Mano Lietuva: Ratukas po rudenėjančią Dzūkiją

Vieną saulėtą rugsėjo šeštadienį nutarėme šiek tiek pasivažinėti po Dzūkiją. Sėdame į automobilį ir važiuojame Druskininkų keliu. Kadangi pakeliui, pirmiausia stojame Pirčiupiuose trumpai pasižvalgyti.

Apie Pirčiupių tragediją visi žinome. 1960 metais pastatytas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio paminklas „Pirčiupių motina“.

Memorialinėje sienelėje iškaltos 119 aukų pavardės.

Iš Pirčiupių pasukame į Valkininkus. Stojame prie bažnyčios ir einame pasidairyti.

Įdomi spalvinga skulptūra vartuose.

Pirmoji bažnyčia Valkininkuose pastatyta 1555 metais. 1650 metais pastatytas mūrinis vienuolynas su bažnyčia. Vėliau bažnyčia kelis kartus degė. Dabartinė klasicizmo stiliaus Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia pastatyta 1837 metais.

Pasivaikštome aplink, nes bažnyčia uždaryta.

Apžiūrime simpatiškas skulptūras, įkomponuotas bažnyčios fasade.

Labai įdomus ir nematytas kryžius šventoriuje... Tikėjimas, viltis, meilė...

Kaip visada sužavi dar vienas koplyststulpis. Labai graži ir jauki ši tradicija man.

Apeiname aplink bažnyčią – simpatiškas šiltų spalvų mūras...

Buvusioje Valkininkų Turgaus aikštėje išlikęs senasis grindinys.

Nedidelis skveras su autobuso stotele. Jame – stendas su išsamia informacija apie lankytinas vietas aplink. Smagu, kad pasirūpinta turistais, o ir miestelio gyventojai gali kažką naujo sužinoti.

Pasidairome po senąją miestelio dalį – jauku čia ir labai ramu. Smagūs senieji medinukai paskendę žalumoje ir rudens žieduose.

Buvęs žydų namas?

Atsisveikiname su jaukiaisiais Valkininkais – tikrai smagus mielas miestukas su simpatiška bažnytėle.

Išsukant į Druskininkų plentą – Valkininkų simbolis liūtas, esantis ir miestelio herbe. Beje, herbą miesteliui dar 1792 metais suteikė Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas Poniatovskis. O skulptūrą sukūrė skulptorius Nerijus Kavaliauskas.

Kitoje plento pusėje pamatau kažką įdomaus. Tai atminimo kryžius žuvusiems kelyje pagerbti.

Už kryžiaus, ant kalvelės – simbolinis kapas, skirtas Antrojo pasaulinio karo metais žuvusiems apylinkių gyventojams. Beje, pavardės iškaltos lenkų kalba.

Dar šiek tiek pavažiavę, užsukame į Perloją. Kaipgi neaplankysi buvusios Respublikos? Stojame, aišku, šalia bažnyčios. Šalia – paminklas žuvusiems už Perloją ir visą Lietuvą pokario metais.

Apeiname aplink, skaitome Lietuvos partizanų pavardes. Dzūkijos giriose vyko nemažai mūšių...

Perlojos respublika oficialiai įkurta 1918 metų lapkričio 13 dieną, panaikinta 1919 metų gegužės 2 dieną. Tačiu ji faktiškai gyvavo net iki 1923 metų. Respublikai vadovavo Jonas Česnulevičius, veikė savigynos būrys, milicija, teismas, kalėjimas. Dokumentai tvirtinti vietiniu antspaudu, vartota tik lietuvių kalba. Respublikai priklausė Perlojos miestelis ir 10 gretimų kaimų.

Pirmoji bažnyčia Perlojoje pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais, apie tai liudija ir įrašas 1503 metų bažnyčios apdovanojimo dokumente. Dabartinė grakšti neogotikos stiliaus Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia pastatyta 1930 metais.

Šoninėje bažnyčios sienoje įamžinti parapijoje tarnavę kunigai.

Apžiūrime šventoriuje įsikūrusias jaukias kapinaites.

Memorialas 1952 metais žuvusiems Lietuvos partizanams.

Labai įdomi koplytėlė, pastatyta savanorių šaulių atminimui

Kapinaitėse ir daugiau įdomių kryžių bei skulptūrų.

Saulės apšviesta bažnyčia nuo kapinaičių pusės.

Raudoni mūrai... Vis tik gotika kalba už save... Nors ir neo...

Bažnyčia uždaryta, tai žygiuojame link paminklo Vytautui, esančio čia pat. Informacinės rodyklės neleis pasiklysti.

Viename iš tų pastatų įsikūręs Perlojos istorijos muziejus, bet jo nelankysime. O jei kam įdomu – vasaros sezonu muziejus dirba trečiadieniais–sekmadieniais, žiemos sezonu antradieniais–šeštadieniais.

Perlojos centre iškilės paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui.

Pačių perlojiečių pastangomis pastatytas ir 1931 metais atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam su užrašu „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas bus nors vienas lietuvis“. Tai tikras Laisvės simbolis. Po Antrojo Pasaulinio karo paminklą ne kartą mėginta nugriauti, tačiau perlojiečiai jį saugojo. Be to, statant paminklą, jo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros. Daugiau nei aštuonių metrų aukščio paminklas yra didžiausias Lietuvoje Vytautui Didžiajam išlikęs paminklas.

Iš Perlojos važiuojame į Dzūkijos gilumą, į Puvočius. Šiame etnografiniame kaime yra Telia bendrovės bokštas, kuriame įrengta apžvalgos aikštelė. Lipsime pasidairyti iš viršaus.

Apžvalgos aikštelė įrengta 30 metrų aukštyje. Užlipę dairomės į neaprėpiamą Dainavos girią. Žalia žalia...

Jau šiek tiek rudenėja...

Žavingi girių toliai – miškas visada lietuviui buvo artimas, saugojo ir maitino... Gražu ir gera čia pabūti...

Nulipę bandome šalia esančiame miške rasti grybų, bet gal jau per sausa? Radome kelis sriubai... Tai nutariame negaišti ir pavažiuoti iki Puvočių centro. Tada pėsčiomis per kaimą kulniuojame link Merkio.

Ir štai Merkys, vinguriuojantis girių tankmėje...

Ateiname prie kabančio tilto....

... ir vėl dairomės į tėkmę...

Tiltas kažkiek siūbuoja, bet tikrai nebaisu. Juo labiau, kad kabančių tiltų jau lankę ne vieną ir žinome, ko tikėtis. Labai smagi atrakcija...

Pamojame baidarininkams, kuriems čia tikras rojus...

... ir per kaimą grįžtame prie mašinos...

Tikrai mandra troba...

Iš Puvočių važiuojame į Marcinkonis, prie bažnyčios. Kažkada čia ėjau adrenalino kupinu Žačkagirio pažintiniu taku. Ant kalvos įsikūrusi ryškiai geltona Marcinkonių bažnytėlė sveikinasi iš tolo.

Pirmoji bažnyčia Marcinkonyse pastatyta 1770 metais, vėliau ji degė ir buvo atstatyta. Dabartinė šiek tiek neogotikos bruožų turinti Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia pastatyta 1880 metais.

Šventoriaus vartai mena 1901 metus...

Bažnyčia, deja, uždaryta, tai tik pasivaikštome aplink. Ta ryški spalva tarsi kviečia tiesiog džiaugtis gyvenimu...

Šventoriaus tvoroje įmūryta 14 spalvingų Kryžiaus kelio stočių. 2018 metais jos parapijiečių lėšomis buvo atnaujintos.

Stabtelime prie Kryžiaus žuvusiems ir nukankintiems 1940-1952 metais.

Dar šiek tiek pasivaikštome, nes tikrai labai jauki aplinka. Ir smagu pasimėgauti dar vasariška šiluma.

Žavusis dzūkiškas kryžius su prijuostėle kryžkelėje...

Per kaimą žvyrkeliu važiuojame... į kopas...

Taip taip, Marcinkonyse galima pasijusti, lyg būtum pajūryje.

Dzūkijos žemyninės kopos ištįsusios dešimtis kilometrų. Sakoma, kad Gaidžio kopa – vienintelė tebepustoma žemyninė kopa Lietuvoje. O ir kvapas lyg būtum netoli jūros... Tik Dūkijos gilumoje...

Iki soties pasimėgavę neįprastu peizažu, sukame jau link namų. Tačiau pakeliui stabtelime Senojoje Varėnoje prie bažnyčios.

Pirmoji bažnyčia Senojoje Varėnoje buvo pastatyta 18 amžiaus antroje pusėje. Bažnyčia sudegė Pirmojo Pasaulinio karo metais, po karo buvo atstatyta, o Antrojo Pasaulinio karo metais vėl sudegė. Tokia liūdna bažnyčios istorija. Dabartinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia pastatyta 1994 metais. Pasivaikštome aplink.