2018 m. sausio 21 d., sekmadienis

Pėsčiųjų žygis Nemuno kilpomis - 2017

Šiuo metu už lango - graži žiema, tačiau smagu vis prisiminti rudens keliones. Kaip minėjau pasakojimo apie Prienus pradžioje, pernai rudenį su drauge dalyvavom Trenkturo rengtame pėsčiųjų žygyje Nemuno kilpomis. Man tai buvo jau antras žygis, draugei - pirmas. Šį sykį pasirinkome 25 kilometrų ilgio Sveikatingumo maršrutą. Nors išvakarėse privaikščiojom daug kilometrų po Prienus ir Birštoną, kitą rytą keliamės gana žvalios, nes mūsų laukia nauji nuotykiai.

Ramiai papusryčiavę ir išgėrę kavos savo vilos valgomajame, keliaujame į Birštono autobusų stotį. Iškeliaujame gana anksti, nes nerimaujame, ar tilpsime į mikroautobusą. Juk žygeivių tai daug. Tačiau mikroautobuse vietos visiems užtenka - kartu važiuoja senjorų pulkelis ir dar vienas žygeivis. Sumokame tuos pačius 0,52 eur vairuotojui. Pakeliui matome nemažai einančių palei plentą žygeivių. Iš pradžių nusprendžiame, jog žygeiviai pėsčiomis eina iš Birštono į žygios starto vietą Prienų vasaros estradoje. Galvojame - kokie šaunuoliai. Tik vėliau suprantame, jog tai ilgesnius maršrutus pasirinkę žygeiviai, kai kurie dar su tamsa pradėję savo kelią.

Mūsų maršruto starto pradžia - devinta valanda ryto. Todėl išlipusios Paprienės stotelėje, turime nemažai laiko ramiai nukulniuoti tuos du kilometrus tykiomis gatvelėmis iki starto vietos. Artėjant link estrados, girdisi muzika, šurmulys, daugėja abiem kryptimis einančių žygeivių


Užsiregistruojame žygiui ir gauname žygeivio paketą bei buteliuką mineralinio vandens Vytautas. Žygeivio pakete svarbiausia - maršruto žemėlapis, kurio kitoje pusėje vieta tarpinių žygio punktų antspaudams. Be pastarųjų negalėsime finiše gauti diplomų :) Įsiamžiname prie žygio stendo


Kol su drauge viena kitą fotografuojame, išgirstame - sveikos, ale kokios jūs mažos. Atsisukame - taigi dar viena keliautoja-bendramintė, su kuria iki šiol bendravome tik virtualiai ir buvome sutarę susimatyti starto vietoje. Ji atvykusi su kompanija, todėl tik šiek tiek šnektelime. Vėliau žygio metu ne kartą susitiksime ir žygiuosime kartu. Mūsų draugės kompanija išeina į žygį, o mudvi neskubėdamos išgeriame kavos. Aš dar padarau apšilimo pratimus, kuriuos energingai demonstruoja vedantieji


Ir kelios minutės po devynių ryto iškeliaujame


Kaip ir prieš metus, taip ir dabar žaviuosi žygio organizacija. Viskas sustyguota iki smulkmenų, viskas labai aišku. Pasiklysti praktiškai neįmanoma



Pirmoji žygio atkarpa užima šešis kilometrus. Ji vingiuoja po lietaus nuostabiai kvepiančiu rudeniniu Žvėrinčiaus mišku


Tai labai smagus pažintinis takas, iš viso užimantis penkiolika kilometrų. Mes praeisime maždaug trečdalį jo. 1968 metais Žvėrinčiaus miške tuometinio girininko Arvydo Vilkaičio iniciatyva įrengtas sveikatingumo takas, kuris 1999 metais pertvarkytas į pėsčiųjų ir dviračių taką. Jame įrengtos poilsio aikštelės ir laužavietės, daug įvairių įdomių medžio skulptūrų. 


Takas asfaltuotas, todėl, nors ir besišnekučiuodamos, einame gana spėriai. Tai lenkiame kitus žygeivius, tai šiek tiek atsiliekame...


Maždaug po valandos prieiname pirmąjį tarpinį punktą - Birštono pakraštyje įsikūrusį Vytautas Mineral Spa


Čia gauname antspaudus ir arbatos. Prisėdusios ant laiptų, šiek tiek pailsime, užkandame, atsigeriame arbatos. Kol kas esame nepavargusios ir žvalios, todėl ilgai neužtrunkame. Mūsų laukia antroji - septynių kilometrų - atkarpa


Pradžioje kelias eina palei Prienų plentą, todėl eiti gana nuobodu. Retkarčiais nuprausia nesmarkus lietus. Po kurio laiko pereiname į kitą plento pusę ir žygiuojame link Škėvonių



Sužavi padūmavę rudeniški toliai


Mūsų kelias suka į mišką...


... kuriame einant tarp medžių vis atsiveria neskubri Nemuno tėkmė. Šiame maršrute Nemunas mus ramiai lydės ilgai


Kai kur tenka palaipioti gana stačiai aukštyn, tačiau labai gelbsti turėklai. Vis tik po nemažai lietaus takas gana slidokas...


... užtat esame apdovanojamos jaukiu Nemuno kilpų vaizdu nuo Škėvonių atodangos


Prieš metus mano maršrutas driekėsi kitoje Nemuno pusėje - atgyja smagūs prisiminimai... Tačiau metas eiti toliau ir nusileisti žemyn į pievą visai šalia Nemuno. Tai antrasis tarpinis poilsio punktas, pavadintas rėmėjo Benu vaistinės vardu



Nuėjusios trylika kilometrų, atsižymime. Čia susitinkame savo draugę su kompanija, su kuriomis kartu smagiai papietaujame perlinių kruopų koše su mėsa. Vegetarams parūpinta grikių košės.


Pietūs praeina smagiai besišnekučiuojant ir daug juokiantis. Gavusios gerą vitamino C dozę, dar pasigėrime Škėvonių atodanga iš kitos pusės...


...ir visos draugiškai kartu keliaujame toliau. Trečioji žygio atkarpa - tik trys kilometrai, tačiau jie pareikalauja ir daug fizinių jėgų, ir ištvermės. Būta ir baimės, ir džiaugsmo įveikus. Draugei tai buvo įdomiausia maršruto dalis, man sunkiausia. Iš pradžių viskas lengva, tik tenka murkdytis purve...


Kadangi buvome nusileidę prie pat Nemuno, dabar reikia pakilti į viršų. Vienoje vietoje kalnas toks status ir nuo liūčių slidus, kad vidury sustoju ir jaučiu, kad neužlipsiu. Ačiū vienam žygeiviui, padavusiam ranką ir padėjusiam tuos kelis žingsnius užlipti. Tačiau toliau laukė dar vienas kalniukas ir daugiausiai adrenalino suteikusi žygio atkarpa. Čia jau atrodė, lyg po tikrus kalnus laipiotum. Ačiū žygio organizatoriams, pasirūpinusiems virvėmis įsikibti...


Visos penkios užlipome sėkmingai. Draugės krykštavo, nes nuotykis. Aš buvau santūresnė, nes širdis kalatojosi ilgokai, o dar saugojau savo prieš kelis metus sulaužytą ir ilgai gijusią koją. Atsipūtusios keliaujame toliau pro Birštono vienkiemį. Čia prie vieno namo matome sustojusią greitąją. Tuo metu galvojome, kad kažkam iš ten gyvenančių blogai. Tik grįžusios sužinojome... vienai žygeivei tai buvo paskutinis žygis... Užuojauta jos artimiesiems...

Gana greitai prieiname trečiąjį maršruto punktą. Tai Birštono centre įsikūręs Kneipo sodas. Čia lankėmės vakar


Vėlgi atsižymime, užkandame, atsigeriame labai skanios žolelių arbatos, dar kažkokioje loterijoje sudalyvaujame. Čia paliekame kitas savo bendražyges ir tęsiame savo žygį toliau. Maršrutas driekiasi išvakarėse išvaikščiota žavingąja Nemuno pakrante. 



Su drauge kalbamės, jog labai gerai, kad vakar daug ką aplankėme. Šiandien tikrai nebūtų laiko, o ir žmonių nemažai. Taip bekalbėdamos labai greitai nueiname du kilometrus iki ketvirtojo tarpinio punkto, esančio šalia išvakarėse lankyto Mineralinio vandens garinimo įrenginio. 


Laisvalaikio terapijos punkte tradiciškai atsižymime, dar gauname skanių javinukų, kuriuos užkandusios, žygiuojame toliau. Nuo šiol prie einančių 25 kilometrus prisijungia einantieji 15 kilometrų. Daug tėvų su įvairaus amžiaus vaikais, nemažai keturkojų žygeivių. Savo ėjimo tempą vis turime derinti su kitų žygeivių. Kartais net kamščiai susidaro. O ir keturkojai vis bėgiodami pinasi po kojomis... 

Kelias vėlei vingiuoja palei Nemuną, kuris mums atsiveria vis kitomis spalvomis...



Kartais įlendame į mišką...


...  kartais vėl murkdomės purve...


... kartais gėrimės pievomis šalia Nemuno...


Nuėjusios dar keturis kilometrus, prieiname paskutinį tarpinį punktą - Perskindol. Čia atsigeriame arbatos ir šiek pailsime. Esame nuėjusios jau 22 kilometrus, todėl kojos jau duoda apie save žinoti. Pradedame jausti nuovargį, norėtųsi ilgiau pasėdėti. Tačiau abi žinome, jog kuo ilgiau sėdėsime, tuo labiau aptingsime. Be to, liko tik trys kilometrai, o ir laikas šiek tiek spaudžia. Mano draugė nori spėti į paskutinį autobusą, važiuojantį iš Vilniaus į jos miestelį. O dar reikia spėti ir į Vilniaus autobusą. Todėl žygiuojame toliau. Paskutiniai kilometrai tradiciškai patys sunkiausi.


Nemune Nemune, bėk nesustodamas, bėki...


Abi einame tylėdamos, paskendusios savo mintyse. Stabtelėjame prie ramaus Nemuno užutekio


Dar viena kliūtis...


Ir pagaliau matome finišą vėl toje pačioje Prienų vasaros estradoje


Finišuojame apie 16 valandą po pietų. Reiškia, kelionėje užtrukome septynias valandas. Finišavusios gauname diplomus ir medalius. Esame labai laimingos, didžiuojamės įveikusios kartais ir  nelabai lengvą maršrutą


Finiše ilgai neužsibūname, nes dar turime grįžti apie tris kilometrus iki Prienų autobusų stoties. Gana spėriai, nors ir jau pavargusios, pareiname į Prienus. Stotyje nusiperkame autobuso bilietus. Turime dar šiek tiek laiko, tai šalia esančioje picerijoje pakeliame alaus bokalus už sėkmingą žygį ir puikią dieną. Grįžtame į Vilnių, o draugė spėja į savo autobusą.

Ačiū organizatoriams už puikų žygį, o bendramintėms - už buvimą kartu ir daug gerų emocijų.

P.S. Su drauge jau turime planų šių metų naujam žygiui....


2018 m. sausio 15 d., pirmadienis

Birštonas

Smagiai praleidusios laiką Prienuose, su drauge keliaujame į Paprienės stotelę kitoje Nemuno pusėje. Čia sulaukiame į Birštoną vežančio mikroautobuso, sumokame 0.52 eur vairuotojui ir labai greitai jau sveikinamės su Birštonu. Iki sutarto laiko su nakvynės vietos šeimininke turime dar šiek tiek laiko. Pradeda šiek tiek lynoti, todėl pritūpiame nedidelės autobusų stoties laukiamajame. Užkandame iš namų pasiimto maisto ir nutariame atsigerti kavos, kuri parduodama greitimoje patalpoje įsikūrusioje..... gėlių parduotuvėje. Abi labai stebimės tuo. Lietus greit liaujasi, todėl kava mėgaujamės lauke ant dar nespėjusio įmirkti suoliuko. Po to užsukame į šalia esantį prekybos centrą maisto pusryčiams ir smagiai žygiuojame link nakvynės vietos. Ji - visai čia pat, praktiškai Birštono centre.


Atėjusias į Vila Liepa pasitinka labai energinga šeimininkė, kuri aprodo kambarį ir bendras patalpas. Nemažame valgomajame, sujungtame su virtuvės zona, yra visko, ko reikia - visi indai, kava/arbata, cukrus, aliejus kepimui ir pan. Susimokėjusios už nakvynę ir pasidėjusios daiktus kambaryje, išeiname pamaklinėti po Birštoną. Aš Birštone esu buvusi vieną kartą vaikystėje pas gimines ir daug kartų pravažiuodama. Draugė buvusi ne kartą, todėl šį kartą ji man gidauja ir apie viską pasakoja.
Birštonas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1382 metais, kuomet Vygandas Marburgietis savo "Naujojoje Prūsijos kronikoje" aprašė maršalo Kuno fon Hatenšteino žygį į Lietuvą. Šio žygio metu maršalas savo kariuomenę padalijo į tris dalis - Puniai, Alytui ir Birštonui pulti. Birštonas minėtas kaip Birsten vietovė prie druskingų šaltinių. Tuo metu medinė Birštono pilis priklausė gynybinei Panemunės pilių sistemai. Nuo penkioliktojo amžiaus čia buvo kunigaikščių medžioklės Birštono dvaras. Aplink dvarą augo ir miestelis. 1855 metais įkurtas kurortas. Iki Pirmojo pasaulinio karo Birštone kasmet gydėsi iki dviejų tūkstančių žmonių. Kurortu Birštonas išliko iki šių dienų, ypač atsigavęs ir suklestėjęs pastaraisiais metais.
Išėjusios iš vilos, sukame link šalia matyto labai gražaus pastato - tokios senovinės vilos


