Svečiuose pas zanavykus ir aplink. Pirmoji dalis

Labai ilgai čia nerašiau, daugiau nei metus. Nors kelionių po Lietuvą buvo, nuo 2023 metų rudens ypač daug keliavome užsienyje, o ir rašymo fėja skraidė kažkur kitur. Bandysiu šiemet pasidalinti dar keliais pasakojimais apie jau buvusias keliones, na ir tikiuosi, šiemet vėl tyrinėsiu Lietuvą.

Pakeliauti palei Nemuną kita puse nei garsusis Rojaus kelias norėjau jau seniai – labai norėjau pamatyti Vaiguvos upę–gatvę, o ir pakeliui visokių įdomybių tikrai yra. Užsakiau nakvynę Zyplių dvare, suplanavome pirmą dieną, o kas bus antrą – spręsime ekspromtu. Gražų ir šiltą 2023 metų rugsėjo šeštadienį sėdome į mašiną: šiaip taip atbuvome nuobodžiausią dalį – autostradą, palikome šone Kauną ir pasukome link Nemuno. Pirmoji stotelė – Zapyškis, kuriame kažkodėl iki šiol nesu buvusi.

Pagrindinė Zapyškio įžymybė – senoji gotikinė Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 16 amžiuje. Iš atminties iškyla citata iš Č.Kudabos knygos: „Zapyškio senutė – visų bažnyčių močiutė“. Šiuo metu religinėms apeigoms nenaudojama, čia vyksta įvairios parodos, koncertai, kiti renginiai. Pasivaikštome aplink.

Nemune Nemune, bėk nesustodamas bėki...

Užeiname į vidų, apžiūrime nedidelę parodą, pasivaikštome.

Apeiname bažnyčią iš kitos pusės.

Baltiškieji ženklai netoli bažnyčios. Neveltui bažnyčia pastatyta senosios Romuvos vietoje. Sako, energetiškai stipri vieta. 

Važiuojame į miestelį, kur labai noriu pamatyti mūsų žymiojo fotografo Antano Sutkaus galeriją po atviru dangumi. Galerija įsikūrusi skverelyje šalia seniūnijos.

Labai jauki vieta, na o nuotraukos kalba pačios už save. Neskubėdami einame tuo koridoriumi, stabčiojame, mėgaujamės, žavimės...

Iš Zapyškio važiuojame link Žemosios Panemunės. Tiesą sakant, dvaro visai nebuvau numačiusi lankyti. Tačiau pamatę rodyklę, nutarėme pasukti į kalniuką. Važiavome nieko nesitikėdami, o tai buvo vienas iš kelionės perliukų.

Žemosios Panemunės dvaro rūmai pastatyti 1650 metais, jie priklausė Sapiegų, Čartoriškių, Tiškevičių giminėms. Sovietmečiu čia buvo ligoninė. Dabar dvarą įsigiję jauni žmonės, jį po truputį tvarko, veda ekskursijas, čia vyksta renginiai. Daugiau informacijos galite rasti Žemosios Panemunės dvaras

Kol dairomės aplink, prie mūsų prieina dvaro savininkė Rasa ir užkalbina. Nors nesame iš anksto susitarę, tačiau turbūt pasirodome labai susidomėję, todėl kokį pusvalandį ji mus visur vedžioja ir pasakoja, pasakoja... Nuostabus laikas...

Čia galima pasivaišinti kava ir ledais, paliekant auką dvaro atstatymui.

Labai jauki vieta piknikams ir poilsiui.

Išlikę ūkiniai pastatai ir didžiulis obelų sodas.

Gediminaičių stulpai dvaro parke išlikę nuo prieškario, kai dvare šeimininkavo žurnalistas Vlaentinas Gustainis su šeima.

Dvaro savininkė pakviečia įkišti nosį į dvaro rūsius, kurie taip pat po truputį tvarkomi.

Padėkojame šeimininkei ir einame link mašinos. Netikėtai buvo labai smagios akimirkos Žemosios Panemunės dvare. Tikrai visiems rekomenduoju jį aplankyti. O mes važiuojame į Žemosios Panemunės miestelį, prie bažnyčios.

1732 metais Žemojoje Panemunėje pastatyta koplyčia, deja, 19 amžiaus pradžioje potvynis ją sugriovė. Dabartinė mūrinė Šv.Vincento Pauliečio bažnyčia pastatyta 1877 metais. Bažnyčia uždaryta, tai tik pasidairome aplink.

Labai simpatiška gandrų šeimynėlė bažnyčios šventoriuje.

Grįžtame į Panemunės kelią, tačiau toli niekur nevažiuojame. Stabtelime Žemosios Panemunės piliakalnio papėdėje.

Piliakalnis datuojamas pirmo tūkstantmečio pabaiga – antro tūkstantmečio pradžia. Smagu, kad piliakalnis sutvarkytas, o nuo jo atsiveria puiki Nemuno bei apylinkių panorama. 

Palaipioję, pasigėrėję žalio Lietuvos kampelio vaizdais, važiuojame toliau link Vaiguvos upės – gatvės.

Šalia Plokščių piliakalnio teka mažas Vaiguvos upelis, Plokščių miestelyje pereinantis į natūralią Vaiguvos upę–gatvę. Tai unikai vietas, nes vietos gyventojai savo namus pasiekia tik eidami ar važiuodami upelio vaga. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių, todėl vanduo čia visada švarus ir šaltas. Važiuojamoji dalis čia tęsiasi daugiau nei puskilometrį, o palei gatvę– upę nutiestas medinis takas pasivaikščiojimui. Išradingi ir grožį mylintis vietos gyventojai šį taką ir sa namelius visaip išpuošė, čia veikia lauko galerija, todėl pasivaikščioti tikrai labai smagu. O raminantis upelio čiurlenimas sukurią jaukią atmosferą. Pasivaikščiokime kartu.

Ilgokai vaikščiojame, gėrimės gamta, ilsiname smegenis. Tikrai labai smagi vieta. Na, o toliau dar nutariame apžiūrėti patį Plokščių miestelį. Stojame prie bažnyčios.

Plokščių savininkas Jeronimas Krišpinas–Kiršenšteinas 1670 metais pastatė pirmą medinę bažnyčią. Šiai sudegus, buvo pastatyta kita. Dabartinė medinė Plokščių Švč.Mergelės Marijos bažnyčia pastatyta 1868 metais. Bažnyčia uždaryta, tai šiek tiek pasidairome aplink.

Apžiūrime 2002 metais tautodailininko Zigmo Sederevičiaus kurtą miestelio laikrodį.

Plokščiai gali didžiuotis ir Vinco Kudirkos akmeniu, anksčiau buvusiu Vaiguvos upelyje. Prie jo ateidavo V.Kudirka su kompanija ir užsiropštęs ant akmens mėgdavo sakyti „Aš čia kaip turkų sultonas sėdžiu, o mano brolius Žemaitijoje caro kazokai kapoja...“. Deja, prieš Pirmąjį pasaulinį karą akmuo buvo susprogdintas, o Stulgių kaimo gyventojas iš jo pasigamino girnas. Švenčiant Plokščių miestelio 300 metų jubiliejų, šios girnos buvo pargabentos į miestelį, ir tapo Vinco Kudirkos atminimo simboliu.

Iš Plokščių važiuojame link Gelgaudiškio, bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje.