Mano Lietuva: Kupiškis. Pirmoji dalis

Nei Kupiškyje, nei jo krašte anksčiau nesu niekada buvusi. Vis atrodė, kad nieko labai įdomaus čia nerasiu, todėl ir apsisprendusi patyrinėti Kupiškį, nieko labai nesitikėjau. Užbėgdama už akių, galiu pasakyti, kad labai klydau. Kupiškis man labai patiko, tai jaukus Lietuvos vidurio miestas, kuriame daug smagių kampelių. Nors ir visiškai neturistinis, čia net nakvynę susirasti būtų sudėtinga. Kiek vaikščiojau po miestą, nemačiau nei vieno viešbučio, o ir pavalgyti maža vietų. Nepaisant to, Kupiškį aplankyti tikrai rekomenduoju. Aišku, patogiausia būtų atvažiuoti automobiliu, tačiau aš rinkausi visuomeninį transportą. Iš Vilniaus į Kupiškį yra tiesioginis autobusas, tačiau jo išvykimo laikas nėra patogus, todėl aš važiavau su persėdimu Panevėžyje. Į Kupiškio autobusų stotį atvykau šiek tiek po pusės vienuoliktos ryto, pasinaudojau čia esančiu tualetu, o tame pačiame pastate esančiame turizmo informacijos centre įsigijau magnetuką iš Surink Lietuvą serijos.

Istoriniuose šaltiniuose kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo miestelis Kupiškis pirmą kartą paminėtas 1529 metais. Miestas pavadintas pagal kairįjį Lėvens intaką - Kupą -, kurios žiotyse ir įsikūręs. Tarmiškai „kūpėti“ reiškia smarkiai bėgti, kunkuliuoti – srauninga Kupa smarkiai teka per pavasario polaidžius. Na, o aš pradedu savo pasibastymą po Kupiškį, eidama Gedimino gatve.

Netrukus prieinu Kazio Šimonio parką su Baltų pasaulio medžiu.

Parkas, pavadintas kraštiečio tapytojo ir grafiko Kazio Šimonio vardu, labai jaukus. Čia daug pasivaikščiojimo takelių, gėlynų, originalių suoliukų su metaliniais paukštukais.

Net šiukšliadėžės priderintos prie suoliukų.

Parke teka Račiupio upelis, jį užtvenkus suformuotas nedidelis tvenkinys, į kurį nutiestas tiltas. Naktį apšviečiamo tilto gale stovi skulptoriaus Henriko Orakausko 2005 metais atidengta skulptūra fontanas „Baltų pasaulio medis“. Tai vienas iš daugelio šio Kupiškyje 1986-2004 metais gyvenusio bei kūrusio skulptoriaus darbų, išsibarsčiusių po visą miestą. Šiuo metu miestą puošia per dvi dešimtis šio skulptoriaus meno dirbinių. „Muziejus po atviru dangumi“ – tai turistinis maršrutas, atskleidžiantis savitą miesto veidą. Prasideda jis nuo medinių skulptūrų ir baigiasi metalo plastikos darbais. Dalį jo darbų besibastydama radau ir aš, bet toli gražu ne visus.

Suku į šoną ir einu palei jau minėtą Račiupio upelioką.

Vėjas žaidžia su beržais svyruonėliais.

Už parko - Kupiškio ligoninė, šalia kurios yra kelios H.Orakausko skulptūros.

"Motinystė"

"Pokalbis"

"Higėja"

Šalia ligoninės - mane sužavėjęs jaukusis Kupos upės slėnio parkas. Nors ir nedidelis, tačiau žavingas. Jame taip pat galima rasti įvairių skulptūrų - tiek iš medžio, tiek iš akmens. Labai mielai čia praleidau kurį laiką. Tik keista, kad žmonių praktiškai nesutikau, nors ir šeštadienis. Pasivaikščiokime kartu.

Toliau einu Vytauto gatve, dairydamasi aplinkui ir fiksuodama įdomesnes vietas, namus, detales.

Įdomus sprendimas parduotuvės eksterjerui - panaudotos senos fotografijos.

Įvairių spalvų ir formų medinukai - kiekvienas savaip žavus. O ir aplinka sutvarkyta, daug žalumos, žydi gėlės.

Šiame name 1923-1925 metais su tėvais gyveno žymusis semotikas Algirdas Julius Greimas. Greimų šeima Kupiškyje gyveno nuo 1919 iki 1927 metų, būsimasis kalbininkas čia lankė pradžios mokyklą.

Kitoje gatvės pusėje - Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija. Žymusis architektas, Vilniaus Katedros statytojas kilęs iš Kupiškio krašto. Šalia gimnazijos - paminklas jam.

Apeinu aplink gimnazijos pastatą - čia jauku, daug žavių detalių.

Toliau einu Vytauto gatve.

Ant Vytauto ir Gedimino gatvių kampe esančio pastato įvairiose vietose galima rasti net tris H.Orakausko skulptūras. Aš radau tik dvi - kiek vaikščiojau aplink, "Geriančių paukščių" neradau.

Skulptūra "Saulės paukštė"

Skulptūra "Amūras"

Pagrindinė Kupiškio aikštė pavadinta L.Stuokos-Gucevičiaus vardu. Čia įsikūrusios valdžios įstaigos, čia šoka muzikinis fontanas, čia išlikę senųjų miesto pastatų.

Remontuojama buvusi Kupiškio sinagoga, kurioje įsikūrusi Kupiškio viešoji biblioteka.

Istorijos šaltiniai byloja, kad Kupiškio žydams vyskupas Mikalojus Pacas leidimą statyti sinagogą išdavė 1682 metais. Tarpukariu mieste buvo trys sinagogos - Kupiškio didieji maldos namai, maldos namai „Chasidim“ ir Kupiškio žydų sinagoga. Iki šių dienų išlikusi Didžioji sinagoga - tai vienas iš seniausių miesto pastatų.

Šalia sinagogos - H.Orakausko skulptūra "Besileidžiantis angelas".

Grįžtu į pagrindinę aikštę ir toliau vaikštau aplink.

Paminklinė lenta Lietuvos partizanams.

Skulptūra "Merkurijus". Po ja stovintys žmonės labai apgailestavo, kad kavinė jau apleista.

Skulptūra "Šarka ant stalo"

Kairėje pusėje - seniausias išlikęs mūrinis Kupiškio pastatas, buvęs 18 amžiaus linų sandėlis. Dešinėje pusėje - buvusi Keningšteterių vaistinė.

Prie banko labai dera H.Orakausko skulptūra "Avinėli, pasipurtyk".

Dar šiek tiek pasivaikštau po aikštę.

Einu Gedimino gatve. Visai šalia - buvęs Kupiškio valsčiaus 19 amžiaus pastatų kompleksas: raštinė, areštinė ir kalėjimas.

H.Orakausko skulptūra "Rankos" spalviškai labai dera.

Kažin kur - į raštinę ar į areštinę - atvykęs H.Orakausko "Svečias"?

Viena iš nedaugelio vietų Kupiškyje, kur galima užvalgyti - "Upės kepyklėlė". Iš pradžių galvoju, jog čia tik kava ir saldumynai, tačiau, pasirodo, čia galima ir skaniai papietauti. Tą ir padarau, o šią kavinukę tikrai rekomenduoju.

1938-1940 metais statytas Gedimino tiltas per Kupos upę.

Grįžtu į aikštę, pasigėriu šokančiu muzikiniu fontanu.

Toliau einu Dariaus ir Girėno gatve.

Kupiškyje išlikę trys vėjo malūnai. Nors visi ir apleisti, be sparnų, bet vis tiek žavingi. Pirmasis iš jų - Nochamo Šmidto vėjo malūnas. Tai seniausias vėjo malūnas Kupiškyje. Jį 1880 metais pastatė dvarininkas Minkevičius, iš kurio malūna vėliau perpirko Chonelis Šmidtas. 1922 metais vėjo atsisakyta, nes įrengtas garo variklis.. Po Chonelio mirties malūną paveldėjo jo sūnus Nochamas, o malūnas virto motoriniu - nuo 1931 metų girnas pradėjo sukti vidaus degimo variklis.

Apžiūrėjusi vieną malūną, einu link kito, dairydamasi aplink.

Malūnų gatvėje stovi buvęs Juozo Vanago vėjo malūnas. Malūnas statytas 19 amžiaus pabaigoje, ir tai buvo ilgiausiai veikęs (iki 20 amžiaus 6 dešimtmečio) malūnas Kupiškyje. Pirmasis malūno savininkas - Abromavičius. 1915 metais malūną nusipirko Juozas Vanagas iš Amerikoje uždirbtų pinigų, vėliau čia malūnininkavo jo dukra Julija. 1988 metais malūne įvyko pirmasis Kupiškio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimas.

Toliau einu jaukia Maironio gatvele.

Šiame name gyveno kraštotyrininkės, sutartinių atlikėjos, Kupiškio krašto šviesuolės seserys Stefanija, Elvyra ir Mikalina Glemžaitės. Jos Kupiškio ir kitiems Lietuvos muziejams perdavė per 6000 eksponatų.