2020 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Vilnius-Mažeikiai-Vilnius kitokiais keliais. Trečioji dalis

 Antrąją pasakojimo dalį rasite čia Antroji dalis

Kad ir mažai miego buvo, bet ryte stengiamės ilgai nesivartyti lovose. Mūsų laukia kelionė ir pakankamai ilga diena. Šiandien turime pasiekti Mažeikius, bet kadangi važiuojame kitokiais keliais, tai tikrai užtruks. Atsisveikinę su uošviais, sėdame į mašiną ir važiuojame link Telšių. Tačiau pakeliui aš būtinai noriu pamatyti raganų kalną – Šatriją. Taigi, ir nuo Šiaulių į Telšius važiuojame kitokiais keliais. Dar neprivažiavus kalno, akis patraukia graži sodyba. Stabtelime prie jos. O čia, pasirodo, buvę Pašatrijos dvaras. Yra net informacinė lentelė. Kadangi tai privati valda, tai tik pasidairome iš toliau.




Šatrijos kalnas visai čia pat.



Į kalną lipsiu viena, brangiausias lieka manęs laukti netoli mašinos.



Šatrijos kalnas – tai piliakalnis, datuojamas I tūkstantmečio antra puse – II tūkstantmečio pradžia. Čia galėjo būti vienas svarbiausių pagonių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus krikščionybę. Viduramžiais buvo net mėginta pervadinti kalvą šv. Juozapoto kalnu, bet šis pavadinimas neprigijo. Pasakojama, kad nuo seno ant kalvos rinkosi visos Žemaitijos raganos. Kažkada jos apipylė žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią ir atsirado piliakalnis. Bažnyčiai ėmus pūti, kalno viršus įlinko. Žmonės kalba, kad kažkada per kalvotą Žemaitiją ėjęs milžinas prisipylė pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Kur buvusios kur nebuvusios čia pat atlėkė pelės, kurios pragraužė kišenes, ieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas įsiuto ir sušuko: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“. Pelės kaipmat išsilakstė, ir taip prigijo Šatrijos pavadinimas. Kasmet trečiąjį liepos šeštadienį senojo protėvių tikėjimo tęsėjai susirenka ant Šatrijos švęsti Gabijos šventės.



Iki kalno tenka ilgokai paėjėti. Nors dar rytas, tačiau rugpjūčio saulė jau kepina kaip reikiant. Tačiau nuotaika puiki, todėl eiti, o vėliaus ir lipti, visai nesunku.



Lipdama vis pasidairau žemyn.




Laptukai veda į Šatrijos viršūnę.



Tarsi malda – „Kalnelį aplankyk, malkelę užnešk, ugnelę pamaitink“. Gražu...


Dairausi aplink – tikrai gražu čia.




Gabijos aukuras


Įsiamžinu raganų soste.



Ant kalno įrengta apžvalgos aikštelė...


... nuo kurios atsiveria tolių toliai... Žemaitijos kalvos ir miškeliai... Iš esmės nesu Žemaitijos apkeliavusi, todėl džiaugiuosi šia galimybe nors šiek tiek ją pažinti. Ji kitokia nei Aukštaitija, lyg ir panaši, bet kartu savita...




Norėtųsi ilgiau pabūti ant Šatrijos, tačiau laukia kitos įdomios vietos, todėl lipu žemyn.



Brangiausias mane nupaparacina - lyg raganą, nuo kalnelio nusileidusią.



Važiuojame į Telšius. Juos esu prieš kelis metus išvaikščiojusi. Brangiausiasis čia dar nebuvęs. Didelių planų Telšiams neturim, norime tiesiog pasivaikščioti ir apžiūrėti, ką pamatysime pakeliui. Turizmo informacijos centre nusiperku "Surink Lietuvą" magnetuką. O paskui tiesiog pasivaikštome...









Telšiuose remontuojamos gatvės.


Didžioji Žemaitijos siena, pasakojanti apie Žemaitijai, o ir visai Lietuvai svarbiausias istorijos akimirkas.









Meška – žemaičių simbolis, pavaizduotas herbe. Atrodo, toks lėtapėdis gyvūnas, bet pamėginkite jį suerzinti ir pabėgti nuo jo. Meška – tai tarsi dvi priešingybės – išorinis lėtumas ir vidinis užsispyrimas, kurį išugdė kelis šimtus metų trukęs krašto gynimas. Anksčiau tikėta, kad meška, kaip ir Romos simbolis – vilkė – padėdavo žemaičiams išmaitinti vaikus. Mat kai žemaičių gentims grėsdavo badas, išmirimas, vaikus išnešdavo į mišką – gal būt išgyvens.



Kartais reikia ir po kojom sau žvilgtelėti.







Baltoji gulbė – Telšių Šv.Antano Paduviečio katedra.




Katedroje vyksta Šv.Mišios, bet vis tiek užsukame pasidairyti ir pabūti. Lipame į viršų, į antrą aukštą, kuriame įrengtas balkonas tikintiesiems. Ten ir žmonių mažiau, ir galime ilgiau pasidairyti.







Kai prieš kelis metus buvau Telšiuose, kažkodėl nenulipau į Katedros kriptą. Laikas šią klaidą ištaisyti.



Kriptoje palaidoti vyskupas kankinys Vincentas Borisevičius, Vasario 16-osios akto signataras vyskupas Justinas Staugaitis ir vyskupas Pranciškus Ramanauskas.




Camino ženklas.... Vėl svarbu nuleisti galvą žemyn.


Dar šiek tiek pasivaikštome ir pasidairome.






Grįžtame atgal ir skaniai papietaujame "Senamiesčio" kavinėje. Toliau mūsų kelias veda į Plungės rajone įsikūrusius Platelius. Tačiau paties miestelio nelankysime, o užsuksime apžiūrėti netoli Platelių įsikūrusį Šaltojo karo muziejų. Jame esu buvusi 2007 metais, tuomet paliko nemažą įspūdį. Nuo to laiko muziejus atnaujintas ir išplėstas, todėl bus tikrai įdiomu viską pamatyti. Važiuojame palei Platelių ežerą, lipte aplipusį poilsiavietėmis ir žmonėmis. Pasistatome mašiną netoli įėjimo, nusiperkame bilietus ir einame.



Šaltojo karo muziejus įrengtas buvusiame Sovietų Sąjungos balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse, Plokštinės raketų bazėje netoli Platelių. Nuo 1963 iki 1978 metų čia buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos SS-4 Sandal, apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis ir nutaikytos į Vakarų Europą. Vėliau bazė buvo apleista, įranga išvežta, nemažai išsinešiojo vietiniai gyventojai kaip metalo laužą. Po Nepriklausomybės atkūrimo čia buvo įkurta nedidelė ekspozicija. Pats muziejus įkurtas 2012 metais, atnaujinus ir išplėtus buvusią ekspoziciją. Muziejus lankomas tik su gidu, ekskursijos vasaros sezono metu vyksta kas valandą, žiemos sezono metu – kelis kartus per dieną. Kaina suaugusiems 8 eurai. Nors ir didoka, tačiau bent jau vieną kartą šį muziejų tikrai verta aplankyti.



Sulaukiame gidės, užsidedame kaukes ir lipame žemyn į muziejų.



Mus pasitinka raketų bazės budėtojas.


N.Chruščiovo frazė. Kraupu...


Vaikštome po sales, apžiūrime ekspoziciją, gidė labai išsamiai ir įdomiai pasakoja, atsako į klausimus.





Velnio skaičius 13.... Raketos paleidimo raktas... Vieną vienintelį kartą šis raktas vos nebuvo panaudotas. 1968 metais Čekoslovakijos įvykių fone buvo paskelbta karinė parengtis...








„Serverinė“


2020-ųjų atgarsiai....


Elektros jėgainės salė su generatoriaus likučiais.



Ilgas koridorius veda...


.... į raketų paleidimo šachtą. 2007 metais teko pusiau šliaužte lysti pro siaurą angą. Dabar viskas padaryta labai patogiai. Nors gal ir galėjo palikti tą siaurą angą – būtų buvę įspūdingiau. Tik kad žmonių per daug, sugaištume labai daug laiko. Ir dabar, kol visi suėjome aplink šachtą, užtrukome.


Beveik trisdešimties metrų gylio šachta – sudėtingas inžinerinis statinys, kupinas įvairių įrenginių bei komunikacijų.


Po ekskursijos įsiamžinu muziejaus teritorijoje.


Sėdame į mašiną ir vėl važiuojame aplink Platelių ežerą, aplipusį poilsiautojais. Tarp Beržoro ir Platelių pasistatome mašiną ir keliaujame pasidairyti nuo dar vieno apžvalgos bokšto. Jų šioje kelionėje tikrai daug.


Kelias veda per Siberijos pelkę. Tai viena vertingiausių pelkių Žemaitijos nacionaliniame parke, paskelbta telmologiniu draustiniu. Pelkė tikrai įspūdinga, todėl stabtelime pasidairyti į visas puses.








Siberijos apžvalgos bokštas pastatytas ant Sidabro kalno, kurį iš trijų pusių supa Siberijos pelkė ir Kunigo upė. Apžvalgos bokšto aukštis – 15 metrų, jis pastatytas ant 165,7 metrų aukščio virš jūros lygio kalvos. Saulėtą šeštadienio popietę bokštas lankomas, tačiau žmonių nėra labai daug. Turbūt visi prie ežero mėgaujasi šilta vasaros diena.



Ir vėl žavingi bei jaukūs vaizdai nuo viršaus. Čia kažkada plytėjo jūra, vėliau neįžengiamos girios, o dar ankščiau dengė milžiniškas ledynas. Būtent ledyno dėka susiformavo šitoks kraštovaizdis. Ledynui tirpstant ir vėl užšalant, slenkant, susiformavo aukštumos ir žemumos, kuriose dabar tūno pelkės. Ten, kur ilgiausiai gulėjo storas ledo luistas, vėliau atsirado Platelių ežeras.








Grįžtame į mašiną ir toliau važiuojame Žemaitijos keliais į Mažeikius. Bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje.