2018 m. sausio 15 d., pirmadienis

Birštonas

Smagiai praleidusios laiką Prienuose, su drauge keliaujame į Paprienės stotelę kitoje Nemuno pusėje. Čia sulaukiame į Birštoną vežančio mikroautobuso, sumokame 0.52 eur vairuotojui ir labai greitai jau sveikinamės su Birštonu. Iki sutarto laiko su nakvynės vietos šeimininke turime dar šiek tiek laiko. Pradeda šiek tiek lynoti, todėl pritūpiame nedidelės autobusų stoties laukiamajame. Užkandame iš namų pasiimto maisto ir nutariame atsigerti kavos, kuri parduodama greitimoje patalpoje įsikūrusioje..... gėlių parduotuvėje. Abi labai stebimės tuo. Lietus greit liaujasi, todėl kava mėgaujamės lauke ant dar nespėjusio įmirkti suoliuko. Po to užsukame į šalia esantį prekybos centrą maisto pusryčiams ir smagiai žygiuojame link nakvynės vietos. Ji - visai čia pat, praktiškai Birštono centre.


Atėjusias į Vila Liepa pasitinka labai energinga šeimininkė, kuri aprodo kambarį ir bendras patalpas. Nemažame valgomajame, sujungtame su virtuvės zona, yra visko, ko reikia - visi indai, kava/arbata, cukrus, aliejus kepimui ir pan. Susimokėjusios už nakvynę ir pasidėjusios daiktus kambaryje, išeiname pamaklinėti po Birštoną. Aš Birštone esu buvusi vieną kartą vaikystėje pas gimines ir daug kartų pravažiuodama. Draugė buvusi ne kartą, todėl šį kartą ji man gidauja ir apie viską pasakoja.
Birštonas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1382 metais, kuomet Vygandas Marburgietis savo "Naujojoje Prūsijos kronikoje" aprašė maršalo Kuno fon Hatenšteino žygį į Lietuvą. Šio žygio metu maršalas savo kariuomenę padalijo į tris dalis - Puniai, Alytui ir Birštonui pulti. Birštonas minėtas kaip Birsten vietovė prie druskingų šaltinių. Tuo metu medinė Birštono pilis priklausė gynybinei Panemunės pilių sistemai. Nuo penkioliktojo amžiaus čia buvo kunigaikščių medžioklės Birštono dvaras. Aplink dvarą augo ir miestelis. 1855 metais įkurtas kurortas. Iki Pirmojo pasaulinio karo Birštone kasmet gydėsi iki dviejų tūkstančių žmonių. Kurortu Birštonas išliko iki šių dienų, ypač atsigavęs ir suklestėjęs pastaraisiais metais.
Išėjusios iš vilos, sukame link šalia matyto labai gražaus pastato - tokios senovinės vilos


Priėjusios arčiau, suprantame, jog čia įsikūręs Birštono muziejus. Lyg ir buvo išankstinė mintis jį aplankyti, tačiau retai pasitaikantis saulėtas rudens oras kviečia kaip galima daugiau pasimėgauti saule, gamta, vaizdais. Todėl vėl pro savo vilą žygiuojame link centrinės J.Basanavičiaus aikštės. O ji - už kelių žingsnių, apsodinta gėlėmis ir labai jauki. Aikštėje stovi skulptoriaus A.Aleksandravičiaus 1939 metais sukurtas paminklas Lietuvos patriarchui


Pasidairiusios po aikštę, sukame į Birutės gatvę. Tuoj pat prieiname simpatišką baltą vilą.


Tai Birštono sakralinis muziejus, kurį taip pat paliekame nuošalyje, nes vilioja saulė ir nematytos vietos. Pasisveikiname su šalia bažnyčios stoviniuojančiu J.Tumu - Vaižgantu...


... ir sukame prie bažnyčios, kuri, deja... uždaryta, todėl tik pasivaikštome aplink. Manoma, jog Birštone bažnyčios jau būta šešioliktame amžiuje. Dabartinė mūrinė neogotikinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia pastatyta dvidešimto amžiaus pradžioje


Kitoje gatvės pusėje lyg balta gulbė švyti istorinis "Tulpės" sanatorijos rūmas, todėl nueiname arčiau pasidairyti



Vėl grįžtame šalia bažnyčios ir mėgaujamės gražia rudens diena


Šalia bažnyčios - Kneipo sodas. Vokiečių dvasininkas Sebastianas Kneipas devynioliktame amžiuje sukūrė unikalią sveikatos filosofiją. Holistinis sveikatos gerinimas pagal Kneipą remiasi penkių elementų sistema - vandens terapija, judėjimo terapija, vaistažolių terapija, harmonijos terapija ir sveika mityba. Kneipo sode atliekamos organizmo grūdinimo procedūros - daugiau informacijos rasite čia Kneipo sodas


Neskubėdamos apeiname tvenkinį su tingiais paukščiais ir šokančiu fontanu


Visai čia pat ir "Versmės" sanatorija. Užsukame į jos biuvetę ir pasimėgaujame sūroku, bet abiems mums labai patikusiu mineraliniu vandeniu. Pasijuokiame iš sanatorijos pastato sienoje esančio termometro, rodančio plius 24 laipsnius - vos ne tropikuose esame


Susidomėjusios praeiname Birštono slidinėjimo trąsą, atidarytą 2002 metais. Tiesą pasakius, iki šiol nežinojau, jog tokia trąsa Birštone yra. Vėliau slidinėjantys draugai išaiškino, kad ši trąsa nėra labai populiari, nes trumpoka ir nelabai yra kur įsibėgėti


Visai čia pat - Vytauto parkas, kuriame vėliau šiek tiek pasivaikščiosime. Tačiau iš pradžių patogiais plačiais laiptais kylame į Birštono piliakalnį, dar kitaip vadinamą Vytauto kalnu


Sakoma, kad čia po medžioklės ilsėdavosi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Keturiolikto amžiaus pabaigoje piliakalnyje stūksojusi medinė Birštono pilis, ne kartą pulta kryžiuočių. Vėliau pilis neteko gynybinės reikšmės ir iki septynioliktojo amžiaus nunykusi. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria labai jaukus ir žavingas vaizdas į Nemuną, jo kilpas, Birštoną. Su drauge gėrimės rudens spalvomis padabintais toliais




Nuo piliakalnio bandome nusileisti kitu taku, tačiau jis pažliugęs ir pavojingas. Grįžtame atgal ir nusileidžiame tais pačiais laiptais į jaukų Vytauto parką šalia Nemuno


Pasisveikiname su Didžiuoju kunigaikščiu...


Paminklas Vytautui čia pastatytas 1998 metais, jį sukūrė skulptorius G.Jokūbonis. Paminklo vieta simbolinė - tai tarsi kunigaikščio sugrįžimas į jo senąsias medžioklės vietas. Įdomu tai, jog granitas paminklui atvežtas iš Vytauto laikų Lietuvos žemių - Ukrainos. O ir parkas šalia tikrai labai jaukus...



Parke randame baltąją Birutės vilą...


... kurioje galima ilgai medituoti, kvėpuojant mineralų prisodrintu oru, žvegiant į tekantį vandenį ir klausantis jo čiurlenimo. Tiesą sakant, ilgiau pasėdėjus, galima net kokį posmą nusnūsti...


Mudvi snausti neketiname, todėl einame tolyn. Prieiname ryškiąją geltonąją biuvetę, tačiau joje tekantis mineralinis vanduo turi neskanų poskonį, todėl tik paragaujame...


... ir neskubėdamos traukiame jaukiąja Nemuno krantine. Kadangi ne sezonas, žmonių vos vienas kitas, todėl ramybė tvyro kiekviename žingsnyje


Eitum ir eitum iki begalybės šalia Nemuno. Tačiau mudvi išsukame iš kelio, nes norime aplankyti netoliese miesto parke esantį unikalų objektą - mineralinio vandens garinimo statinį "Druskupis"


Tai vienintelis Lietuvoje mineralinio vandens garinimo bokštas - paviljonas su mineralinio vandens fontanėliu ir druskų galerija. Smulkiomis medžio šakelėmis užklotomis sienomis teka mineralinis vanduo, kuris garuoja savaime, veikiamas saulės ir vėjo, ir skleidžia aplink naudingų mineralų prisotintą, "jūros" orą, labai naudingą sveikatai. Įdomu ir smagu pasimėgauti gyvo vandens simfonija



Šiek tiek pasivaikštome miesto parko takeliais...


... pasigėrime raudoniu degančiais vijokliais...


... pasisveikiname su "kasytėmis" (R.Kvinto skulptūra)...


Miesto parke apžiūrime ir daugiau įvairių įdomių bei ne tiek įdomių skulptūrų. Parko pašonėje prieiname senąsias Birštono kapines. Man visai norėtųsi kelias minutes pasibastyti tarp senųjų kryžių, tačiau kažkodėl nerandame įėjimo. Todėl tik pasidairome pro tvorą...


... ir vėl išeiname į Nemuno krantinę. Kadangi dar nesutemę, nutariame ja dar šiek tiek paėjėti iki vasaros estrados. Šalia jos pievoje pamatome didžiulę geltoną ūsuočiaus galvą


Tuo metu nežinojau, kas čia. Tačiau neseniai Internete aptikau, jog tai šiuo metu Birštone įsikūrusio menininko Martyno Gaubio sukurtas autoportretas iš plastiko, gimęs autoriui Vilniaus Dailės akademijoje baigiant šiuolaikinės skulptūros magistro studijas.
Neskubėdamos grįžtame palei Nemuną į centrą


Vakarienei nutariame pritūpti Birutės gatvėje esančioje picerijoje PIZZA FUN. Tiesą pasakius, be sanatorijose ar viešbučiuose esančių kavinių/restoranų Birštone, bent jau ne sezono metu, nelabai yra kur pavalgyti. Picerija pilna žmonių, tačiau randame vieną laisvą staliuką. Picų nenorime, tai aš užsisakau jautienos troškinį, draugė - vištienos kepsnį. Maniškis patiekalas labai originaliai serviruotas


Porcija didelė, vos įveikiu. Bet skanu ir pakankamai nebrangu. Po vakarienės, jau sutemus, einame, kaip draugė sako, "pakratyti pilvų". Ilgokai vaikštome jaukiąja Nemuno krantine. Paskui grįžtame į savo vilą ir smagiai dar šiek tiek pavakarojame balkone. Vakaras šiltas ir ramus. Ryt mūsų laukia pėsčiųjų žygis Nemuno kilpomis. O aš į Birštoną dar tikrai atvažiuosiu ne kartą.


2018 m. sausio 7 d., sekmadienis

Prienai. Pirmas dublis

Jeigu pamenate, 2016 metų rudenį dalyvavau Trenkturo organizuotame pėsčiųjų žygyje Nemuno kilpomis. Pasakojimą apie tai rasite http://manokelionespolietuva.blogspot.lt/2016/11/pesciuju-zygis-nemuno-kilpomis.html Todėl po metų vėl sumąsčiau dalyvauti šiame žygyje. Šį kartą prie manęs prisijungė mano gera draugė keliautoja-bendramintė. Kadangi norėjosi kažko daugiau, ne vien tik žygio, pasiūliau nuvažiuoti diena anksčiau, apsistoti Birštone, pasibastyti po jį bei Prienus. Draugė mano minčiai pritarė, todėl vieną gražų spalio pradžios penktadienį išvykstame autobusu į Prienus.
Prienai - mano a.a. Mamos gimtasis miestelis, kuriame bei apylinkėse gyveno ir dar tebegyvena nemažai mano giminių. Prienuose esu buvusi daug kartų, tačiau dažniausiai arba pravažiuodama, arba, deja, laidotuvėse. Tuo tarpu po patį miestelį nesu niekada ilgiau vaikščiojusi. Ką gi, atėjo laikas ištaisyti šią klaidą.
Prienai istorijos šaltiniuose minimi nuo 16 amžiaus pradžios, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Prienų dvarą ir aplinkui esančias žemes padovanojo didikui Mykolui Glinskiui. Prienų vardo kilmė nėra tiksliai aiški. Viena legenda byloja, kad vietovė taip pavadinta čia medžiojusio ir jos grožiu susižavėjusio kunigaikščio Prienio vardu. Pasak kitos legendos, senovėje į Prienus siųsdavo nusikaltėlius, kurių vienas, pavarde Prienas, pasistatęs čia sodybą, gavusią savininko pavardę. Šiaip ar taip jau 17 amžiuje aplink dvarą plėtėsi Prienų miestelis, Magdeburgo teise gavęs 1609 metais. 1644 metais karalius Vladislovas Vaza Prienų seniūniją užrašė rūmų iždininkui Gotardui Vilhelmui Butleriui, kuris čia pastatė pilį, aplink kurią kūrėsi ir dvaras. Butleriai Prienuose seniūniavo beveik pusantro šimto metų. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje miestelio pakraštyje įkurtos vienos didžiausių to meto Lietuvoje popieriaus dirbtuvių. Šiuo metu Prienai - nedidelis snūduriuojantis Suvalkijos miestelis, kuriame atrodytų nėra nieko įdomaus. Juo labiau, kad visai šalia - Birštonas, kurį dažniausiai ir lanko turistai. Vis tik ir Prienuose galima atrasti įdomių jaukių vietų. Kviečiu pasivaikščioti kartu.
Išlipusios Prienų autobusų stotyje, labai greitai sukame į ramią Kęstučio gatvę. Netrukus prieiname Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčią.


Pirmoji medinė bažnyčia Prienuose pastatyta 1604 metais. Įdomu tai, jog ilgą laiką bažnyčios klebonas turėjo būti arba lietuvis, arba labai gerai mokėti lietuviškai. Dabartinė medinė bažnyčia pastatyta aštuoniolikto amžiaus viduryje. Šalia bažnyčios - mūrinė varpinė. Kadangi bažnyčia, deja, uždaryta, mudvi su drauge tiesiog pasivaikštome po jaukų šventorių. Nusilenkiame Šv. Kazimierui...


... parymome prie atminimo lentos čia vikaru dirbusio ir 1986 metais KGB surengtoje autoavarijoje žuvusio kunigo Juozo Zdebskio atminimui...


... ir keliaujame į kitoje gatvės pusėje esančią nedidelę žalią erdvę ant Nemuno kranto. Šioje vietoje prieškariu stovėjo Prienų "Žiburio" gimnazija. Apie tai liudija nedidelis paminklas


1918 metais sodininkas ir švietėjas Višakio Rūdos vikaras Feliksas Martišius privačiame name įkūrė Prienų progimnaziją. Iš pradžių teko dirbti mokyklai nepritaikytose patalpose, tačiau jau 1920 metais ant stataus Nemuno kranto pastatytas dviejų aukštų medinis pastatas. 1923 metais progimnazija tapo gimnazija, kuri jau 1925 metais išleido pirmąją abiturientų laidą. Gimnazija buvo aprūpinta visomis mokymo priemonėmis, neturtingi mokiniai šelpiami, vykdavo spektakliai, koncertai, šokiai. Gimnaziją yra baigę nemažai žinomų Lietuvos žmonių. Deja, 1956 metais gimnazijos (tuo metu - jau vidurinės mokyklos) pastatas sudegė, vėliau kitoje vietoje pastatytas naujas. Mudvi sužavi išlikę ir gimnazijos laikus menantys laiptai ir vaizdas į Nemuną


Kol sukiojamės aplink, ant laiptų sėdintys mokinukai labai nustebę sako vienas kitam, jog niekad Prienuose nematę turistų. Iš tiesų, bent jau kol kas turizmo požiūriu Prienai gerokai atsilieka nuo Birštono, kuriam tenka visi laurai. Prienuose, deja, net nėra viešbučio ar nakvynės namų, kur apsistoti. Nors miestelis tikrai jaukus ir turi ką pasiūlyti keliautojams.
Na, o mudvi keliaujame toliau Kęstučio gatve, gėrėdamosi smagiais Prienų medinukais


Netrukus prieiname buvusius Sovietų karių kapus - jie, kaip ir ne viename miestelyje, sutvarkyti Rusijos ambasados lėšomis


Kitoje gatvės pusėje - senosios Prienų kapinės. Jas būtinai norėjau aplankyti, nes čia kažkada palaidotas mano senelis. Labai norėjau rasti jo kapą. Deja, ir vėl neradau... Greičiausiai neišlikęs... Arba išlikęs, bet užrašai nebeįskaitomi... Tačiau buvo jauku paklajoti tarp senų kapelių... 





Išėjusios pro vartelius kitoje kapinių pusėje, randame už ES lėšas jau beveik sutvarkytą jaukų skverą su medžio skulpūromis, vaikų žaidimų aikštelėmis ir pasivaikščiojimo takais. Greitai čia bus dar vien graži erdvė, kur prieniškiai galės leisti laisvalaikį



Kažkada Prienuose gyveno nemaža žydų bendruomenė, čia turėjusi parduotuves, sinagogą, mokyklą. Žydų kapinės, deja, neišlikusios. Jų buvusią vietą šalia senųjų Prienų kapinių žymi tik paminklinis akmuo



Na, o mudvi keliaujame link netoliese esančio dar vieno įdomaus objekto - buvusių Prienų kareivinių. Visai neišvaizdžiame Stadiono gatvės rajone netikėtai praeiname gražų tvenkinį - dar viena smagi pasivaikščiojimo vieta, nors ir šiek tiek apleista


Prienų kareivinės arba jei tiksliau, visas karinis miestelis pastatytas 1935-1939 metais. Čia buvo ne tik kareivinės, bet ir valgykla, ligoninė, skalbykla, arklidės, sandėliai. Iš viso būta aštuoniolikos statinių. Sovietinias metais kariniu miesteliu naudojosi sovietų kariuomenės daliniai. Buvo pristatyta naujų pastatų, daugiaukščiai gyvenamieji namai karininkų šeimoms, o pats miestelis gerokai išsiplėtė. Šiuo metu dalis pastatų apleisti ir tapę vaiduokliais, dalyje gyvenama, dalyje įsikūrusios įvairios įstaigos. Kažkiek pasivaikštome po karinio miestelio teritoriją



Didžiausią įspūdį palieką apleistas raudonų plytų pastatas - kažkada jame buvo įsikūrę karininkai


Nors užrašas ant pastato grėsmingai byloja, jog čia vaikščioti pavojinga, bet mudvi gi drąsios ir smalsios. Todėl prasibrauname pro žolynus iki pat langų kiaurymių


Apeiname pastatą iš kitos pusės...


... ir nusileidusios laiptais žemyn, gatve vingiuojančia palei Nemuną, grįžtame link centro. Pasukusios į J.Basanavičiaus gatvę ir vėl praėjusios senąsias kapines, čia pat prieiname dabartinį "Žiburio" gimnazijos pastatą


Šiek tiek pasivaikštome aplink. Ši vieta turi nekokią aurą, nes dabartinis gimnazijos pastatas pastatytas buvusių vokiečių kapų vietoje. Gimnazijos kieme parymome prie antkapinio kryžiaus iš Prienų šilo perkeltų ir slapta palaidotų 1946 metais žuvusių partizanų atminimui


Toliau jaukiomis Prienų gatvelėmis traukiame link pagrindinės Laisvės aikštės


Laisvės aikštė tarsi padalinta į dvi dalis - grindinio ir vejos. "Žaliosios" arba vejos erdvės pakraštyje - paminklas Prienų apylinkėse žuvusių partizanų atminimui


Pasidairiusios po aikštę, pereiname į kitą gatvės pusę. Čia einame link pastato, kuriame įsikūręs Prienų kultūros ir laisvalaikio centras. Šalia jo - paminklas iš šių vietų kilusiam poetui ir filosofui Antanui Maceinai, pastatytas 1997 metais


Atrodytų, nedidelis miestelis, tačiau laikas sparčiai tirpsta. Kadangi nenorime pavėluoti atvykti su nakvynės Birštone vietos šeimininke sutartu laiku, nutariame neiti link buvusių popieriaus dirbtuvių. Juo labiau, kad atstumas šioks toks iki jų yra. Pro šias dirbtuves prieš metus vingiavo pėsčiųjų žygio maršrutas, tačiau draugė jų nemačiusi. Vis tik nutariame, kad gal kitą kartą jas kada nors aplankysime. O dabar pro jaukų Rėvuonos parką einame link buvusio Prienų malūno, kuriame dabar įsikūręs Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centras. Rėvuonos parke taip pat smagu pasivaikščioti, apžiūrint projekto "Gamta - kultūrų versmė" skulptūras iš medžio



Mano pasakojimo pradžioje minėtas Prienų seniūnas Butleris šioje vietoje pastatė pilį, šalia kurios įsikūrė ir dvaras. Prienų dvarvietė yra vienoje svarbiausių istorinių miestelio dalių. Vadinamoji Prienų arba Butlerio pilis čia stovėjo septyniolikto amžiaus antroje pusėje. Šalia rūmų buvo įkurtas parkas. Pilis sugriauta karo su Švedija metu. Įvairūs ūkiniai pastatai stovėjo iki pat dvidešimto amžiaus pradžios, tačiau palaipsniui nyko. Dvidešimto amžiaus pradžioje pastatytas iki šiol išlikęs vandens malūnas, būtent kuris mudviems su drauge buvo didžiausias šios kelionės atradimas. Apėjus pastatą iš kitos pusės, buvo vienas didelis VAU


Labai jauki vieta, kurios gerą aurą dar labiau stiprino žemyn tekančio malūnui užtvenkto Rėvuonos upeliuko vandens šniokštimas. Ilgokai vaikščiojome aplink. Kurį laiką malūno pastate veikė Rėvuonos viešbutis. Deja... jo nebėra... Nors vieta tikrai ideali


Vis dar sužavėtos einame Nemuno pakrante. Priešais - Greimų tiltas, jungiantis Dzūkiją ir Suvalkiją..


... o taip pat šią jungtį liudijantis riboženklis


Mūsų pasivaikščiojimas po Prienus artėja link pabaigos. Bet dar pasisveikiname su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu, paminklas kuriam ant Nemuno kranto pasitinka kiekvieną atvažiuojantį į Prienus. Skulptoriaus G.Kamarausko sukurtas paminklas pastatytas 1990 metais


Planuose dar buvo aplankyti Velniabliudžio pelkės pažintinį taką, esantį nelabai toli, tik jau kitoje Nemuno pusėje. Tačiau laiko tam nebeturime. Laikas atsisveikinti su Prienais ir keliauti į Birštoną. ten važiuosime mikroautobusu iš Paprienės stotelės, todėl smagiai sau žygiuojame Greimų tiltu link jos, dar kartą besigėrėdamos rudeniškais Nemuno pakrantės vaizdais


Toliau mūsų laukia Birštonas ir nauji įspūdžiai. O Prienams abi dedame riebų pliusą. Tikrai verta čia atvykti pasibastyti. Na, o aš jau planuoju antrą Prienų dublį šiais metais - liko nemažai nelankytų vietų.

P.S. Mano draugės prieniškuosius įspūdžius rasite:
http://trepsimpopasauli.blogspot.lt/2017/10/prienai.html