2018 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Pasibastymas po Alytų. Pirmoji dalis

Alytus ilgą laiką manęs visiškai nedomino. Juo labiau, kad vis girdėdavau nuomones, jog neįdomus, buvęs pramoninis miestas, neturi senamiesčio, nejauku ir panašiai. Tačiau šią vasarą nutariau šį miestą aplankyti ir pati įsitikinti, ar tai tiesa. Iš anksto galiu pasakyti, kad tai visiška netiesa. Taip, Alytus neturi senamiesčio ir aiškaus centro, taip, yra ir neįdomių nejaukių rajonų. Tačiau tuo pat metu čia daug žalumos, įdomių kampelių su savo istorija. Jau rengdamasi kelionei ir rašydamasi lankytinas vietas, supratau, kad būsimasis pasibastymas man tikrai patiks. Alytuje tiek visko daug. Bet apie viską iš pradžių.
Į Alytų iš Vilniaus važiavau tiesioginiu autobusu, kurių per dieną tarp abiejų miestų kursuoja nemažai. Todėl tie, kas nevairuoja, tikrai neturės problemų nuvykti. Į Alytų važiuoju pačiu pirmuoju, 6.40 iš Vilniaus išvažiuojančiu autobusu, ir jau 8.15 išlipu Alytaus autobusų stotyje. Tiesa, autobusas stoja ir miesto centre, nes stotis - jau gerokame pakraštyje. Tačiau mano pasibastymo maršrutas prasidės nelabai toli nuo stoties. Alytaus autobusų stotis įsikūrusi kartu su prekybos centru Maxima


Pasižiūrėjusi tvarkaraštyje, kokiu autobusu man geriausiai būtų grįžti į Vilnių, žygiuoju pasibastyti. Iš ryto oras apniukęs, o ir lietaus žadama, bet nutariu į tai nekreipti dėmesio. Juk nesu cukrinė - neištirpsiu. Iš autobusų stoties einu gana plačia ir žalia Naująja gatve, einančia link centro. Iš karto sužavi tai, jog nors gatvė neišvaizdi, aplink eilinis miegamasis rajonas, tačiau aplinka sutvarkyta, padarytas platus pėsčiųjų ir dviračių takas, žydi įvairiaspalvės gėlės. Eiti tenka ilgokai, po to pasuku į dešinę, į Jotvingių gatvę, kurią pratęsia Jurgiškių gatvė. O čia...


... pati naujausia Alytuje, bet tikrai įspūdinga Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia




Bažnyčia pastatyta ant kalvos Likiškių mikrorajone. Tai aukščiausia miesto vieta, virš jūros lygio iškilusi 165 metrus. Likiškiai - kaimas, kurio viena dalis prijungta prie Alytaus, o kita priklauso rajonui. Bažnyčia pradėta statyti 1991 metais ir pašventinta 2001 metais. Bažnyčios išorės stilius iš dalies primena skandinaviškas bažnyčias. Šalia bažnyčios - Likiškių parkas



Čia pat prieinu vienintelį Lietuvoje paminklą 1979-1989 metais Afganistane žuvusiems lietuviams.





Šiek tiek paėjus už paminklo - jauki Likiškių parko vieta. Senjorų gojelis įkurtas 2006 metais.



Tame pačiame Likiškių parke 2005 metais Alytaus Afganistano karo veteranų klubo nariai pasodino ąžuolų giraitę "Kabulo ašara". Joje žaliuoja 98 medeliai - po vieną iš karo negrįžusiam lietuviui. Simbolinė ir labai jauki vieta, po kurią norisi pasivaikščioti ilgiau...




... Tačiau kol dar dangus neprakiuro, grįžtu prie bažnyčios




Apeinu aplink, stabteliu prie kryžių, koplystulpių, skulptūrėlių, kurių čia tikrai nemažai








Trumpam užsuku ir į bažnyčią, pasimeldžiu, pamedituoju. Išėjusi dar kartą stabteliu...


Grįžtu atgal tomis pačiomis gatvėmis link Naujosios gatvės, pakeliui vis atsisukdama į bažnyčią - labai graži ir didinga ji man pasirodė


Po kurio laiko ateinu iki sankryžos su Naująja gatve


Man reikia į dešinę, į Jaunimo parką. Šiek tiek paėjusi ramia Vilties gatve, pasuku į parką. Alytaus Jaunimo parkas įkurtas 1982 metais tarp šaltiniuotų upeliukų. Parkas nemažas, bet vėlgi labai jaukus. Čia įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai, daug žalumos ir gėlynų. Nors dangus vis labiau niaukiasi, nutariu pasivaikščioti po parką






1984 metais skulptoriaus Naglio Nasvyčio vadovaujama skulptorių grupė sukūrė pirmąją Lietuvoje metalo plastikos skulptūrų kompoziciją, kuri papuošė Jaunimo parką. Skulptūros išlikusios iki šiol, o 1993 metais dėl jų parkas paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu. Iš viso parke yra vienuolika skulptūrų. Pradeda po truputį lyti, todėl apeinu tik kai kurias





Kol lietus neįsismarkavo, dar šiek tiek pasivaikštau po parką. Gražią saulėtą dieną čia tikrai būna smagu









Lietui po truputį stiprėjant, spėriai leidžiuosi link miesto centro. Ateinu į Rotušės aikštę



Rotušės aikštėje labai neišvaizdžiame pastate įsikūrusi Alytaus miesto savivaldybė



Tačiau galima pažaisti šalia įkurdintais šachmatais...


...arba pasigėrėti nedideliu fontanu...


... arba pasėdėti kavinėje, ką ir padarau, nes pradeda pilti kaip iš kibiro. Tačiau nenusimenu, nes kaip tik proga papriešpiečiauti


Kol užkandžiauju, lietus liaujasi. Valio - reikia naudotis tuo, nes neaišku, kaip čia su tuo oru bus vėliau. Užbėgdama už akių, pasakysiu, kad daugiau taip ir nelijo, o po kelių valandų ir visiškai išsigiedrijo, o saulė žeme ridinėjosi. Taigi, iš Rotušės aikštės pasuku į Pulko gatvę ir netrukus ateinu į Miesto sodą.





Rožynais garsėjantis Miesto sodas įkurtas 1931 metais, jame auga 55 skirtingos rūšys medžių bei krūmų. Iki šių dienų išlikęs fontanas su baseinėliu. Sakoma, kad reikia sugalvoti norą ir tarp fontano purslų ieškoti vaivorykštės. Man jos nepavyksta rasti, tačiau fontanas gana simpatiškas


Miesto sode galima rasti ir tris vardinius ąžuolus, taip pat tebegyvuojančius nuo senų laikų. Tai 1930 metais pasodintas A.Smetonos vardo, 1933 metais jaunųjų miškininkų pasodintas Baltijos šalių vienybei bei 1939 metais pasodintas K.Petrausko vardo ąžuolai




Miesto sodo pakraštyje - paminklas "Laisvės angelas". Tai pagarbos ženklas žuvusiems už nepriklausomybę, įamžinant jų atminimą.


Paminklas buvo pastatytas 1929 metais. Jo autorius - žinomas vietos skulptorius Antanas Aleksandravičius. Paminklas įspūdingas, jo aukštis siekia net 13 metrų. Yra pasakojama, kad pozuoti paminklo skulptūrai skulptorius prikalbinęs jaunutę gimnazijos mokytoją. 1934 metais skulptūra subyrėjo, trenkus žaibui, tačiau po trejų metų atstatyta. 6 dešimtmetyje skulptūra nugriauta. 1991 metais skulptorius Jonas Meškelevičius atkūrė Laisvės angelo skulptūrą, o skulptorius Jonas Blažaitis - paminklo bareljefus. Pastaruosius apžiūriu iš arti





Miesto sodą labai gražiai pratęsia Kurorto parkas, kurio pakraštyje rymo Nurimęs varpas. Tai memorialas, skirtas politiniams kaliniams ir tremtiniams, Dainavos apygardos partizanams, 1941 metų Lietuvos kariuomenės sukilėliams pagerbti. Memorialo autoriai - skulptorius Stasys Žirgulis ir architektas Leonas Adomkus


Vėlgi apeinu aplink, perskaitau užrašus, parymau ir pamąstau apie liūdnas Lietuvos praeities akimirkas






Netoliese aptinku ir nedidelį paminklą - kryžių Sausio 13-ajai atminti





Taip pat visai šalia - žaidimų aikštelė su įvairiom laipynėm bei kitokiom atrakcijom




Na, o toliau neskubėdama žygiuoju Kurorto parko takeliais. Šis parkas įkurtas dar 1930 metais natūraliame pušyne. Po lietaus oras prisodrintas drėgmės, kvepia pušys. Tik pasirodė keista, kad praktiškai nėra žmonių, nors ir šeštadienis





Vingiuojantis parko takelis atveda mane prie Nemuno senvagėje susiformavusio Mažojo Dailidės ežero. Čia labai jauku, įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai, poilsio zonos, nedidelis paplūdimys.




Eidama ežero pakrante, gėriuosi ežero vidury įrengtu nedideliu fontanu




Tikrai džiugu, kad miestuose ir miesteliuose atsiranda vis daugiau jaukių pasivaikščiojimo bei poilsio kampelių. Ilgai prie ežero neužsibūnu, nes esu dar nemažai suplanavusi aplankyti. Nuo ežero pakylu gana stačiu parko takeliu ir pasuku į Varėnos gatvę


Netrukus ateinu prie Šv.Kazimiero bažnyčios. Ši bažnyčia visuomet buvusi kareivių maldos namai. 20 amžiaus pradžioje čia buvo Pakrovskajos cerkvė, kurioje meldėsi netoliese įkurdinti carinės Rusijos kariai. Po Pirmojo Pasaulinio karo cerkvė rekonstruota į bažnyčią ir perduota Lietuvos kariuomenės ulonams. Sovietmečiu čia buvo druskos sandėlis, vėliau - mašinų gamyklos klubas. Atgimimo laikotarpiu bažnyčia grąžinta tikintiesiems.



Bažnyčia uždaryta, tačiau pro durų langą viskas neblogai matosi. Viduje kuklu, bet jauku...


Tradiciškai apeinu aplink



Toliau žygiuoju Ulonų gatve, kurios kitoje pusėje įsi kūrusi Lietuvos kariuomenė, o jei tiksliau - motorizuotoji pėstininkų brigada "Geležinis vilkas" bei Didžiosios Kunigaikštienės Birutės motorizuotasis pėstininkų batalionas




Neužilgo pasuku į Daugų gatvę, kurios dešinėje - vadinamosios Daugų gatvės kapinės. Turiu pasižymėjusi, kad čia yra karo belaisvių kapinės ir jiems skirtas memorialas, tačiau to nerandu. Bet nenusimenu, nes kapinių pakraštyje netikėtai atrandu Lietuvos partizanams skirtą nemažą memorialinį kompleksą. Tai 1991 metais pradėtas statyti memorialas Dainavos apygardos partizanams atminti. Memorialo autorius - architektas Linas Kalibata.


Memorialą sudaro koplytėlė...


...tautodailininko Algirdo Judicko sukurtas medinis kryžius...



...A.Ambrulevičiaus sukurta skulptūra...



... bei daugiau kaip 400 paminklinių antkapių, dauguma iš kurių simboliniai, žymintys kitur žuvusių ir nežinia, kur palaidotų partizanų kapus.





Randu ir simbolinį Aldolfo Ramanausko - Vanago antkapinį paminklą


Tikrai netikėtas atradimas, apie kurį anksčiau nieko nežinojau. Kitas atradimas manęs laukė Gardino gatvėje. Jau ketinau vėl sukti į Kurorto parką ir eiti link aukščiausiojo Lietuvoje pėsčiųjų tilto per Nemuną, tačiau šis informacinis stendas mane sustabdė


Pati pirmoji nuotrauka skelbė apie senąją Alytaus geležinkelio stotį, esančią visai netoliese. Vėlgi ruošdamasi kelionei, apie ją nebuvau skaičiusi. Taigi, pasukau į Gardino gatvę ir netrukus...



Senoji geležinkelio stotis pastatyta apie 1899 metus, sovietmečiu veikė kaip keleivių bei krovinių stotis. Šiuo metu apleista, o traukinio bėgiai išardyti.




Išlikusios įvairiaspalvės ornamentuotos plytelės


O čia kažkada dundėjo traukiniai


O dabar jau tikrai laikas grįžti į Kurorto parką ir žygiuoti link tilto. Bet apie tai ir dar daugiau - kitoje pasakojimo dalyje.