Nors už lango jau labai labai ruduo, bet vis prisimenu savo vasaros pasibastymus. Vienas iš jų buvo po Eišiškes.Kodėl būtent Eišiškės? Vis ieškodama informacijos pasibastymams, bandžiau tęsti savo tradiciją tyrinėti vietoves netoli Vilniaus. Apie Eišiškes man pirmiausia papasakojo viena mano pažįstama keliautoja, kuri, kartu su šeima važiuodama aplink Lietuvą, užfiksavo šalia esančio Gornostajiškių dvaro įspūdingus vartus. Be to, nuostabioje knygoje "Įdomiausios kelionės po Lietuvą" apie Eišiškes nemažai įdomių dalykų parašyta. Todėl nutariau, kad man reikia ten pasibastyti. Pirmas dalykas - reikia išsiaiškinti autobusų iš Vilniaus ir atgal grafikus. Ir labai apsidžiaugiu, kad jie man palankūs. Todėl vieną saulėtą rugsėjo pradžios rytą išvažiuoju. Bilietas iki Eišiškių kainavo apie 4 eur, kelionė truko apie valandą.
Pasak Interneto, Eišiškės - miestelis Šalčininkų rajone, nuo sienos su Baltarusija nutolęs apie tris kilometrus. Eišiškės - sena jotvingių gyvenvietė, kurioje 14 amžiuje buvo pastatyta apsauginė pilis. Tuo metu Eišiškės minimos kaips Vytauto Didžiojo žmonos Onos brolio tėvonija. Per amžius čia vyko įvairiausios kovos, miestelis priklausė įvairiems šeimininkams. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, čia buvo valsčiaus centras. Iki šiol Eišiškės tokios labai labai lenkiškos išlikusios... Tą liudija ir gatvių pavadinimų lentelės...
Po karo Eišiškės tapo rajono centru, tačiau 1972 metais centras perkeltas į Šalčininkus. Ta proga išlikęs toks anekdotas - Eišiškės bus pervadintos į Ei, nes visos šiškos išvažiavo į Šalčininkus.
Eišiškės dar įdomios tuo, kad susideda iš dviejų dalių - Jurzdikos ir Senojo miesto. Riba tarp tų dalių tokia labai įdomi. Iš esmės jas skiria Versekos upeliukas, bet, kita vertus, skiria ir autobusų stotis...
Na, o aš pirmiausia patraukiu į Senąjį miestą pagrindine Vilniaus gatve.
Gana ankstyvas rytas, žmonių nedaug. Miestelis gana jaukus ir sutvarkytas, daug smagių medinukų ir mūrinukų
Miestelis nedidelis, todėl labai greitai išeinu į pagrindinę - Gegužės aikštę
Joje 2013 metais pastatytas paminklas 1863 metų sukilimui atminti
Šiek tiek pasisukioju po aikštę
Vienoje aikštės pusėje - namas su kolonomis. 1914 metais čia įsikūrė pirmoji Eišiškių gaisrinė. Šiuo metu čia įvairios įstaigos
Eišiškėse ir viešbučio esama - bet turbūt nebeveikiančio, nes bent jau man pasirodė toks be gyvybės ženklų, tik apaugęs visokiomis kitokiomis prekybos ir paslaugų įstaigomis
Pasuku į jaukią Rodunios gatvelę
Mieli medinukai, besišildantys vis dar vasarinės saulės spinduliuose
Labai greit prieinu nedidelį parkelį, kuriame, kaip ir daugelyje Vilniaus krašto miestelių, išlikusios ir Rusijos ambasados pastangomis sutvarkytos tarybinių karių kapinės
Maklinėju gatvelėmis ir dairausi aplink
Nuklystu kažkur į laukus. Ten tolumoje jau Baltarusija
Pas kaimynus neturiu planų eiti, tai grįžtu atgal link centro. Pakeliui užfiksuoju labai įdomų namą, kurio fasadas sudėliotas iš spalvotų stikliukų
Grįžusi į centrą, pasuku Jono Pauliaus II gatve. Visai čia pat įamžintas Popiežiaus atminimas
Vėl gėriuosi jaukiais medinukais
Anų laikų palikimas
Nors Eišiškės - lenkiškas kraštas, tačiau jose veikia ir lietuviška S.Rapolionio vardo gimnazija
Toliau kelias mane veda į pasakojimo pradžioje minėtą kitą miestelio dalį - Jurzdiką...
... kurią nuo Senojo miesto skiria Versekos upeliokas
Pasuku Bažnyčios gatvele su vėlgi jaukiais medinukais
Jau iš tolo mano moja Eišiškių Kristaus žengimo į dangų bažnyčios varpinė
Eišiškių bažnyčia - klasicistinių formų, pastatyta 1852 metais. Bažnyčios architektas - žymusis istorikas Teodoras Narbutas
Šventorius nemažas ir jaukus, todėl pasivaikštau aplink. Daug senų kapelių
Man bevaikštant, pradeda skambėti varpai. Juk vidurdienis. Skamba gana ilgai, graži melodija, tai prie bažnyčios užtrunku ilgiau
Bet laikas nelaukia... Nuo bažnyčios suku ne atgal į Senąjį miestą, o į Šalčininkų plentą
Maždaug už pusantro kilometro prieinu nuorodą į Eišiškių piliavietę
Čia keturioliktame amžiuje stovėjusi mūrinė pilis. Žinoma, kad šioje pilyje ne kartą buvo apsistojęs Vytautas Didysis. Deja, iš pilies mažai kas likę - pylimas ir bokšto liekanos. Viskas labai apleista... O gaila...
Taip pat išlikę 19 amžiaus pirmosios pusės Peterburgo-Varšuvos optinio telegrafo pastatų griuvėsiai
Gaila, kad taip nyksta mūsų paveldas... Su ta mintimi grįžtu į Šalčininkų plentą ir žingsniuoju link buvusio Gornostajiškių dvaro. Nelabai įsivaizduoju, kiek kilometrų turėsiu nueiti. Prieš kelionę Internete buvau radusi skirtingus atstumus. Tikrovėje tas dvaras visai netoli - nuo piliavietės gal du kilometrai
Prieinu nuorodą į Padvarionis, esančius už dvaro
Ūksminga alėja veda į dvarą
Ir štai tie gražieji dvaro vartai
Gornostajiškių dvarą valdė Hornostajai, vėliau Sekluckiai. Tarybiniais metais čia buvęs kolūkio centras. Išlikęs keturių hektarų dvaro parkas. Deja, deja, viskas labai labai apleista...
Dvaro parke 1986 metais pastatytas paminklas vienam iš lietuviškos raštijos pradininkų Stanislovui Rapolioniui, kilusiam iš šių vietų. Deja, biustą kažkada pavogė metalo vagys...
Vienas iš dvaro ūkinių pastatų gyvenamas, tačiau artyn neinu, nes žmonės ir jų šuo nusiteikę labai nedraugiškai. Apeinu iš kitos pusės
Aplink pagrindinius rūmus - didžiausios džiunglės iš dilgėlių ir kitokių žolynų. Bet prasibraunu artyn
Liūdna labai, bet kažkada buvusią dvaro didybę primena tik tikrai įspūdingi vartai
Alėja grįžtu į plentą
Eišiškės artėja
Autobusų stotyje tenka šiek tiek palaukti autobuso į Vilnių. Sėdėdama ant suoliuko, stebiu įvairaus amžiaus vaikus, po pamokų laukiančius autobuso namo. Šį kartą autobusas važiuoja šalutiniais keliais, todėl turiu progą pasidairyti pro langą į įvairius žavingus ir nelabai žavingus Vilniaus krašto kaimelius.
Visai smagi pusės dienos kelionė.
Pasak Interneto, Eišiškės - miestelis Šalčininkų rajone, nuo sienos su Baltarusija nutolęs apie tris kilometrus. Eišiškės - sena jotvingių gyvenvietė, kurioje 14 amžiuje buvo pastatyta apsauginė pilis. Tuo metu Eišiškės minimos kaips Vytauto Didžiojo žmonos Onos brolio tėvonija. Per amžius čia vyko įvairiausios kovos, miestelis priklausė įvairiems šeimininkams. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, čia buvo valsčiaus centras. Iki šiol Eišiškės tokios labai labai lenkiškos išlikusios... Tą liudija ir gatvių pavadinimų lentelės...
Po karo Eišiškės tapo rajono centru, tačiau 1972 metais centras perkeltas į Šalčininkus. Ta proga išlikęs toks anekdotas - Eišiškės bus pervadintos į Ei, nes visos šiškos išvažiavo į Šalčininkus.
Eišiškės dar įdomios tuo, kad susideda iš dviejų dalių - Jurzdikos ir Senojo miesto. Riba tarp tų dalių tokia labai įdomi. Iš esmės jas skiria Versekos upeliukas, bet, kita vertus, skiria ir autobusų stotis...
Na, o aš pirmiausia patraukiu į Senąjį miestą pagrindine Vilniaus gatve.
