2020 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

Antroji solo kelionė automobiliu. Vidurio Lietuva. Trečioji dalis

 Antrąją pasakojimo dalį rasite čia Antroji dalis

Atvažiavusi į Ramygalą, automobilį statau Laisvės aikštėje, netoli bažnyčios, ir einu pasibastyti. Akį iškart patraukia ryškus žalias namukas su simpatiškais paukštukais.




Visai čia pat – Ramygalos istorija ant sienos, tokių stendų po miestelį išsibarstę nemažai. Ant Ramygalos pastatų sienų stendai su trumpais ir įdomiais pasakojimais atsirado 2010 metais, kai miestelis buvo paskelbtas Lietuvos kultūros sostine ir įgyvendino projektą „Ramygala laiko tėkmėje“. Daug medžiagos jam pateikė Ramygalos gimnazijos kraštotyros muziejaus vadovė Irena Zubauskienė. O reikšmingiausias citatas atrinko, plakatus gamino, piešė, rašė kultūros centro vadovė Loreta Kubiliūnienė.


Eidama link bažnyčios, stabteliu prie paminklo žuvusiems 1919 metų kovose su bolševikais. Ramygaloje kurį laiką buvo įsikūręs savanorių štabas.



Ramygalos bažnyčia – visai čia pat.


Pirmoji bažnyčia Ramygaloje buvo pastatyta antroje 15 amžiaus pusėje. 18 amžiaus viduryje bažnyčia sudegė. 1781 metais pastatyta nauja medinė bažnyčia, šalia jos veikė parapijinė mokykla. Dabartinė mūrinė neogotikos stiliaus Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1907 metais, pašventinta 1914 metais. Į bažnyčios vidų vėl kažkodėl neužeinu, tačiau aplink ją šiek tiek pasivaikštau.


Ant baltų šventoriaus vartų išraižyti metai.






2007 metų birželio 24 dieną Ramygalos Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia minėjo 100 metų jubiliejų. Ta proga šventoriuje pastatytas tautodailininko Stanislovo Janušio koplytstulpis, metalinį kryžių nukalė Vytautas Kryževičius. 


Nors ir neo, bet vis tiek gotika – nori nenori tenka pakelti akis į dangų.



Laisvės aikštėje, o gal tiksliau būtų sakyti skvere, 2018 metais atidengtas paminklas 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Ramygalos valsčiaus Vyčio Kryžiaus kavalieriams. Dviejų metrų aukščio iš raudono švediško granito pagaminto paminklo autorius – garsus monumentaliosios skulptūros kūrėjas Vytautas Tallat-Kelpša.




Netoliese – paminklas stalinizmo aukoms (skulptorius K.Kisielis).



Kažin kodėl ramygaliečiai nepasivaišino jubiliejiniu tortu?


Dairausi toliau po Laisvės aikštę. Čia tikrai labai jauku, tik kad vyksta remontas, gatvė neseniai asfaltuota, batų padai limpa prie šviežiai išlieto asfalto.


Norėtųsi kavos su kokiu pyragėliu, tačiau kavinukė, deja, neveikia. Ramygaloje su pavalgymu problema – turėkite tai omenyje, jei lankysitės. Yra vienintelė kavinė netoli autobusų stotelės, tačiau joje dažnai vyksta gedulingi pietūs. Tą kartą, kai aš lankiausi, kavinė buvo uždaryta būtent gedulingiems pietums. Na, dar yra alaus baras...


Ir vėl simpatiški paukštukai. Šios smulkiosios architektūros detalės tikrai labai pagyvina miestelius. O ryškiai geltona spalva priverčia nusišypsoti.



Tais pačiais 2010 metais miesto centre esančio pastato languose buvo sukabintos ir dabar dar dėmesį traukia išdidintos senosios nuotraukos – iš gyventojų, muziejų, įvairių kitų šaltinių surinktos. Jose matyti jau seniai išnykęs praeities Ramygalos gyvenimas – pelkėtos apylinkės, žmonių susibūrimai, kasdieniai darbai, šventės. Labai įdomi ir šauni idėja.




Praeinu pro istoriją...




Netoli alaus baro sutinku tokį šiek tiek jau įkaušusį pilietį. Jis labai nori bendrauti, pasakoja apie save, apie Ramygalą. Prisistato kaip Berčiūnų Stalinas, leidžia nufotografuoti ir paprašo euro. Duodu du... Nors ir pijokėlis, bet toks savotiškai įdomus žmogus.


Dar šiek tiek istorijos....


... ir ateinu prie Ramygalos kultūros centro.


Priešais Kultūros centrą stovi tautodailininkų Sauliaus Kronio ir Eduardo Tito sukurtas „Meilės suolelis“, į kurį užlipti kviečiamos poros.





Nuo seno Ramygala vadinama ožkų kraštu, čia vykdavo cibaragių turgūs. 2010 metais čia buvo surengtas pirmasis šurmulingas ožkų grožio konkursas. Plataus atgarsio sulaukusi atrakcija tapo tradicija, o Ramygala dar pradėta vadinti ir ožkų sostine. Seniau Ramygalos ožkomis vadindavo mažus arkliukus, kuriuos šio krašto gyventojai laikė, kad būtų lengviau bristi per aplink plytinčias pelkes. Didesni arkliai jose būtų užklimpę. Pasakojama, kad kai ramygaliečiai atvažiuodavo į Panevėžio, Kauno ar Kėdainių turgus, miestiečiai šaipydamiesi jų arkliukus (greičiausiai tai buvo žemaitukai) vadindavo ožkomis.


Šalia Kultūros centro – ir daugiau įdomybių.






Vietoj dabartinio Kultūros centro pastato prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo žydų maldos namai – sinagoga. Žydų bendruomenė buvo sunaikinta 1941 metais....


Toliau neskubėdama bastausi Ramygalos gatvelėmis, fiksuodama įdomesnes detales bei kampelius. Miestelis tikrai jaukus.







Ramygalos vardo pirmasis paminėjimas.






Dariaus ir Girėno gatvėje įsikūrusi Ramygalos gimnazija.


Pirmoji vidurinė mokykla – progimnazija Ramygaloje įkurta 1918 metais. Sakoma, kad iš to balkono kalbą yra sakęs Ramygaloje viešėjęs prezidentas Antanas Smetona.






Bastydamasi vis negaliu atsigėrėti žavinga medine architektūra.











Ramygalos malūnas pastatytas 1929 metais, iki šių dienų malūne yra išlikusi autentiška to meto švediška įranga. Senajame Ramygalos malūne rengiamos edukacinės programos „grūdo virsmas“, kurių metu lankytojai yra supažindinami su malūnu, grūdų perdirbimo technologijomis ir javų rūšimis. Taip pat siūloma pasivaišinti malkomis kūrenamoje krosnyje iškeptos duonos ar pyragų, kepamų iš šio malūno sumaltų miltų. Labai smagu, kad malūnas iki šiol veikiantis.






Dar šiek tiek žavingų miestelio kampelių.




Stabteliu prie garsiojo Ramygalos sagų namo. Jo sienos apkaltos įvairiausiomis sagomis. Tai taip pat  kultūros sostinės metų palikimas. Seną namą papuošti sumanę bendruomenės žmonės prisirinko įvairiausių sagų ir visi kartu, surengę draugišką akciją, ėmėsi vinimis tas sagas prie namo sienų kalti. Kas dalyvavo, dar atsimena, koks smagus procesas buvo. Puošyba vėliau buvo papildyta keramikų būrelio pagamintomis specialiomis sagomis. Kokia smagi atrakcija. Ir simpatiški piešiniai ant langinių.







Kadangi jau gerokai po pietų, o papietauti niekur nėra galimybės, parduotuvėje nusiperku ledų ir prisėdu Laisvės aikštėje. Paskambinu Ustronės Knygnešių muziejaus muziejininkui Audriui Daukšai, su kuriuo buvau sutarusi savo apsilankymą muziejuje. Muziejininkas vis dar Krekenavoje, kur po Mišių vyksta koncertas. Jis dar nori šiek tiek pasiklausyti koncerto ir pasiūlo man pakeliui stabtelėti Vadaktėliuose, kuriuose kelis metus klebonavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Vadaktėliuose ir dvaras yra. Suvalgiusi ledus, sėdu į mašiną ir siaurais keliukais bei žvyrkeliais atvažiuoju į Vadaktėlius. Mašiną pasistatau šalikelėje ir einu link bažnyčios.



Dokumentuose minima 1773 metais remontuota Vadaktėlių koplyčia. 19 amžiuje buvo pastatyta nauja koplyčia, kuri 1881 metais konsekruota kaip Šv.Jono Nepomuko bažnyčia. Būtent joje 1902-1905 metais klebonavo J.Tumas-Vaižgantas. Bažnytėlė labai miniatiūrinė, tačiau labai jauki. Gaila, tik kad vėlgi uždaryta...





Šalia bažnytėlės esančiose kapinėse palaidota didelė Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio giminė.









Nelabai toli nuo bažnyčios yra išlikęs buvęs Vadaktėlių dvaras. Apie jį Internete praktiškai neradau jokios informacijos, tik tiek, kad jo savininnkai 19 amžiaus antrojoje pusėje buvo Izabelė ir Ivonas Kopanskiai. 








Pakeliui pasilabinu su labai draugiškais ir norėjusiais bendrauti veršiukais.


Vadaktėliuose yra kabantis tiltas per Nevėžį, jungiantis Krekenavos ir Naujamiesčio seniūnijas. Man, aišku, reikia jį pamatyti ir juo pasivaikščioti.




Rami Nevėžio tėkmė rugpjūčio popietės karštyje.






Nuo tilto pusės Vadaktėlių bažnyčia – kaip ant delno.


Na, o dabar jau laikas į Ustronę. Vėl kažkiek kilometrų žvyrkeliu. Pasistatau mašiną aikštelėje ir einu pasidairyti.



Unikalus ir vienintelis Lietuvoje J.Tumo-Vaižganto ir Knygnešių muziejus įsikūręs Ustronės vienkiemyje esančios sodybos klėtyje. Čia 19 amžiuje buvo Garšvių knygnešių draugijos susibūrimų vieta, buvo slepiama draudžiama spauda. Ekspozicija įkurta 1987–1991 metais. Svirnas susijęs ir su rašytojo J.Tumo-Vaižganto gyvenimu ir veikla, jam 1902–1905 metais klebonaujant Vadaktėliuose. Jo atminimui įkurta ekspozicija. Beje, tokio kaimo kaip Ustronė oficialiai net nebuvo. Išvertus iš rusų kalbos Ustronė – U storony – atoki vieta. 




Muziejininko dar nėra, todėl tiesiog pasivaikštau viena. Aplink tylu ir ramu, tačiau ta ramybė tokia jauki, tokia užburianti. Šiek tiek magiška vieta...










Galiausiai atvažiuoja muziejininkas Audrius, kartu su juo – dvi moteriškės iš Panevėžio. Audrius pasiima armoniką, strykt ant turėklų ir kaip koks Vaižganto Mykoliukas mus pasveikina linksmu valsiuku.


Vaikštom po teritoriją, muziejininkas pasakoja apie Vaižgantą ir knygnešius, o mes tiesiog mėgaujamės buvimu čia ir dabar. Visos trys jaučiame šios vietos magiją, kurią sunku nusakyti žodžiais. 




Tada sėdime muziejaus balkonėlyej, vaišinamės arbata, sūriu ir medumi. Audrius atsineša kankles, groja, dainuoja, mes pritariame. Jauku jauku....



Viduje ekspozicija labai įdomi, o dar kai papildoma įdomiu muziejininko pasakojimu...


Ustronės sodybos savininkai




Viena iš nedaugelio Lietuvos knygnešių – moterų.



Ilgametės Knygnešio draugijos vadovės Irenos Kubilienės dovanotų knygų kolekcija. Irena – mano a.a. Mamytės gera draugė, mudvi pažįstamos nuo mano vaikystės.


Pasimatuoju Vaižganto krėslą.


Antrojo aukšto ekspozicija.




Ustronėje praleidžiu apie dvi valandas. Tikrai buvo labai smagu ir verta čia užsukti. Tačiau jau vakarėja, laikas namo. Mano antrojo solo kelionė automobiliu baigėsi. Buvo iššūkių, bet tikrai nieko nesigailiu. Labai daug pamačiau ir sužinojau. 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą