Toliau tyrinėdama Vilniaus apylinkes, nuolat ieškau įdomesnių vietų, kuriose dar nesu buvusi. Tam jau ne kartą yra pasitarnavęs tinklapis www.vilnijosvartai.lt, pateikiantis labai daug naudingos informacijos apie visai šalia Vilniaus esančias įdomybes. Nagrinėjant minėtą tinklapį, akys užkliūva už Maišiagalos. Esu vieną kartą ją pravažiavusi, bet nelabai atsimenu, kas ir kaip. Pirmiausia, aišku, pasitikrinu, ar labai sudėtinga ten patekti, važiuojant autobusu iš Vilniaus. Valio, pasirodo, autobusų, užsukančių į Maišiagalą, per dieną važiuoja nemažai. Reiškia, keliausiu ten. Tą ir padarau vieną vasaros rytą. Išvažiuojant iš Vilniaus, lyja, važiuojant irgi lyja, tuo tarpu pačioje Maišiagaloje iškrenta vos keli lietaus lašai. Į Maišiagalą užsuka autobusas, važiuojantis į Širvintas. Kelionė trunka apie pusvalandį, kainuoja 1,50 eur.
Maišiagala - labai sena gyvenvietė, minima jau 13 amžiaus viduryje. Čia stovėjusi pilis, čia vykę mūšiai su kryžiuočiais. Pasak istorinių šaltinių, miškuose šalia Maišiagalos 1377 metais palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Po Lietuvos krikšto čia buvo įkurta viena iš pirmųjų parapijų. Vėliau Maišiagalą valdė Narbutai, Sapiegos, Tyzenhauzai. Per 1831 metų sukilimą Maišagalos apylinkėse aktyviai veikė sukilėliai, čia su caro kariuomene kovojo žymioji Emilija Platerytė. Ties Maišiagala 1919-1920 metais vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos, kurių pasekoje, deja, miestelis atiteko Lenkijai. Pusiau lenkiškas jis ir išliko - daug kur mačiau užrašus dviem kalbom.
Tai tiek istorinių faktų, o dabar kviečiu kartu pasibastyti po ramų Vilnijos miestelį. Išlipusią iš autobuso pasitinka kryžius, miestelio riboženklis ir Šv.Antano, Maišiagalos globėjo, statula. Šis šventasis vaizduojamas ir oficialiai patvirtintame miestelio herbe. Šis globėjas Maišagalai parinktas greičiausiai dėl asmenvardžio. Galbūt jo parinkimą nulėmė miesto teises išrūpinusio Antano Perkovskio vardas, be to, Antano vardą turėjo ir keli kiti Maišiagalos pareigūnai.
Pasuku į pagrindinę - Vilniaus - gatvę. Aplink labai ramu, žmonių beveik nesimato. Miestukas man kol kas labai jaukus
Neužilgo prieinu Maišiagalos bažnyčią. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 1862-1865 metais, turi neorenesanso ir neogotikos bruožų, Šv.Mišios joje laikomos lietuvių bei lenkų kalbomis
Pasivaikštau po labai jaukų šventorių
Šventoriuje - paskutiniųjų Maišiagalos dvaro savininkų Houvaltų giminės kapai
O taip pat ilgamečio Maišiagalos klebono Juzefo Obrembskio, čia kunigavusio nuo 1950 iki 2011 metų, kapas
Juzefas Obrembskis, išgyvenęs iki 105 metų, laikomas Vilniaus krašto lenkakalbių patriarchu. Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo ne vieną kaimą nuo visiško sunaikinimo, pokario metais rūpinosi iš Sibiro gryžusiais kunigais, puoselėjo religingumą ir rūpinosi dvasiniu parapijiečių gyvenimu. Šiuo metu buvusioje klebonijoje įrengtas J.Obrembskio muziejus. Tiesą sakant, iki tol apie tokį kunigą nebuvau nieko girdėjusi
Dar pasivaikštau aplink bažnyčią
Visai priešais bažnyčią - lietuviška Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija
Šalia gimnazijos - du paminkliniai akmenys. Pirmasis iš jų skirtas Nepriklausomybės akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui, kuris čia trumpą laiką klebonavęs ir garsėjęs lietuviškais pamokslais
Antrasis iš jų skirtas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės renesanso publicistui, diplomatui, visuomenės veikėjui Mykolui Lietuviui, kuris, manoma, kilęs iš Maišiagalos apylinkių.
Vos keli žingsniai už mokyklos mane pasitinka Maišiagalos dvaro parkas
Maišiagalos dvaras nuo 14 amžiaus priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, jo valdytojais buvę žinomų didikų giminių atstovai. 18 amžiaus pabaigoje dvaras tapo Vilniaus vyskupo Igno Masalskio nuosavybe. Vėliau dvaras tapo Houvaltų giminės nuosavybe. Dabartinius rūmus 19 amžiaus pradžioje pastatė Onuprijus Houvaltas. Po Antrojo pasaulinio karo dvare apgyvendinti vietiniai gyventojai, vėliau čia buvo tarybinio ūkio administracinės patalpos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia įsikūrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vardo mokykla. Labai smagu, kad dvaro rūmai neapleisti. Pasinaudojus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, rūmai restauruoti. Renovuotuose rūmuose įsikūrė miestelio biblioteka, kultūros centras, bendruomenės namai, koncertų salė bei tradicinių amatų centras. Visa tai duris atvėrė 2016 metų birželio mėnesį. Na, o aš smagiai pasivaikščiojau aplink
Nedideliame dvaro parke išlikusios kelios skulptūros, greičiausiai čia pastatytos dar Sovietų laikais, tačiau puikiai tinkančios ir šiandienai
Prieš kelionę Internete skaičiau, kad išlikę ne tik pagrindiniai rūmai, bet ir keletas kitų pastatų. Greičiausiai šis pastatas kažkada irgi priklausęs dvarui
Buvusiame dvaro svirne šiuo metu įsikūręs restoranas "Grafo dvaras"
Už dvaro suku link Dūkštos upelio, kuris užtvenktas ties Maišiagala suformavęs Dūkštos tvenkinį - gana jaukią poilsio ir žvejybos zoną vietos gyventojams.
Visai šalia - Maišiagalos piliakalnis.
Pasak archeologų, piliakalnis, dar vadinamas Bonos pilimi, įrengtas pirmojo tūkstantmečio pradžioje, vėliau apleistas ir vėl apgyvendintas antrojo tūkstantmečio pradžioje. Manoma, kad medinė Maišiagalos pilis iš šiaurės gynė Vilniaus prieigas. Kryžiuočiai pilį sudegino 14 amžiaus pabaigoje. Piliakalnį tyrinėję archeologai rado įvairių laikotarpių reliktų, kurie šiuo metu saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Piliakalnio papėdėje iš akmenų pastatytas paminklas kunigaikščiui Algirdui.
Einu tolyn, ieškodama, kaip užlipti į piliakalnį
Esu Lietuvos patriotė, todėl labai labai nepatinka tokie dalykai
Laiptukai į piliakalnį, kaip bebūtų keista, gana tvirti ir turi turėklus, todėl lipimas nesudaro jokių problemų
Piliakalnio viršuje gana apleista
Tačiau nuo viršaus atsiveria gana jaukus vaizdas į Dūkštos tvenkinį ir apylinkes
Nulipusi žemyn, dar kartą pasigėriu tylumoje skendinčiu tvenkiniu
Takelis mane veda aplink piliakalnį
Ir vėl išeinu į pagrindinę Vilniaus gatvę
Dar kartą žvilgteliu į Maišiagalos bažnyčią
Sulaukiu to paties autobusiuko, grįžtančio iš Širvintų, ir parvažiuoju Vilniun už tuos pačius 1,50 eur ir per tą patį pusvalandį. Labai smagi trumpa kelionė, kurią tikrai rekomenduoju ir kitiems. Po Maišiagalą basčiausi beveik valandą. Galbūt specialiai ir neverta važiuoti, tačiau keliaujant autostrada link Ukmergės ar Panevėžio, tikrai verta trumpam pamesti kelią dėl takelio ir pasivaikščioti tais takais, kuriais kažkada, tikiu, vaikščiojo Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas.
Maišiagala - labai sena gyvenvietė, minima jau 13 amžiaus viduryje. Čia stovėjusi pilis, čia vykę mūšiai su kryžiuočiais. Pasak istorinių šaltinių, miškuose šalia Maišiagalos 1377 metais palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Po Lietuvos krikšto čia buvo įkurta viena iš pirmųjų parapijų. Vėliau Maišiagalą valdė Narbutai, Sapiegos, Tyzenhauzai. Per 1831 metų sukilimą Maišagalos apylinkėse aktyviai veikė sukilėliai, čia su caro kariuomene kovojo žymioji Emilija Platerytė. Ties Maišiagala 1919-1920 metais vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos, kurių pasekoje, deja, miestelis atiteko Lenkijai. Pusiau lenkiškas jis ir išliko - daug kur mačiau užrašus dviem kalbom.
Tai tiek istorinių faktų, o dabar kviečiu kartu pasibastyti po ramų Vilnijos miestelį. Išlipusią iš autobuso pasitinka kryžius, miestelio riboženklis ir Šv.Antano, Maišiagalos globėjo, statula. Šis šventasis vaizduojamas ir oficialiai patvirtintame miestelio herbe. Šis globėjas Maišagalai parinktas greičiausiai dėl asmenvardžio. Galbūt jo parinkimą nulėmė miesto teises išrūpinusio Antano Perkovskio vardas, be to, Antano vardą turėjo ir keli kiti Maišiagalos pareigūnai.