Gana ankstyvas rytas, žmonių nedaug. Miestelis gana jaukus ir sutvarkytas, daug smagių medinukų ir mūrinukų
Miestelis nedidelis, todėl labai greitai išeinu į pagrindinę - Gegužės aikštę
Joje 2013 metais pastatytas paminklas 1863 metų sukilimui atminti
Šiek tiek pasisukioju po aikštę
Vienoje aikštės pusėje - namas su kolonomis. 1914 metais čia įsikūrė pirmoji Eišiškių gaisrinė. Šiuo metu čia įvairios įstaigos
Eišiškėse ir viešbučio esama - bet turbūt nebeveikiančio, nes bent jau man pasirodė toks be gyvybės ženklų, tik apaugęs visokiomis kitokiomis prekybos ir paslaugų įstaigomis
Pasuku į jaukią Rodunios gatvelę
Mieli medinukai, besišildantys vis dar vasarinės saulės spinduliuose
Labai greit prieinu nedidelį parkelį, kuriame, kaip ir daugelyje Vilniaus krašto miestelių, išlikusios ir Rusijos ambasados pastangomis sutvarkytos tarybinių karių kapinės
Maklinėju gatvelėmis ir dairausi aplink
Nuklystu kažkur į laukus. Ten tolumoje jau Baltarusija
Pas kaimynus neturiu planų eiti, tai grįžtu atgal link centro. Pakeliui užfiksuoju labai įdomų namą, kurio fasadas sudėliotas iš spalvotų stikliukų
Grįžusi į centrą, pasuku Jono Pauliaus II gatve. Visai čia pat įamžintas Popiežiaus atminimas
Vėl gėriuosi jaukiais medinukais
Anų laikų palikimas
Nors Eišiškės - lenkiškas kraštas, tačiau jose veikia ir lietuviška S.Rapolionio vardo gimnazija
Toliau kelias mane veda į pasakojimo pradžioje minėtą kitą miestelio dalį - Jurzdiką...
... kurią nuo Senojo miesto skiria Versekos upeliokas
Pasuku Bažnyčios gatvele su vėlgi jaukiais medinukais
Jau iš tolo mano moja Eišiškių Kristaus žengimo į dangų bažnyčios varpinė
Eišiškių bažnyčia - klasicistinių formų, pastatyta 1852 metais. Bažnyčios architektas - žymusis istorikas Teodoras Narbutas
Šventorius nemažas ir jaukus, todėl pasivaikštau aplink. Daug senų kapelių
Man bevaikštant, pradeda skambėti varpai. Juk vidurdienis. Skamba gana ilgai, graži melodija, tai prie bažnyčios užtrunku ilgiau
Bet laikas nelaukia... Nuo bažnyčios suku ne atgal į Senąjį miestą, o į Šalčininkų plentą
Maždaug už pusantro kilometro prieinu nuorodą į Eišiškių piliavietę
Čia keturioliktame amžiuje stovėjusi mūrinė pilis. Žinoma, kad šioje pilyje ne kartą buvo apsistojęs Vytautas Didysis. Deja, iš pilies mažai kas likę - pylimas ir bokšto liekanos. Viskas labai apleista... O gaila...
Taip pat išlikę 19 amžiaus pirmosios pusės Peterburgo-Varšuvos optinio telegrafo pastatų griuvėsiai
Gaila, kad taip nyksta mūsų paveldas... Su ta mintimi grįžtu į Šalčininkų plentą ir žingsniuoju link buvusio Gornostajiškių dvaro. Nelabai įsivaizduoju, kiek kilometrų turėsiu nueiti. Prieš kelionę Internete buvau radusi skirtingus atstumus. Tikrovėje tas dvaras visai netoli - nuo piliavietės gal du kilometrai
Prieinu nuorodą į Padvarionis, esančius už dvaro
Ūksminga alėja veda į dvarą
Ir štai tie gražieji dvaro vartai
Gornostajiškių dvarą valdė Hornostajai, vėliau Sekluckiai. Tarybiniais metais čia buvęs kolūkio centras. Išlikęs keturių hektarų dvaro parkas. Deja, deja, viskas labai labai apleista...
Dvaro parke 1986 metais pastatytas paminklas vienam iš lietuviškos raštijos pradininkų Stanislovui Rapolioniui, kilusiam iš šių vietų. Deja, biustą kažkada pavogė metalo vagys...
Vienas iš dvaro ūkinių pastatų gyvenamas, tačiau artyn neinu, nes žmonės ir jų šuo nusiteikę labai nedraugiškai. Apeinu iš kitos pusės
Aplink pagrindinius rūmus - didžiausios džiunglės iš dilgėlių ir kitokių žolynų. Bet prasibraunu artyn
Liūdna labai, bet kažkada buvusią dvaro didybę primena tik tikrai įspūdingi vartai
Alėja grįžtu į plentą
Eišiškės artėja
Autobusų stotyje tenka šiek tiek palaukti autobuso į Vilnių. Sėdėdama ant suoliuko, stebiu įvairaus amžiaus vaikus, po pamokų laukiančius autobuso namo. Šį kartą autobusas važiuoja šalutiniais keliais, todėl turiu progą pasidairyti pro langą į įvairius žavingus ir nelabai žavingus Vilniaus krašto kaimelius.
Visai smagi pusės dienos kelionė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą