2017 m. liepos 9 d., sekmadienis

Dvi su puse valandos Nidoje

Ką galima nuveikti Nidoje per dvi su puse valandos? Beveik nieko ir kartu labai daug. Bet apie viską iš pradžių. Dainuoju aš moterų chore "Eglė", su kuriuo dalyvavome Vakarų krašto dainų šventėje, vykusioje Klaipėdoje. Iš anksto žinojau, kad tikrai turėsime kažkiek laisvo laiko šeštadienį, nes tiek repeticija, tiek šventė - tik sekmadienį. Todėl iš anksto sumąsčiau, kad visai norėčiau aplankyti Nidą, kurioje esu trumpai buvusi vienintelį kartą 2009 metais. Tradiciškai susirašau lankytinus objektus, susižiūriu keltų į Smiltynę ir autobusų į Nidą grafikus. Kažkiek neramu, ar spėsiu, nes, pirma, neaišku, kelintą valandą atsidursime Klaipėdoje, antra, autobusų grafikai nėra labai palankūs keliaujantiems be nuosavo automobilio (vis tik birželio pradžia - dar ne vasara). Na, bet bus kaip bus. Klaipėdoje atsiduriame gana anksti, šiek tiek po vidurdienio. Apsistojame visai šalia Senosios perkėlos esančiame bendrabutyje, šiek tiek užkandu ir, palikusi kitas bendrakeleives laisvalaikiauti, išskubu link kelto. Beje, keltų grafikai tikrai labai palankūs, o ir kaina džiuginanti - 0,80 eur į abi puses. Aišku, tas kėlimasis trunka gal tik apie penkias minutes. Keltų grafikus galite rasti čia https://www.keltas.lt/lt/tvarkarastis/senoji-perkela/ Ne vasaros sezonu turbūt keltai kursuoja rečiau. Taigi, Smiltynėje atsiduriu šiek tiek po 13 val. Autobusas į Nidą - tik po valandos, tai dar spėju nukulniuoti ir pasivaikščioti prie jūros. Grįžusi sėdu į autobusą, sumoku 3,40 eur ir mėgaujuosi Kuršių nerijos vaizdais pro langą. Kelionė trunka šiek tiek daugiau nei valandą. Prieš pusę keturių išlipu Nidos autobusų stotyje






Iškart pasitikslinu, kada autobusas važiuos atgal į Smiltynę - 18 val., reiškia, turiu dvi su puse valandos. Todėl, negaišdama laiko, einu pasivaikščioti po Nidą. Pirmiausia suku link Kuršių marių krantinės





Pakeliui sveikinuosi su medinėmis ir nemedinėmis skulptūromis







Atsisuku į kitą pusę - o ten labai smagūs lietuviškų spalvų namukai-nykštukai


Ateinu į krantinę ir šiek tiek pasivaikštau, gėrėdamasi jaukia namų architektūra, marių toliais ir žavingomis tik šiame krašte sutinkamomis vėtrungėmis











Pasisveikinu su A.A. Maestro





Ir einu tolyn... Tai žvelgdama pirmyn, tai atsisukdama atgal...



Labai gražios man tos vėtrungės - palei marias įsikūrusi visa jų alėja






Dar šiek tiek paeinu krantine






Kažkur tolumoje baltuoja burė vienišoji...





Pasisveikinu su vietine šeimynėle...





... ir išsuku iš krantinės. Toliau esu numačiusi aplankyti senąsias etnografines kapines. Tačiau pakeliui negaliu nesustoti ir nepasigėrėti žavingais nameliukais...








Ne ant vieno prikabintos lentelės su statybos metais - dauguma jau skaičiuoja antrąjį šimtmetį, bet apleistų jų praktiškai nemačiau





Nidoje viskas pakankamai arti, todėl tuoj pat prieinu vartus, vedančius į evangelikų liuteronų bažnyčią ir etnografines kapines






Pirmiausia pasuku link bažnyčios, vis stabteldama ir atsigręždama atgal










Nidos evangelikų liuteronų parapijos ištakos siekia šešioliktą amžių. Senuosius maldos namus užpusčius smėliui, ne kartą teko kurtis naujoje vietoje.Dabartinė bažnyčia pastatyta devyniolikto amžiaus pabaigoje. Sovietiniais laikais ji buvo uždaryta, ganėtinai nuniokota, čia veikė istorijos muziejus ir koncertų salė. Liuteronams bažnyčia grąžinta 1992 metais. Bažnyčia tiek iš išorės, tiek viduje tradiciškai labai kukli, tačiau jauki



Šiek tiek pasėdžiu viduje, pailsiu, pasimeldžiu. Tačiau turiu tikrai nedaug laiko ir daug planų. Todėl lipu žemyn link kapinių







Nidos etnografinės kapinės minimos nuo aštuoniolikto amžiaus, tačiau to meto antkapių nebelikę. Dauguma jų - 19 amžiaus pabaigos-20 amžiaus pradžios, nors yra ir vėlesnių. Šios kapinės unikalios senaisiais krikštais - mediniais antkapiniais paminklais, statytais kojūgalyje ir simbolizuojančiais kelią, kuriuo mirusiojo vėlė žengia į amžinybę. Tai viena iš pačių seniausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje, žinoma jau nuo šešiolikto amžiaus ir būdinga būtent Mažajai Lietuvai.
Po senąsias kapines maklinėju ilgokai, stabtelėdama prie krikštų ir kryžių, gėrėdamasi jų įvairove ir ornamentika. Be to, žmonių praktiškai nėra, tylu, ramu ir labai jauku. Pasivaikščiokime kartu...












Pasivaikščiojusi ir pameditavusi, žygiuoju Nidos gatvėmis vėl link marių. Ir vėl negaliu nesigėrėti įvairiausiais nameliukais ir jų aplinka
















Pasisveikinu su Nidos briedžiu - miestelio penkių dešimčių metų jubiliejui Sauliaus Juchnevičiaus sukurta skulptūra





Keliauju toliau





Prieinu Žvejo etnografinę sodybą, kurioje įkurtas nedidelis muziejus. Bilieto kainos nepamenu, be to, laiko turiu nedaug, todėl tik pasižvalgau aplink












Ir... gana netikėtai priešais pamatau Parnidžio kopą...





Iki jos dar reikia šiek tiek paėjėti






Visai pakeliui - paminklinis akmuo, liudijantis, kad 2000 metais Kuršių nerija įtraukta į Unesco Pasaulio paveldo sąrašą






Žygiuoju link kopų







Štai čia prasideda 1,7 km ilgio Parnidžio pažintinis takas, kurį norėčiau spėti praeiti








Pakeliui gėriuosi įdomia vietine spalvota augmenija...






... moju vienišai baltai burei tolumoje...





... susipažįstu su stenduose pateikta informacija...





... bet nori nenori akys vis krypsta į kopas...






Į Parnidžio kopą veda nemažai laiptelių - neskaičiavau, kiek, tik pakeliui sustojau ir kelias minutes pasiilsėjau







Dar šiek tiek...






... ir prieš akis - milijono vertas vaizdas...





Po kopas maklinėjau ilgokai, vis gėrėdamasi artimesniais ir tolimesniais vaizdais... Labai jauku čia man buvo...




















... labai gera ir šviesi aura sklandė aplink... Bet ir vėl tas laikas skubina... Todėl einu link saulės laikrodžio





Saulės laikrodis ant Parnidžio kopos pastatytas 1995 metais, tuo metu jo aukštis buvo dvylika metrų. Deja, 1999 metų gruodžio mėnesį praūžęs uraganas Anatolijus laikrodį gerokai apgadino. Laikrodis vėl atstatytas 2011 metais. Ant šalia jo iškilusių nedidelių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis, iškaltos valandų ir pusvalandžių įraižos, taip pat po vieną kiekvienam mėnesiui, ir dar keturioms saulėgrįžoms ir lygiadieniams. Apeinu aplink ir viską įdėmiai apžiūriu














Dar kelias minutes pažiūriu į kopas ir marias...


... į laikrodį...





... ir keliauju tolyn pažintiniu taku. Tiesa, iš pradžių nuklystu ne į tą pusę...





... bet... kas gi ten tolumoje žvilga? Buvo labai netikėta ir smagu suprasti, kad tai jūra...





Grįžtu link laikrodžio ir pasuku į kitą pusę. Dabar jau teisingą pusę





Labai keista, kad beveik absoliuti dauguma lankančių Parnidžio kopą bei saulės laikrodį, toliau nebeina pažintiniu taku, o grįžta atgal, iš kur atėję, arba eina tuo mano pradžioje neteisingai pasuktu keliu link mašinų stovėjimo aikštelės. Aišku, nuorodų mažoka ir galima šiek tiek paklaidžioti. Tačiau tikrai verta praeiti visą taką, ką aš ir padarau.








Aplink nė gyvos dvasios, tik paukščiai kažkur čirška ir kartais vėjas medžiuose suūkia. O šiaip esu viena su gamta ir savo mintimis. Geras jausmas...









Medžių šakų pynėse galima įsivaizduoti visokias mitines būtybes






Dar gabaliukas tykaus miško tako...





... ir išeinu į Nidos gatvę visai šalia katalikų bažnyčios





 Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia pastatyta 2003 metais. Iki tol Nidoje niekada nėra buvę katalikų bažnyčios. Nidos katalikai melsdavosi mano jau minėtoje liuteronų bažnyčioje. Priešais bažnyčią šventoriuje įrengtas amfiteatras, kuriame vyksta įvairūs krikščioniški renginiai







Visai netoli nuo bažnyčios - Urbo kalnas su švyturiu, kurį buvau numačiusi aplankyti. Tačiau laiko iki autobuso likę labai mažai, todėl tenka atsisakyti. Tik dar šiek tiek pasivaikštau po Nidos uostą









Sulaukiu autobuso ir grįžtu į Smiltynę, iš kurios keltas mane parplukdo į Klaipėdą.
Dvi su puse valandos Nidoje... Tai daug ar mažai? Iki šiol negaliu atsakyti į šį klausimą, tačiau labai džiaugiuosi tomis dvi su puse valandomis, praleistomis Nidoje.