Po Aukštaitiją. Rokiškis. Pirmoji dalis

Už lango jau rudenėja, todėl visai smagu prisiminti, kur basčiausi vasarą. Viena iš kelionių buvo į Rokiškį, kuriame praleidau smagias penkias valandas. Kodėl būtent Rokiškis? Nesu niekada jame buvusi, nors iš Rokiškio kilusi mano močiutė. Žinojau, kad čia yra išlikęs gražus dvaras, o ir šiaip miestelis turėtų būti jaukus. Todėl vieną gražų vasaros rytą sėdau į autobusą ir išvažiavau. Kelionė truko daugiau nei tris valandas, tačiau jos neprailgo, dairantis pro langą. Graži ta Aukštaitija, juo labiau, kad esu važiavusi tik iki Utenos, todėl buvo įdomu stebėti už lango besikeičiančius vaizdus. Rokiškis mane pasitinka štai tokiais vaizdais

Pirmas įspūdis nėra labai jaukus, tačiau aš žinau, kad miesto centras visai netoli. Beje, rengdamasi kelionei, apie lankytinus objektus informaciją radau Rokiškio turizmo informacijos centro puslapyje http://www.rokiskiotic.lt/lt/lankytinos-vietos-rokiskio-mieste
Autobusų stotyje pasitikslinu, kada bus autobusas atgal į Vilnių, dar išgeriu rytinės kavos stoties pastate esančioje kavinukėje. Ir neskubėdama žingsniuoju link miesto centro pagrindine Respublikos gatve. Visai netoli nuo stoties - nedidelis parkelis

Suoliukai jame labai įdomiai sustatyti

Pasigėriu raudonom uogom tiesiog aplipusiu medžiu

Visai čia pat - rajono savivaldybė su šiek tiek šokančiu fontanu. Tik šoka jis be muzikos...

Ties savivaldybe pasuku į kairę ir tuoj pat prieinu Liongino Šepkos vardo medinių skulptūrų parką

Parkas pradėtas kurti 2001 metais, siekiant įamžinti iš Rokiškio krašto kilusio žymaus medžio skulptūrų autoriaus Liongino Šepkos atminimą. Medžio drožėjai kasmet kuria naujas skulptūras, savaip interpretuodami L.Šepkos gyvenimo bei kūrybos akimirkas. Pasivaikščiokime kartu po parką...

Skulptūrų daug ir įvairių...

Tarp skulptūrų pramoklinėju beveik valandą. Vėl grįžtu į pagrindinę Respublikos gatvę, kurioje mane pasitinka.... nuostabios tapytos langinės...

Rokiškį garsina Tapytų langinių gatvės. Šios namų puošybos tradicijos atgaivinimo iniciatorius - dailininkas Arūnas Augutis. 2003 metais jis kartu su savo mokiniais ištapė pirmąsias langines. Per dešimtmetį vykusius dailės plenerus, kuriuose dalyvavo virš 150 dailininkų iš Lietuvos ir kitų šalių, buvo ištapyta daugiau nei 250 langinių. Jomis papuošti namai įvairiose Rokiškio miesto gatvėse, o taip pat keleto rajono kaimų namai. Daugiausia tapytų langinių - būtent Respublikos gatvėje. Ėjau ir gėrėjausi.... Ir stabtelėdavau prie kiekvieno namo... Ir aikčiodavau, kaip gražu... Pasigėrėkite ir jūs...

Sunkiai atsitraukiu nuo viso šito grožio. Ir svarbiausia, kad nėra nei vienų vienodų langinių, kiekviena vis kitokia. Bet man laikas keliauti toliau, todėl pasuku į šoninę gatvelę ir keliauju link senųjų Rokiškio miesto kapinių

Prieinu kapinių vartus

Na, ir šiek tiek pasivaikštau po pačias kapines. Mėgstu pabūti senose kapinėse, paklaidžioti takeliais, parymoti prie senų kapelių...

Buvusi kapinių koplyčia

Kažkada buvusi viena iš Kryžiaus kelio stočių

Dar šiek tiek pasivaikštau...

Ir keliauju toliau link centro. Pakeliui pamatau...

Ne, tai ne kapinės. Tai gyvenamojo namo kieme stovintis ir sodybą saugantis kryžius. Netikėtas atradimas vidury miesto. Grįžtu į tapytųjų langinių Respublikos gatvę. Ir vėl stabteliu prie kiekvienos, ir vėl žaviuosi...

Pasuku į šoninę Sinagogų gatvelę.

Prieš karą Rokiškyje, kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, gyveno nemažai žydų. Jie turėjo savo maldos namus, savo mokyklas, savo prekybvietes. Sinagogų gatvėje yra pastatytas stendas, skirtas Rokiškyje stovėjusioms sinagogoms įamžinti. Sinagogos buvo sudegintos Antrojo pasaulinio karo metais.

Maždaug šitoje vietoje stovėjo Raudonoji sinagoga. Ji buvusi didžiausia...

Visai netoliese stovėjo Žalioji sinagoga...

O šito pokarinio namo vietoje stovėjo Geltonoji sinagoga...

Labai savotiška, kad sinagogos atkartojo Lietuvos vėliavos spalvas... Vėl grįžtu į Respublikos gatvę ir čia pat išeinu į Nepriklausomybės aikštę

Pirmiausia einu link gražiosios Rokiškio Šv.apaštalo ir evangelisto Mato bažnyčios

Bažnyčia pastatyta devyniolikto amžiaus antrojoje pusėje. Bažnyčios fundatoriumi buvo grafas Reinoldas Tyzenhauzas, tačiau po jo mirties darbus tęsė ir užbaigė jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė - Pšezdziecka. Pasakojama, kad bažnyčios statyba kainavo milijoną auksinių carinių rublių. Bažnyčios rūsyje palaidoti įvairių Rokiškio dvarą valdžiusių didikų dinastijų atstovai. Tai tiek istorijos faktų, o dabar pasivaikščiokim aplink bažnyčią

Bažnyčia, deja, uždaryta. Pro vienas duris matosi, kad viduje ką tik nulakuotos grindys. Šalia bažnyčios - koplyčia, tarnaujanti kaip sandėlis. Kadangi atidaryta, tai įkišu nosį - gražu...

Ir vėl išeinu į Nepriklausomybės aikštę

Bet apie ją, o taip pat apie dvarą - antroji pasakojimo dalis.