Dar truputį Dzūkijos

Apie Zackagirio pažintinį taką, esantį šalia Marcinkonių, sužinojau dar pavasarį, kai keletas bendraminčių-keliautojų ten apsilankė - jiems labai patiko, na o aš, paskaičiusi atsiliepimus ir apžiūrėjusi nuotraukas, užsimaniau ten pati apsilankyti. Taigi, apsilankiau. Prieš tai pasiskaičiau dar vienu atsiliepimus Internete apie krypčių rodyklių trūkumą, apie dilgėlynus, per kuriuos reikia kelią skintis ir pan. Bet aš gi drąsi, man patinka visokie iššūkiai... Mano antroji pusė skeptiškai žiūri į tokią kelionę, todėl keliauju viena. Traukinys iš Vilniaus į Marcinkonis išvyksta 5:33. Po dviejų valandų aš jau Marcinkonyse. Geležinkelio stotis ir aplink ją

Einu per miestelį link Zackagirio tako pradžios - takas prasideda šalia Turizmo informacijos centro. Tuo metu, kai buvau, centras dar buvo rekonstruojamas, bet, manau, kad neužilgo jau bus atidarytas. Pakeliui žvalgausi aplinkui po miestelį

Labai aiški nuoroda. Esu nusiteikusi praeiti visą taką - 13,8 km. Galima praeiti 7 arba 10,5 km. P.S. Praėjau 10,5 - ne dėl nuovargio, o dėl nuorodų neaiškumo...

Iš pradžių pažintinis takas ramiai vingiuoja per mišką

Pakeliui - buvusio kapelio vieta...

Dzūkų sodybos

Grūdos upeliukas

Šioje vietoje pasimetu - nuorodų nėra, tai kokius kelis km nueinu kažkur į šoną. Galiausiai randu kažką panašaus... Senovinė bitininkystė

Makaluojuosi aplink kokią valandą. Tada nutariu eiti link girdimo lentų pjovimo ir šuns lojimo. O prieinu Šaudzyklos kalną. Darbininkai tveria naujus laiptus į kalną. Paklausiu, ar galiu užlipti - atsako, kad tokiai gražiai moteriškei tikrai galima. Lipu į viršų - kai kur dar laiptų nėra, bet paslaugūs dzūkeliai padeda užlipti ir nulipti, tik kad jų šuo mane nuolat aploja, gal pavydi? Viršuje atsiveria Ūlos vingis...

Nulipus žemyn, takas veda per Grūdą - tenka pereiti

Prasibraunu pro dilgėles...

Toliau einu pagal rodykles ir vėl prieinu tą senovinę bitininkystę, o nuo jos vėl grįžtu į pagrindinį kelią, kuriame rodyklių nebėra...Hmm, skambinu draugei, kuri čia buvusi, o dabar sėdi palapinėje kažkur Aukštaitijoje ir bandau susigaudyti, kur toliau eiti. Šiaip ne taip pavyksta surasti tolimesnį kelią

Dar kartą prieinu Grūdą su dar ekstremalesniu liepteliu... Na bet pereinu - aš gi drąsi

Einu toliau per mišką, jau lydima rodyklių

Kol prieinu kaimą

Taigi čia vėl Marcinkonys - kaimas, išsidėstęs labai plačiai aplinkui

Nutūpiu šalia bažnyčios ir sukremtu sumuštinį

Kryžius su prijuostėle

Pažintinis takas toliau veda pro jaukų dzūkišką kaimą - einu ir dairausi....

Prieinu Klonių kalną arba Gaidžių kopą - didelę atvirą žemyninę kopą, vis dar pustomą vėjo. Dievaži, jei ne sodybos tolumoje, tikrai sakytum, kad esi prie jūros - net ir vėjas atneša jūros dumblių kvapą... Prisėdu ant smėlio pavėsyje ir medituoju...

Pailsėjusi einu toliau

Praeinu dzūkišką skaldytų strikolių tvorą - pirmą kartą mačiau tokį pavadinimą...

Toliau per mišką su nokstančiomis avietėmis bei gervuogėmis

Pakeliui pasipainioja aukštapelkė įdomiu pavadinimu ir eiliniai dzūkiški dilgėlynai...

Gaila, bet nusuku ne tuo keliu ir iš mano ketinimo praeiti visą trylikos kilometrų taką lieka tik jo du trečdaliai - 10,5 km. Iki traukinio dar valanda, tai kavinės kieme sėdėdama ant kelmo, atsigeriu alaus - kavinėje tuo metu vyko gedulingi pietūs, tai man pasiūlė su alumi čia pasėdėti...

Adrenalino ir nuotykių kupina kelionė baigėsi..