Pasuku į pagrindinę - Vilniaus - gatvę. Aplink labai ramu, žmonių beveik nesimato. Miestukas man kol kas labai jaukus
Neužilgo prieinu Maišiagalos bažnyčią. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 1862-1865 metais, turi neorenesanso ir neogotikos bruožų, Šv.Mišios joje laikomos lietuvių bei lenkų kalbomis
Pasivaikštau po labai jaukų šventorių
Šventoriuje - paskutiniųjų Maišiagalos dvaro savininkų Houvaltų giminės kapai
O taip pat ilgamečio Maišiagalos klebono Juzefo Obrembskio, čia kunigavusio nuo 1950 iki 2011 metų, kapas
Juzefas Obrembskis, išgyvenęs iki 105 metų, laikomas Vilniaus krašto lenkakalbių patriarchu. Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo ne vieną kaimą nuo visiško sunaikinimo, pokario metais rūpinosi iš Sibiro gryžusiais kunigais, puoselėjo religingumą ir rūpinosi dvasiniu parapijiečių gyvenimu. Šiuo metu buvusioje klebonijoje įrengtas J.Obrembskio muziejus. Tiesą sakant, iki tol apie tokį kunigą nebuvau nieko girdėjusi
Dar pasivaikštau aplink bažnyčią
Visai priešais bažnyčią - lietuviška Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija
Šalia gimnazijos - du paminkliniai akmenys. Pirmasis iš jų skirtas Nepriklausomybės akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui, kuris čia trumpą laiką klebonavęs ir garsėjęs lietuviškais pamokslais
Antrasis iš jų skirtas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės renesanso publicistui, diplomatui, visuomenės veikėjui Mykolui Lietuviui, kuris, manoma, kilęs iš Maišiagalos apylinkių.
Vos keli žingsniai už mokyklos mane pasitinka Maišiagalos dvaro parkas
Maišiagalos dvaras nuo 14 amžiaus priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, jo valdytojais buvę žinomų didikų giminių atstovai. 18 amžiaus pabaigoje dvaras tapo Vilniaus vyskupo Igno Masalskio nuosavybe. Vėliau dvaras tapo Houvaltų giminės nuosavybe. Dabartinius rūmus 19 amžiaus pradžioje pastatė Onuprijus Houvaltas. Po Antrojo pasaulinio karo dvare apgyvendinti vietiniai gyventojai, vėliau čia buvo tarybinio ūkio administracinės patalpos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia įsikūrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vardo mokykla. Labai smagu, kad dvaro rūmai neapleisti. Pasinaudojus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, rūmai restauruoti. Renovuotuose rūmuose įsikūrė miestelio biblioteka, kultūros centras, bendruomenės namai, koncertų salė bei tradicinių amatų centras. Visa tai duris atvėrė 2016 metų birželio mėnesį. Na, o aš smagiai pasivaikščiojau aplink
Nedideliame dvaro parke išlikusios kelios skulptūros, greičiausiai čia pastatytos dar Sovietų laikais, tačiau puikiai tinkančios ir šiandienai
Prieš kelionę Internete skaičiau, kad išlikę ne tik pagrindiniai rūmai, bet ir keletas kitų pastatų. Greičiausiai šis pastatas kažkada irgi priklausęs dvarui
Buvusiame dvaro svirne šiuo metu įsikūręs restoranas "Grafo dvaras"
Už dvaro suku link Dūkštos upelio, kuris užtvenktas ties Maišiagala suformavęs Dūkštos tvenkinį - gana jaukią poilsio ir žvejybos zoną vietos gyventojams.
Visai šalia - Maišiagalos piliakalnis.
Pasak archeologų, piliakalnis, dar vadinamas Bonos pilimi, įrengtas pirmojo tūkstantmečio pradžioje, vėliau apleistas ir vėl apgyvendintas antrojo tūkstantmečio pradžioje. Manoma, kad medinė Maišiagalos pilis iš šiaurės gynė Vilniaus prieigas. Kryžiuočiai pilį sudegino 14 amžiaus pabaigoje. Piliakalnį tyrinėję archeologai rado įvairių laikotarpių reliktų, kurie šiuo metu saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Piliakalnio papėdėje iš akmenų pastatytas paminklas kunigaikščiui Algirdui.
Einu tolyn, ieškodama, kaip užlipti į piliakalnį
Esu Lietuvos patriotė, todėl labai labai nepatinka tokie dalykai
Laiptukai į piliakalnį, kaip bebūtų keista, gana tvirti ir turi turėklus, todėl lipimas nesudaro jokių problemų
Piliakalnio viršuje gana apleista
Tačiau nuo viršaus atsiveria gana jaukus vaizdas į Dūkštos tvenkinį ir apylinkes
Nulipusi žemyn, dar kartą pasigėriu tylumoje skendinčiu tvenkiniu
Takelis mane veda aplink piliakalnį
Ir vėl išeinu į pagrindinę Vilniaus gatvę
Dar kartą žvilgteliu į Maišiagalos bažnyčią
Sulaukiu to paties autobusiuko, grįžtančio iš Širvintų, ir parvažiuoju Vilniun už tuos pačius 1,50 eur ir per tą patį pusvalandį. Labai smagi trumpa kelionė, kurią tikrai rekomenduoju ir kitiems. Po Maišiagalą basčiausi beveik valandą. Galbūt specialiai ir neverta važiuoti, tačiau keliaujant autostrada link Ukmergės ar Panevėžio, tikrai verta trumpam pamesti kelią dėl takelio ir pasivaikščioti tais takais, kuriais kažkada, tikiu, vaikščiojo Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą