Išgirdę žodį Rumšiškės, manau, daugelis iškart pagalvoja apie Liaudies buities muziejų. Man Rumšiškės irgi visuomet su muziejumi asocijuodavosi. Juolab, kad esu bent du kartus buvusi muziejuje - vieną kartą dar paauglystėje su mama, kitą kartą jau studentė per Užgavėnes su buvusia klasioke. Na, dar prieš dešimt metų su grupe draugų buvome atplaukę laivu iki Rumšiškių ir kažkurioje Kauno marių pakrantės vietoje vakaroję su nakvyne palapinėse. Kadangi vis planuoju vienokius ar kitokius pasibastymus po Lietuvą, prisiminiau Rumšiškes, nes čia galima labai lengvai nuvažiuoti autobusu, kursuojančiu tarp Vilniaus ir Kauno. Todėl nutariu dar kartą aplankyti Rumšiškes ir viską nuodugniai ištyrinėti. Aišku, apsiriboju ne tik muziejumi. Skaitydama Internete pateiktą informaciją, sužinau, kad ir pačiame miestelyje yra keletas įdomių vietų, kurias norėčiau aplankyti. Taigi, vieną gražų vasaros sekmadienį anksti ryte sėdu į autobusą Vilniuje ir po kurio laiko aš jau Rumšiškėse. Išlipusią iš autobuso, mane pasitinka...
Pasak Interneto, Rumšiškės - miestelis Kaišiadorių rajone, šalia Kauno marių. Rumšiškių vietovė istoriniuose šaltiniuose minima nuo keturiolikto amžiaus. Šešioliktame amžiuje minimas Rumšiškių dvaras. Devynioliktame amžiuje miestelis augo dėl pro jį ėjusių Vilniaus-Kauno ir Kauno-Gardino kelių. Čia veikė pašto stotis, ligoninė, dvimetė valsčiaus raštininkų mokykla, pradinė mokykla, buvo bažnyčia, sinagoga, žydų mokykla. Tarpukaryje miestelio plėtra prislopo, kadangi Vilniaus-Kauno kelias praktiškai nenaudotas dėl Vilniaus krašto okupacijos. 1944 metais miestelis sudegė, po karo buvo kažkiek atstatytas. Tačiau, statant Kauno hidroelektrinę, Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą, o senasis miestelis liko Kauno marių dugne.
Tai tiek istorijos. O dabar kviečiu šiek tiek pasivaikščioti po šių dienų Rumšiškių miestelį. Nuo autobuso stotelės einu L.Lekavičiaus gatve, vedančia link muziejaus. Kadangi į muziejų eisiu vėliau, tai nusuku į jaukią Marių gatvę. Netrukus prieinu dar vieną autobuso stotelę. Čia stoja mikroautobusai, važiuojantys tarp Rumšiškių ir Kauno.
Šalia stotelės - miestelio planas, kurį nuodugniai ištyrinėju
Pirmiausia nutariu eiti link gimnazijos, todėl suku į šoninę Taikos gatvelę. Sekmadienio rytas, todėl tylu ramu...
Prieinu Rumšiškių Antano Baranausko gimnaziją
Ar nekeista, kad gimnazija pavadinta šio poeto vardu? Juk A.Baranauskas visuomet sietinas su Anykščiais. Vis tik nieko keisto, nes poetas Rumšiškėse lankė dvimetę valsčiaus raštininkų mokyklą. Apie tai byloja paminklinė lenta poetui ant gimnazijos sienos
Kitoje gatvės pusėje - paminklas poetui Jonui Aisčiui ir jo memorialinis muziejus. Poetas Rumšiškėse praleido šešerius savo vaikystės metus
Vėl grįžtu į Marių gatvę ir žingsniuoju link bažnyčios. Dairausi aplink... Visur tylu, ramu... Mėgaujuosi gražiu vasaros rytu...
Man besidairant, gatvėje sustoja ne pirmos jaunystės mašiniukas, ir jo vairuotoja - pagyvenusi moteriškė - siūlosi mane pavežti. Padėkojusi atsisakau, nes noriu pasibastyti. Galiausiai prieinu Rumšiškių Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčią.
Pirmoji bažnyčia Rumšiškėse pastatyta šešioliktame amžiuje. Dabartinė bažnyčia pastatyta devyniolikto amžiaus viduryje senojoje miestelio vietoje. Statant Kauno hidroelektrinę, bažnyčia ir varpinė perkeltos į dabartinę vietą. Tuo daug rūpinosi tuometinis klebonas Jonas Žemaitis, o lėšas perkėlimui skyrė tiek valstybė, tiek parapijos žmonės.Kadangi bažnyčioje vyksta pamaldos, tai pasivaikštau aplink
Bažnyčios šventoriuje palaidotas mano jau minėtas klebonas Jonas Žemaitis. Šalia kapo - paminklinis akmuo, bylojantis apie klebono išgelbėtus žydų vaikus.