Priėjusios arčiau, suprantame, jog čia įsikūręs Birštono muziejus. Lyg ir buvo išankstinė mintis jį aplankyti, tačiau retai pasitaikantis saulėtas rudens oras kviečia kaip galima daugiau pasimėgauti saule, gamta, vaizdais. Todėl vėl pro savo vilą žygiuojame link centrinės J.Basanavičiaus aikštės. O ji - už kelių žingsnių, apsodinta gėlėmis ir labai jauki. Aikštėje stovi skulptoriaus A.Aleksandravičiaus 1939 metais sukurtas paminklas Lietuvos patriarchui


Pasidairiusios po aikštę, sukame į Birutės gatvę. Tuoj pat prieiname simpatišką baltą vilą.


Tai Birštono sakralinis muziejus, kurį taip pat paliekame nuošalyje, nes vilioja saulė ir nematytos vietos. Pasisveikiname su šalia bažnyčios stoviniuojančiu J.Tumu - Vaižgantu...


... ir sukame prie bažnyčios, kuri, deja... uždaryta, todėl tik pasivaikštome aplink. Manoma, jog Birštone bažnyčios jau būta šešioliktame amžiuje. Dabartinė mūrinė neogotikinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia pastatyta dvidešimto amžiaus pradžioje


Kitoje gatvės pusėje lyg balta gulbė švyti istorinis "Tulpės" sanatorijos rūmas, todėl nueiname arčiau pasidairyti



Vėl grįžtame šalia bažnyčios ir mėgaujamės gražia rudens diena


Šalia bažnyčios - Kneipo sodas. Vokiečių dvasininkas Sebastianas Kneipas devynioliktame amžiuje sukūrė unikalią sveikatos filosofiją. Holistinis sveikatos gerinimas pagal Kneipą remiasi penkių elementų sistema - vandens terapija, judėjimo terapija, vaistažolių terapija, harmonijos terapija ir sveika mityba. Kneipo sode atliekamos organizmo grūdinimo procedūros - daugiau informacijos rasite čia Kneipo sodas


Neskubėdamos apeiname tvenkinį su tingiais paukščiais ir šokančiu fontanu


Visai čia pat ir "Versmės" sanatorija. Užsukame į jos biuvetę ir pasimėgaujame sūroku, bet abiems mums labai patikusiu mineraliniu vandeniu. Pasijuokiame iš sanatorijos pastato sienoje esančio termometro, rodančio plius 24 laipsnius - vos ne tropikuose esame


Susidomėjusios praeiname Birštono slidinėjimo trąsą, atidarytą 2002 metais. Tiesą pasakius, iki šiol nežinojau, jog tokia trąsa Birštone yra. Vėliau slidinėjantys draugai išaiškino, kad ši trąsa nėra labai populiari, nes trumpoka ir nelabai yra kur įsibėgėti


Visai čia pat - Vytauto parkas, kuriame vėliau šiek tiek pasivaikščiosime. Tačiau iš pradžių patogiais plačiais laiptais kylame į Birštono piliakalnį, dar kitaip vadinamą Vytauto kalnu


Sakoma, kad čia po medžioklės ilsėdavosi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Keturiolikto amžiaus pabaigoje piliakalnyje stūksojusi medinė Birštono pilis, ne kartą pulta kryžiuočių. Vėliau pilis neteko gynybinės reikšmės ir iki septynioliktojo amžiaus nunykusi. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria labai jaukus ir žavingas vaizdas į Nemuną, jo kilpas, Birštoną. Su drauge gėrimės rudens spalvomis padabintais toliais




Nuo piliakalnio bandome nusileisti kitu taku, tačiau jis pažliugęs ir pavojingas. Grįžtame atgal ir nusileidžiame tais pačiais laiptais į jaukų Vytauto parką šalia Nemuno


Pasisveikiname su Didžiuoju kunigaikščiu...


