Vieną dieną mano molėtiškė draugė sako man - turiu planą-chuliganą. Suklusau. O ji sako - atvažiuok kokį šeštadienį ryte į Molėtus, nuvažiuosime kartu autobusu iki Mindūnų, apžiūrėsime ežerų žvejybos muziejų, užlipsime į Labanoro apžvalgos bokštą, o paskui tuos dešimt kilometrų iki Molėtų grįšime pėsčiomis pauogaudamos ir pagrybaudamos. Aišku, planas man patinka ir jam pasirašau. Todėl vieną vasaros šeštadienį anksti ryte jau sėdžiu autobuse, važiuojančiame į Molėtus. Artėjant prie Molėtų, gaunu draugės žinutę, kad ji jau stovi stotelėje ir kad lynoja. Tačiau sinoptikai šiai dienai lietaus tikrai nežadėjo, nors dangumi ir plaukia gana potamsiai kamuoliniai debesys. Parašau jai, kad tuoj būsiu Molėtuose ir kad turiu skėtį dėl visa ko įsimetusi. Susitikusios dar turime apie pusvalandį pasivaikščioti prie Pastovio ežero. Apie savo pasibastymus po rudeniškus Molėtus jau esu rašiusi. Sulaukiame autobuso, važiuojančio į Ignaliną ir stojančio Mindūnuose. Beje, toks autobusas važiuoja tik šeštadieniais du kartus per dieną ir sekmadienį kartą per dieną. Jei norėtumėte grįžti atgal, tai šeštadienį jau to nepavyks padaryti, nes autobusas važiuoja tik ryte, na, o sekmadienį galėsite grįžti po pietų. Kadangi mudvi suplanavusios grįžti pėsčiomis, tai tokie autobusų grafikai mums nesvarbūs.
Išlipusias Mindūnuose, mus pasitinka
Ir jaukus keliukas, kuriuo vėliau eisime pustrečio kilometro iki apžvalgos bokšto
Protingas muziejus - kaip supratome, galima į planšetę ar gal ir į išmanųjį telefoną atsisiųsti specialią programėlę, kurią naudojant, ieškoma muziejuje įvairių pažymėtų eksponatų, o suradus reikiamą jų skaičių, galima laimėti prizus.
Tiesą sakant, nelabai gilinomės į tai, o Internete jokios informacijos apie tai. Ir apskritai mažokai Internete informacijos apie muziejų. Bet čia vienintelis jo minusas. Visa kita - tiesiog super. Daug eksponatų, daug informacijos, jauku ir miela pasivaikščioti.
Pirmiausia užsukame į pagrindinį pastatą. Čia perkame du eurus kainuojančius bilietus ir leidžiamės apžiūrėti Antano Truskausko medžioklės trofėjų parodą. Buvo tikrai įdomu, ekspozicija išdėliota įvairiose salėse pagal žemynus. Be to, papildėme savo zoologijos žinias. Bent jau aš, nes kai kurių gyvūnų pavadinimų iki šiol nesu girdėjusi. Kviečiu šiek tiek pasivaikščioti
Mielas katinėlis
Liūdnas liūdnas meškiukas - net gaila jo pasidarė
Nasrai
Šitas mūsiškis
Ragai priešinga kryptimi
Labai įspūdinga kolekcija. Džiaugiuosi pamačiusi. Toliau žygiuojame pas žvejus - vis tik muziejus pavadintas ežerų žvejybos vardu. Muziejaus darbuotojas paslaugiau atrakina mums žvejybos ekspozicijų buveines.
Pirmiausia einame į žvejo namą, kuriame susidomėjusios apžiūrime įvairius žvejybos rakandus, senas nuotraukas su žvejybos momentais, perskaitome net keliuose stenduose pateiktą įdomią informaciją apie įvairias ežerų žvejybos rūšis ir pan.
Antrame aukšte - tradicinis žvejo kambarys
Žvejo namas iš išorės
Priešais namą - buvęs svirnas, kuriame taip pat įrengta ekspozicija. Antrame aukšte galima net įvairių žuvų balsų pasiklausyti ir pamatyti, kaip jos maivosi. Deja, apšvietimas nekoks, tai nefotografavau. Visi įspūdžiai išliko tik atmintyje ir širdyje...
Dar viename pastate įsikūrusios įvairių amatų dirbtuvės. Darbuotoja mums viską aprodo ir papasakoja. Čia galima atvažiuoti ir dalyvauti įvairiuose edukaciniuose užsiėmimuose - velti iš vilnos, gaminti keramikos dirbinius, austi, karpyti karpinius, džiovinti visokias žoleles ir pan.
Dar keletas muziejaus aplinkos vaizdų. Tikrai labai jaukus muziejus - rekomenduoju apsilankyti. Beje, tuo metu buvome vienintelės lankytojos...
Apžiūrėjusios muziejų, žygiuojame link Labanoro apžvalgos bokšto. Iki jo - šiek tiek daugiau nei du kilometrai per smagų mišką. Einam, kalbamės, mėgaujamės vaizdais ir garsais, kvėpuojam tyru pušų oru... Aplink matome mėlynuojančius mėlynių krūmus, bet esame sutarę grybais ir uogom užsiimti, aplankiusios bokštą...
Prieiname Baltuosius Lakajus
Čia nejučiom prisimenu savo vaikystės mylimą knygą - Elenos Spurgaitės "Žaliapūkę". Vienas iš apsakymų joje buvo būtent apie šias ir netoliese esančias vietas - "Jūreivis Baltrukas". Jame pasakojama apie kiškiuką, keliaujantį po šį ežerų kraštą, patiriantį daug nuotykių, kol galų gale laimingai grįžtantį prie savo gimtojo Šakarvų ežero. Nors Baltieji Lakajai apsakyme, kiek pamenu, neminimi, bet vis tiek tas pats ežerų kraštas...
Jauki sodyba pakeliui
Keliukas veda toliau. Tik vis daugėja važiuojančių tiek link bokšto, tiek atgal. Galiausiai turime sustoti ir praleisti automobilių virtinę su vėliavomis. Su drauge susižvalgome - negi jie važiuoja prie bokšto, bet tai tada bus daug žmonių, sunku užlipti...
Praeiname Mindūnų kempingą - visai smagi vieta pavasaroti
Galiausiai Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštas. Atidarytas 2015 metų rudenį. Aukščiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje - jo aukštis 36 metrai.
Lipimas į bokštą nemokamas. Tačiau galima savanoriškai įsigyti parko bilietą ir tokiu būdu paremti saugotinų teritorijų išsaugojimo iniciatyvas. Mudvi su drauge jaučiamės sąmoningos ir pilietiškos, tai prieiname prie autobusiuko, kuriame.... EUREKA... lankytojų bilietus pardavinėja buvusi draugės klasiokė. Šiek tiek papliurpiame apie parką, mūsų kelionę ir pan. Ir lipame tuos 214 laiptelių. Draugė čia jau ne pirmą kartą, aš pirmą. Bokšto konstrukcija šiek tiek svyruoja, bet aš aukščio baimę turiu tik uždarose patalpose, nors kartais ir šiek tiek nejauku. Bet užlipame... Vaizdai užburia, o vis dar niūrokas dangus suteikia šiokio tokio dramatiško žavesio...
Kartu su mumis paskui užlipa ir keliautojai, atvažiavę tais automobiliais su vėliavomis. Su jais tenka ir žemyn kartu leistis. Žemyn man sunkiau, nes vis dar atsiliepia prieš pusantrų metų buvęs labai sunkus ir ilgai negijęs kojos lūžis. Bet įveikiu ir tuos du šimtus laiptelių, ir save.
Vėl einame link draugės klasiokės autobusiuko, vėl plepame. Galiausiai įsitaisome ant suoliuko netoliese, nes jau pietų metas. Užkandžiaujame, kalbamės, tada draugė sako, reikia pasikviesti klasiokę, kuri.... vos už penkiasdešimt metrų. Bet gi tingisi eiti, tai skambina jai. Klasiokė atvaro tuoj pat. Vėl kalbamės įvairiom temom, bet daugiausiai apie keliones ir grybus. Dar atneša labai skanios vaisinės arbatos... Galima būtų pliurpti amžinai, bet... mūsų laukia uogos ir grybai. Todėl atsisveikiname ir žingsniuojame takeliu per mišką. Pakeliui randame šiek tiek grybų, bet kol kas neuogaujame, nes esame numatę pasėdėti ir pagurkšnoti skanųjį Čižo alų pakeliui šalia plento esančioje "Cepelinų gryčioje". Šį alų ir draugės klasiokė labai rekomendavo. Todėl dalį kelio tenka eiti plentu, nuolat pro šalį zvimbiant automobiliams. Prieiname "Cepelinų gryčią", užeiname į vidų, pasiimame labai labai skanaus alaus ir kokį pusvalandį pasėdime pavėsinėje. Nors tamsaus alaus nemėgstu, bet šitas tikrai patiko, toks su medaus poskoniu. Dar prisimenu, kad šitoj kavinėj jau esu buvusi - kažkada su draugi ais važiavome savaitgaliui su palapinėmis link Ignalinos, tai buvome sustoję, valgėme šaltibarščius ir cepelinus, gėrėme alų. Tik nebepamenu, kokį - vis tik devyni metai praėjo.
Pasimėgavusios skaniu alumi, einame toliau. Dar šiek tiek plentu, ir sukame į mišką. O ten.... per dvi valandas dviese prirenkam penkis litrus mėlynių... Tikrai šių uogų metai - nei žmonės, nei Delfis nemelavo.. Dar ir grybų šiek tiek randame... Kai jau kojos ir rankos nebeklauso, sukame miško keliuku link Molėtų. Deja, pavėluoju į vieną autobusą, vežantį Vilniun, todėl tenka laukti daugiau kaip valandą paskutinio autobuso į Vilnių. Ačiū draugei, kad pabuvo kartu iki autobuso. Dar kartu pasimėgavom vieno nelabai blaivaus piliečio dainomis pagal jo ausinėse skambančią lietuvišką muziką. Beje, labai neblogo balso ir klausos nelabai blaivaus piliečio... Ir grįžau namo į Vilnių. Šios dienos mūsų laimikis (čia dar nėra pas draugę likusio litro mėlynių)
Nuostabi diena, smagi kompanija. Pasikultūrinom, pasibastėm, pabendravom, pasimėgavom gamta, o dar ir gamtos gėrybių radom...
Išlipusias Mindūnuose, mus pasitinka
Ir jaukus keliukas, kuriuo vėliau eisime pustrečio kilometro iki apžvalgos bokšto
Protingas muziejus - kaip supratome, galima į planšetę ar gal ir į išmanųjį telefoną atsisiųsti specialią programėlę, kurią naudojant, ieškoma muziejuje įvairių pažymėtų eksponatų, o suradus reikiamą jų skaičių, galima laimėti prizus.
Tiesą sakant, nelabai gilinomės į tai, o Internete jokios informacijos apie tai. Ir apskritai mažokai Internete informacijos apie muziejų. Bet čia vienintelis jo minusas. Visa kita - tiesiog super. Daug eksponatų, daug informacijos, jauku ir miela pasivaikščioti.
Pirmiausia užsukame į pagrindinį pastatą. Čia perkame du eurus kainuojančius bilietus ir leidžiamės apžiūrėti Antano Truskausko medžioklės trofėjų parodą. Buvo tikrai įdomu, ekspozicija išdėliota įvairiose salėse pagal žemynus. Be to, papildėme savo zoologijos žinias. Bent jau aš, nes kai kurių gyvūnų pavadinimų iki šiol nesu girdėjusi. Kviečiu šiek tiek pasivaikščioti
Mielas katinėlis
Liūdnas liūdnas meškiukas - net gaila jo pasidarė
Nasrai
Šitas mūsiškis
Ragai priešinga kryptimi
Labai įspūdinga kolekcija. Džiaugiuosi pamačiusi. Toliau žygiuojame pas žvejus - vis tik muziejus pavadintas ežerų žvejybos vardu. Muziejaus darbuotojas paslaugiau atrakina mums žvejybos ekspozicijų buveines.
Pirmiausia einame į žvejo namą, kuriame susidomėjusios apžiūrime įvairius žvejybos rakandus, senas nuotraukas su žvejybos momentais, perskaitome net keliuose stenduose pateiktą įdomią informaciją apie įvairias ežerų žvejybos rūšis ir pan.
Antrame aukšte - tradicinis žvejo kambarys
Žvejo namas iš išorės
Priešais namą - buvęs svirnas, kuriame taip pat įrengta ekspozicija. Antrame aukšte galima net įvairių žuvų balsų pasiklausyti ir pamatyti, kaip jos maivosi. Deja, apšvietimas nekoks, tai nefotografavau. Visi įspūdžiai išliko tik atmintyje ir širdyje...
Dar viename pastate įsikūrusios įvairių amatų dirbtuvės. Darbuotoja mums viską aprodo ir papasakoja. Čia galima atvažiuoti ir dalyvauti įvairiuose edukaciniuose užsiėmimuose - velti iš vilnos, gaminti keramikos dirbinius, austi, karpyti karpinius, džiovinti visokias žoleles ir pan.
Dar keletas muziejaus aplinkos vaizdų. Tikrai labai jaukus muziejus - rekomenduoju apsilankyti. Beje, tuo metu buvome vienintelės lankytojos...
Apžiūrėjusios muziejų, žygiuojame link Labanoro apžvalgos bokšto. Iki jo - šiek tiek daugiau nei du kilometrai per smagų mišką. Einam, kalbamės, mėgaujamės vaizdais ir garsais, kvėpuojam tyru pušų oru... Aplink matome mėlynuojančius mėlynių krūmus, bet esame sutarę grybais ir uogom užsiimti, aplankiusios bokštą...
Prieiname Baltuosius Lakajus
Čia nejučiom prisimenu savo vaikystės mylimą knygą - Elenos Spurgaitės "Žaliapūkę". Vienas iš apsakymų joje buvo būtent apie šias ir netoliese esančias vietas - "Jūreivis Baltrukas". Jame pasakojama apie kiškiuką, keliaujantį po šį ežerų kraštą, patiriantį daug nuotykių, kol galų gale laimingai grįžtantį prie savo gimtojo Šakarvų ežero. Nors Baltieji Lakajai apsakyme, kiek pamenu, neminimi, bet vis tiek tas pats ežerų kraštas...
Jauki sodyba pakeliui
Keliukas veda toliau. Tik vis daugėja važiuojančių tiek link bokšto, tiek atgal. Galiausiai turime sustoti ir praleisti automobilių virtinę su vėliavomis. Su drauge susižvalgome - negi jie važiuoja prie bokšto, bet tai tada bus daug žmonių, sunku užlipti...
Praeiname Mindūnų kempingą - visai smagi vieta pavasaroti
Galiausiai Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštas. Atidarytas 2015 metų rudenį. Aukščiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje - jo aukštis 36 metrai.
Lipimas į bokštą nemokamas. Tačiau galima savanoriškai įsigyti parko bilietą ir tokiu būdu paremti saugotinų teritorijų išsaugojimo iniciatyvas. Mudvi su drauge jaučiamės sąmoningos ir pilietiškos, tai prieiname prie autobusiuko, kuriame.... EUREKA... lankytojų bilietus pardavinėja buvusi draugės klasiokė. Šiek tiek papliurpiame apie parką, mūsų kelionę ir pan. Ir lipame tuos 214 laiptelių. Draugė čia jau ne pirmą kartą, aš pirmą. Bokšto konstrukcija šiek tiek svyruoja, bet aš aukščio baimę turiu tik uždarose patalpose, nors kartais ir šiek tiek nejauku. Bet užlipame... Vaizdai užburia, o vis dar niūrokas dangus suteikia šiokio tokio dramatiško žavesio...
Kartu su mumis paskui užlipa ir keliautojai, atvažiavę tais automobiliais su vėliavomis. Su jais tenka ir žemyn kartu leistis. Žemyn man sunkiau, nes vis dar atsiliepia prieš pusantrų metų buvęs labai sunkus ir ilgai negijęs kojos lūžis. Bet įveikiu ir tuos du šimtus laiptelių, ir save.
Vėl einame link draugės klasiokės autobusiuko, vėl plepame. Galiausiai įsitaisome ant suoliuko netoliese, nes jau pietų metas. Užkandžiaujame, kalbamės, tada draugė sako, reikia pasikviesti klasiokę, kuri.... vos už penkiasdešimt metrų. Bet gi tingisi eiti, tai skambina jai. Klasiokė atvaro tuoj pat. Vėl kalbamės įvairiom temom, bet daugiausiai apie keliones ir grybus. Dar atneša labai skanios vaisinės arbatos... Galima būtų pliurpti amžinai, bet... mūsų laukia uogos ir grybai. Todėl atsisveikiname ir žingsniuojame takeliu per mišką. Pakeliui randame šiek tiek grybų, bet kol kas neuogaujame, nes esame numatę pasėdėti ir pagurkšnoti skanųjį Čižo alų pakeliui šalia plento esančioje "Cepelinų gryčioje". Šį alų ir draugės klasiokė labai rekomendavo. Todėl dalį kelio tenka eiti plentu, nuolat pro šalį zvimbiant automobiliams. Prieiname "Cepelinų gryčią", užeiname į vidų, pasiimame labai labai skanaus alaus ir kokį pusvalandį pasėdime pavėsinėje. Nors tamsaus alaus nemėgstu, bet šitas tikrai patiko, toks su medaus poskoniu. Dar prisimenu, kad šitoj kavinėj jau esu buvusi - kažkada su draugi ais važiavome savaitgaliui su palapinėmis link Ignalinos, tai buvome sustoję, valgėme šaltibarščius ir cepelinus, gėrėme alų. Tik nebepamenu, kokį - vis tik devyni metai praėjo.
Pasimėgavusios skaniu alumi, einame toliau. Dar šiek tiek plentu, ir sukame į mišką. O ten.... per dvi valandas dviese prirenkam penkis litrus mėlynių... Tikrai šių uogų metai - nei žmonės, nei Delfis nemelavo.. Dar ir grybų šiek tiek randame... Kai jau kojos ir rankos nebeklauso, sukame miško keliuku link Molėtų. Deja, pavėluoju į vieną autobusą, vežantį Vilniun, todėl tenka laukti daugiau kaip valandą paskutinio autobuso į Vilnių. Ačiū draugei, kad pabuvo kartu iki autobuso. Dar kartu pasimėgavom vieno nelabai blaivaus piliečio dainomis pagal jo ausinėse skambančią lietuvišką muziką. Beje, labai neblogo balso ir klausos nelabai blaivaus piliečio... Ir grįžau namo į Vilnių. Šios dienos mūsų laimikis (čia dar nėra pas draugę likusio litro mėlynių)
Nuostabi diena, smagi kompanija. Pasikultūrinom, pasibastėm, pabendravom, pasimėgavom gamta, o dar ir gamtos gėrybių radom...
Ačiū. :-) Buvo smagu kartu keliauti. :-) Dabar galėsiu ir pasakojimą nuo Tavęs nusižiūrėti. :-D
AtsakytiPanaikinti