Mano Lietuva: Senoji sostinė - Kernavė. Pirmoji dalis

Kernavėje esu buvusi vieną kartą gal prieš penkiolika metų, kai su bendradarbiais buvom atvažiavę paekskursuot. Iš tada atsimenu bažnyčią, Lietuvos žemėlapio formos baseiną, piliakalnius ir kaip bendradarbė gegužės mėnesį maudėsi Neryje ties Kernave :) Todėl vis norėjau atvažiuoti čia pasibastyti, ką ir padariau vieną gražų vasaros šeštadienį. Kadangi važiuosiu autobusu, tai iš anksto susižiūriu grafikus pirmyn-atgal. Su kelione pirmyn jokių problemų, anksti ryte man nesunku išvažiuoti. Tačiau savaitgaliais atgal galima grįžti tik po dvyliktos dienos, o paskui tik jau gerokai vakarop. Iš pradžių nesijaudinu, nes per keturias valandas tikrai spėsiu ir piliakalnius apeiti, ir archeologijos muziejų apžiūrėti. Tačiau prieš kelionę, naršydama Internete ir ieškodama įdomesnės informacijos apie Kernavę, randu keliautojų pasakojimus apie šalia Kernavės esantį Balto kalno pažintinį taką. Aišku, man jo būtinai reikia :) Todėl nutariu, kad kaip bus, taip bus. Ankstų šeštadienio rytą sėdu į mikriuką Vilniaus autobusų stotyje, sumoku 2,5 eur už bilietą ir po mažiau nei valandos esu Kernavėje.
Pasak Interneto, Kernavė - miestelis Širvintų rajone, šalia Neries, nuo Vilniaus nutolęs 35 kilometrus. Tai pirmoji Lietuvos sostinė, galbūt net karaliaus Mindaugo sostavietė. Žmonės čia gyvenę jau pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. 3-4 mūsų eros amžiuje šalia Neries esančiame Pajautos slėnyje buvo įsikūrusi nemaža gyvenvietė - dabar vadinamas Žemutinis miestas. Tryliktame amžiuje Kernavė buvusi vienas svarbesnių Lietuvos kaip valstybės formavimosi centrų, čia klestėjo amatai ir prekyba, buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas - vadinamasis Aukštutinis miestas. Kryžiuočiams ne kartą sudeginus pilių kompleksą, vėliau Kernavė tapo didžiųjų kunigaikščių valdomu dvaru. Būtent Kernavėje Vytautas Didysis rašė laiškus kryžiuočių ordino magistrams, čia fundavo pirmąją bažnyčią. Kernavė pradėjo plėstis aplink bažnyčią ir dvarą, o Pajautos slėnis ir piliakalniai nebeteko savo pirminės reikšmės, ten buvęs miestas palaipsniui sunyko. Tik dvidešimto amžiaus antroje pusėje archeologinių kasinėjimų dėka Kernavei vėl sugrąžinta būtoji šlovė, įkurtas kultūrinis rezervatas ir archeologijos muziejus. Galiu tik patvirtinti, kad Kernavė šiame mano pasibastyme tapo dideliu atradimu - tiek visko įdomaus čia yra :)
Nors sinoptikai šiai dienai lietaus nežadėjo, tačiau išlipusią iš mikriuko nuprausia labai trumpas vasaros lietus. Link bažnyčios einu jaukia Kerniaus alėja, sutvarkyta už ES struktūrinių fondų lėšas.

Šalia bažnyčios - paminklas Geležiniam vilkui, pastatytas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, o po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo atstatytas

Kryžius šalia bažnyčios, skirtas Lietuvos krikščionybės 600-osioms metinėms

Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1910-1920 metais.

Šalia bažnyčios pasisveikinu su įspūdinga Mozės statula

Bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas Nikodemas Švogžlys - Milžinas. Čia klebonavo 1930-1934 ir 1968-1979 metais. Jis buvo poetas, visuomenės veikėjas, lietuvybės skleidėjas, suremontavęs bažnyčią, įkūręs muziejų, parašęs Kernavės istoriją. Įdomus antkapinis paminklas - tokia pagonybės ir krikščionybės sintezė

Šventoriuje palaidotas ir Česlovas Krivaitis, 1979-1994 metais buvęs Kernavės klebonu. Jis atnaujino bažnyčią, pastatė naują kleboniją, senojoje įkūrė muziejų. Kažkodėl turiu įtarimą, kad su šituo žmogumi esu susidūrusi, kai su bendradarbiais lankėmės Kernavėje. Bet nesu šimtu procentų tikra...

Apeinu aplink bažnyčią. Tradiciškai - Kryžiaus kelio stotys, bet šitos kitokios ir labai įspūdingos, nes sudėliotos kaip mozaikos iš spalvotų lauko akmenėlių

Užrašas vidinėje bažnyčios vartų pusėje

Visai šalia bažnyčios - paminklas Vytautui Didžiajam

Iškart už bažnyčios, einant link piliakalnių, - senosios bažnyčios vieta, išlikę tik šventoriaus fragmentai. Ši bažnyčia buvusi medinė, statyta aštuonioliktame amžiuje vietoj dar senesnės - Vytauto laikų - bažnyčios, o nugriauta 1933 metais.

Šalia senosios bažnyčios vietos - dvi koplyčios ir keletas senus kapelius menančių kryžių. Pirmoji koplyčia mūrinė, vadinama mauzoliejine koplyčia, nes joje palaidoti Riomerių ir Puzinų giminių didikai

Kita koplyčia medinė, statyta 18-19 amžių sandūroje, ji ilgą laiką tarnavo kaip bažnytinių rakandų sandėlis. Šiuo metu čia religinių atributų muziejaus dalis, koplyčioje eksponuojamos liaudies skulptorių darbai religine tematika. Deja, šeštadienį muziejus neveikė - nei pagrindiniame pastate, nei koplyčioje esančių ekspozicijų nepavyko apžiūrėti.

Keli seni apleisti kapeliai

Buvusi klebonija, kurioje ir įsikūręs religinių atributų muziejus

Toliau susiduriu su dilema - eiti bastytis po piliakalnius ar ieškoti Balto kalno pažintinio tako. Kelias minutes pastoviu ir pasitariu su savimi

Kadangi archeologijos muziejus dirba tik nuo dešimtos ryto, o dar tik po devynių, tai nutariu muziejų su piliakalniais atidėti vėlesniam laikui, o dabar žygiuoti link tako. Man visai pakeliui dar vienas įdomus pastatas - Kernavės pradinė mokykla, veikianti šiame pastate nuo 1929 metų. Tai unikalus prieškario Lietuvos mokyklos pastatas, vienintelis toks išlikęs per visus karus ir sumaištis.

Mokyklą įkūrė ir pirmuoju jos vadovu buvo Juozas Šiaučiūnas, tragiškai užgesęs Sibiro tremtyje 1943 metais. Apie tai byloja atminimo lentelė ant mokyklos pastato

Šiek tiek tradiciškai pasibastau po visai šalia esančias Kernavės kapines

Knygnešio Karolio Baužio ir jo giminės kapas

Apie Baltojo kalno pažintinį taką informacijos yra tikrai mažai. Pačioje Kernavėje jokių nuorodų. Bet prieš kelionę Internete rastuose kelių keliautojų pasakojimuose buvo nurodyta, kaip ten patekti. Iš pradžių eiti Traidenio gatve, kuri yra Vilniaus kelio tąsa, tada pasukti kairėn į Pajautos gatvę ir ja eiti eiti eiti, kol prieisi nuorodą į Baltą kalną. Arba važiuoti, kol privažiuosi. Taigi einu

Iki nuorodos atstumas gal pusantro kilometro. Prieinu vienintelę Kernavėje esančią nuorodą

Keliukas per mišką štai toks

Einu sau, mėgaujuosi žaluma ir pamatau juos...

Nebuvau nusiteikusi grybauti, bet kaip praeisi pro šalį? Juo labiau, kad tiesiog šalia tako

Iš pradžių galvojau, kad rasiu vieną kitą, bet jie pasipylė visai netikėtai

Neturiu kur susidėti, tai kraunu tiesiai rankinukan. Vėliau, grįžusi į Kernavę, parduotuvėje pasiimu maišelį, kur susidedu grybus iš rankinuko. Jų tikrai nemažai pririnkau tiek iki tako, tiek take, tiek po tako. Galėjau ir daugiau pririnkti, bet pagailėjau laiko, nes vis dar buvau nusiteikusi spėti ir muziejų su piliakalniais aplankyti, ir į po dvyliktos važiuojantį autobusą spėti.
Ir štai tas takas - oficialiai vadinasi poilsinis-turistinis takas "Ateik, žmogau, tyla priglausiu". Tako ilgis - 2,6 km.