žiūrėti, kaip miršta jo parapijiečiai, surinko iš likusių gyvų pinigus ir kartu su keliais žmonėmis išplaukė Nemunu pirkti grūdų. Tačiau kelionė užtruko, o gyventojai vienas po kito mirė nuo bado. Nesulaukę kunigo, jį pradėjo keikti. O kai tas grįžęs, pakilo didelis viesulas, žaibas trenkė į laivą ir pavertė akmeniu. Nuo to laiko ir guli sau Klebono akmuo Nemune



Grįždama link Alytaus piliakalnio, dar pasigėriu skulptūromis. Tikrai labai jauki vieta




Ateinu prie Alytaus piliakalnio



Alytaus piliakalnio istorija siekia I tūkstantmečio vidurį. O 14 amžiuje čia stovėjusią medinę pilį ne kartą puolę ir sudeginę kryžiuočiai. Piliakalnis saugo ne vieną legendą. Viena iš jų - apie meilę ir Alytaus vardo atsiradimą. Kadaise gyveno Migrausėlė ir Alyta, kurie pamilę vienas kitą. Tačiau Migrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. O Alyta žuvo kovoje su kryžiuočiais. Sužinojusi apie mylimojo mirtį, Migrausėlė tiek verkusi, kad jos ašaros upeliu tekėjusios į Nemuną. Upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, kalnas, ant kurio Migrausėlė kurstė šventąją ugnį, Migrausėlės kalnu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Upelis šalia piliakalnio teka iki šiol. Seni žmonės porina, kad atsigėrę iš to upelio įsimyli, o kas jau myli - pamilsta dar labiau...


Na, o pačiu piliakalniu lieku šiek tiek nusivylusi. Kažkaip įsivaizdavau, kad piliakalnis - vienas kalnas. O dabar lipi lipi, prieini aikštelę, o už jos dar bent kelios kalvelės į visas puses. Kažkoks šioks toks nesusipratimas. Nors vaizdai nuo viršaus gražūs, o ir aura užlipus visai smagi tvyro aplink. Palaipiokime ir pasidairykime kartu











Nulipusi nuo piliakalnio, kylu į kalvą vingiuojančia Piliakalnio gatve



Gatvė vingiuoja pro gyvenamuosius namus, įsuka į Merkinės gatvę, o vėliau - į A.Juozapavičiaus gatvę. Netrukus prieinu Pirmojo Alytaus aikštę - būtent nuo čia miestas ir pradėjo kurtis. Gaila, bet iš to senojo miesto praktiškai nėra nieko išlikę. O aikštė gražiai sutvarkyta, papuošta įdomiais fontanais








Pirmajame Alytuje išlikęs ir seniausias miesto pastatas -  klasicizmo stiliaus Šv.Liudviko bažnyčia, pastatyta 1818 metais


Bažnyčia, deja, uždaryta, tai tik apeinu aplink. O būtų buvę įdomu pamatyti viduje išlikusį 19 amžiuje tapytą Šv.Liudviko paveikslą...





1941 metais vokiečiai sušaudė bažnyčios kleboną ir vikarą. Jie palaidoti šventoriuje, jų atminimui pastatytas Rūpintojėlis


Bažnyčią apžiūriu iš visų pusių






Į kitą Nemuno pusę grįžtu Antano Juozapavičiaus tiltu. Šio tilto pirmtakas pastatytas 1937 metais, jis buvo didžiausias ir moderniausias to meto Baltijos valstybėse. 1944 metais tiltas susprogdintas, atstatytas 1967 metais




Būtent šioje vietoje 1919 metais kovose už Lietuvos nepriklausomybę žuvo pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius




O kitoje Nemuno pusėje mane pasitinka...




Pasuku į nedidelę Užuolankos gatvelę ir tuoj pat prieinu dabar restauruojamą buvusią žydų sinagogą


Pirmoji sinagoga Alytuje pastatyta 1856 metais, ji buvusi medinė. 19 amžiaus pabaigoje pastatyta mūrinė sinagoga, kuri sudegė per 1909 metų gaisrą. Dabartinė sinagoga pastatyta 1911 metais. Antrojo pasaulinio karo metais sinagoga subjaurota, o sovietmečiu čia buvo druskos sandėlis ir viščiukų perykla



Pasidairiusi į sinagogą, ateinu į Senamiesčio skverą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia buvo gyvenamieji, prekybininkų ir amatininkų namai. Karo metu jie sugriauti, o po karo nebuvo atstatyti. Čia suformuota aikštė, pavadinta Gegužės 1-osios vardu. 1977 metais įrengtas fontanas ir pastatytas paminklas sovietiniam veikėjui Juozui Vitui. 1990 metais paminklas demontuotas. 2012 metais skveras rekonstruotas. Naują įvairiaspalvį fontaną puošia rašytojo Jurgio Kunčino eilės






Senamiesčio skverą juosia Bažnyčios ir Alyvų tako gatvės. Ir tam yra priežastis - šalia esanti 1830 metais pastatyta Šv.Angelų Sargų bažnyčia. Taigi, einu link jos





Bažnyčia pastatyta vietoj nuo 17 amžiaus čia stovėjusios Šv.Onos koplytėlės




Šalia bažnyčios - labai įdomios kapinės



Čia palaidotas karininkas Antanas Juozapavičius


1991 metų rugpjūtį prie Seimo žuvęs savanoris Artūras Sakalauskas


Ilgokai pamaklinėju po kapinaites, apžiūrinėdama paminklus, kažką ramiai mąstydama





1939 metais kunigo Butkaus iniciatyva pastatytas paminklas Motinai...


1995 metais pastatytas paminklas-kryžius negimusiems kūdikiams...


Paminklas buvusiam Likiškių kaimui atminti...


Laiko iki artimiausio autobuso dar nemažai, todėl nutariu pasivaikščioti po netoliese esantį medžio skulptūrų parką. Kadangi šalia įsikūręs rašytojo Anzelmo Matučio memorialinis muziejus, parke atgyja jo eilėraščių vaikams herojai







Mano pasibastymas po Alytų baigiasi. Belieka tik vėl gana ilgokai kulniuoti iki miesto pakraštyje įsikūrusios autobusų stoties ir važiuoti namo. Diena buvo smagi, Alytus atsivėrė visai kitomis spalvomis. Tikrai rekomenduoju bent kartą čia apsilankyti ir atrasti sau smagių kampelių.