Paminklas Vytautui čia pastatytas 1998 metais, jį sukūrė skulptorius G.Jokūbonis. Paminklo vieta simbolinė - tai tarsi kunigaikščio sugrįžimas į jo senąsias medžioklės vietas. Įdomu tai, jog granitas paminklui atvežtas iš Vytauto laikų Lietuvos žemių - Ukrainos. O ir parkas šalia tikrai labai jaukus...



Parke randame baltąją Birutės vilą...


... kurioje galima ilgai medituoti, kvėpuojant mineralų prisodrintu oru, žvegiant į tekantį vandenį ir klausantis jo čiurlenimo. Tiesą sakant, ilgiau pasėdėjus, galima net kokį posmą nusnūsti...


Mudvi snausti neketiname, todėl einame tolyn. Prieiname ryškiąją geltonąją biuvetę, tačiau joje tekantis mineralinis vanduo turi neskanų poskonį, todėl tik paragaujame...


... ir neskubėdamos traukiame jaukiąja Nemuno krantine. Kadangi ne sezonas, žmonių vos vienas kitas, todėl ramybė tvyro kiekviename žingsnyje


Eitum ir eitum iki begalybės šalia Nemuno. Tačiau mudvi išsukame iš kelio, nes norime aplankyti netoliese miesto parke esantį unikalų objektą - mineralinio vandens garinimo statinį "Druskupis"


Tai vienintelis Lietuvoje mineralinio vandens garinimo bokštas - paviljonas su mineralinio vandens fontanėliu ir druskų galerija. Smulkiomis medžio šakelėmis užklotomis sienomis teka mineralinis vanduo, kuris garuoja savaime, veikiamas saulės ir vėjo, ir skleidžia aplink naudingų mineralų prisotintą, "jūros" orą, labai naudingą sveikatai. Įdomu ir smagu pasimėgauti gyvo vandens simfonija



Šiek tiek pasivaikštome miesto parko takeliais...


... pasigėrime raudoniu degančiais vijokliais...


... pasisveikiname su "kasytėmis" (R.Kvinto skulptūra)...


Miesto parke apžiūrime ir daugiau įvairių įdomių bei ne tiek įdomių skulptūrų. Parko pašonėje prieiname senąsias Birštono kapines. Man visai norėtųsi kelias minutes pasibastyti tarp senųjų kryžių, tačiau kažkodėl nerandame įėjimo. Todėl tik pasidairome pro tvorą...


... ir vėl išeiname į Nemuno krantinę. Kadangi dar nesutemę, nutariame ja dar šiek tiek paėjėti iki vasaros estrados. Šalia jos pievoje pamatome didžiulę geltoną ūsuočiaus galvą


Tuo metu nežinojau, kas čia. Tačiau neseniai Internete aptikau, jog tai šiuo metu Birštone įsikūrusio menininko Martyno Gaubio sukurtas autoportretas iš plastiko, gimęs autoriui Vilniaus Dailės akademijoje baigiant šiuolaikinės skulptūros magistro studijas.
Neskubėdamos grįžtame palei Nemuną į centrą


Vakarienei nutariame pritūpti Birutės gatvėje esančioje picerijoje PIZZA FUN. Tiesą pasakius, be sanatorijose ar viešbučiuose esančių kavinių/restoranų Birštone, bent jau ne sezono metu, nelabai yra kur pavalgyti. Picerija pilna žmonių, tačiau randame vieną laisvą staliuką. Picų nenorime, tai aš užsisakau jautienos troškinį, draugė - vištienos kepsnį. Maniškis patiekalas labai originaliai serviruotas


Porcija didelė, vos įveikiu. Bet skanu ir pakankamai nebrangu. Po vakarienės, jau sutemus, einame, kaip draugė sako, "pakratyti pilvų". Ilgokai vaikštome jaukiąja Nemuno krantine. Paskui grįžtame į savo vilą ir smagiai dar šiek tiek pavakarojame balkone. Vakaras šiltas ir ramus. Ryt mūsų laukia pėsčiųjų žygis Nemuno kilpomis. O aš į Birštoną dar tikrai atvažiuosiu ne kartą.