Žinau, kad kažkur netoliese turėtų būti paminklas poetui Antanui Baranauskui, tačiau pavaikščiojusi aplink, jo nerandu. Todėl nutariu eiti link kapinių. Praeinu kleboniją
Aikštelėje ties kapinėmis randu dar vieną informacinį stendą, kurį taip pat išnagrinėju. Vis dar tikiuosi rasti paminklą A.Baranauskui. Bet kol kas nesėkmingai, todėl suku per miškelį link Kauno marių prieplaukos
Išeinu prie marių
Prišvartuotame laive kažkas apsistoję, tačiau nulipu žemyn ir pasivaikštau lieptu. Bandau prisiminti, kur iškylavome su palapinėmis, tačiau nei vienoje pusėje nematau nieko pažįstamo... Tiek to... Pasigėriu mariomis...
Akys užkliūva už nemažos atodangos
Grįžtu atgal ir šiek tiek pasivaikštau po kapines
Šalia koplyčios - poeto Jono Aisčio kapas. Miręs išeivijoje JAV, po nepriklausomybės atkūrimo čia perlaidotas...
Šalia kapinių stoviniuojančių vietinių pasiklausiu, kur gi tas paminklas A.Baranauskui. Vietiniai mielai išaiškina, kad turėčiau už bažnyčios sukti taku per mišką, o paminklas - giliau miške. Dievaži, niekaip pati nebūčiau radusi, nes nuorodų jokių... Akmenukas į seniūno ar kokio už turizmo informaciją atsakingo asmens daržą...
Pačiame miestelyje jau viską aplankiau, todėl keliauju link Rumšiškių liaudies buities muziejaus
Pasak informacijos Internete, Rumšiškių liaudies buities muziejus įkurtas 1966 metais, o lankytojams atidarytas 1974 metais. Tai vienas didžiausių ir daugiausiai eksponatų turinčių etnografinių muziejų po atviru dangumi Europoje. Muziejus atspindi 18 amžiaus pabaigos - 20 amžiaus pradžios Lietuvos etnografinių regionų žmonių buitį, darbus, tradicijas. Žiedinis pasivaikščiojimo po muziejų kelias užima apie septynis kilometrus. Beje, muziejaus ekspozicijos atidarytos tik vasaros sezono metu - nuo gegužės iki spalio vidurio. Kitu metu galima tik pasivaikščioti kaip po parką - nors, manau, kad ir tai visai įdomu. Bilieto kaina - keturi eurai, yra nuolaidos vaikams, senjorams ir pan. Daugiau informacijos galima rasti muziejaus tinklapyje http://www.llbm.lt
Na, o aš kviečiu kartu pasivaikščioti... Pirmiausia tenka praeiti labai jau supelkėjusį Pravienos upeliuką
Tačiau atpildas už tai - smagi gulbių šeimyna su vis dar bjauriaisiais ančiukais...
Krypčių rodyklės neleidžia pasiklysti
Aš nusprendžiu savo pasibastymą pradėti nuo Dzūkijos
Praeinu apeiginius akmenis, kurie, aišku, sugyvena kartu su ąžuolais. Nors, tiesą sakant, man tie akmenys labiau į girnapuses panašūs :-)
Prieinu dzūkų sodybą, po kurią pasivaikštau. Prie kiekvieno eksponato yra informacinė lentelė lietuvių ir anglų kalbomis apie tai, kas čia per eksponatas ir iš kurios Lietuvos vietos bei kada atvežtas į muziejų.
Štai čia - mažiausias svirnas muziejuje
Nors sakoma - nemesk kelio dėl takelio, bet aš pasirenku takelį...
Pirtis dvipusė ir gana milžiniška, net nežinojau, kad tokių būta
Šalia pirties
Partizanų žeminė
Toliau keliauju po Dzūkiją
Štai čia, pasirodo, dzūkai grybus džiovindavo
Vienas iš naujesnių muziejaus kampelių - Tremties ir pasipriešinimo sektorius
Aš, aišku, pasuku rodyklės kryptimi, bet eiti tenka va taip
Tremties ir pasipriešinimo sektoriuje galima pamatyti tremtinių jurtą, gyvulinį vagoną, taip pat kryžių bei koplytstulpių ekspoziciją, vaizduojančią įvairius tremtinių gyvenimo momentus.
Tas kryžius viduryje - kopija kryžių, pastatytų keliose tremties vietose prie Laptevų jūros dar 1989 metais.
Vėl grįžtu Dzūkijon
Turiu atsiprašyti skaitytojų, bet nebeatskiriu, ar čia Dzūkija, ar jau Aukštaitija. Todėl tiesiog dar vienas mažas Lietuvos kampelis...
Dabar jau tikrai Aukštaitija...
O šioje sodyboje tuoj prasidės simbolinės krikštynų paminėjimo apeigos. Apie įvairias muziejaus programas taip pat galima pasiskaityti muziejaus tinklapyje
Šiek tiek pavėpsojusi į apeigų dalyvius, einu toliau. Prieinu kalvę, o šalia jos - gražuolius arklius. Bandau juos pakalbinti, bet nei vienas, netgi mažas kumeliukas, nekreipia į mane dėmesio. Et...
Toliau vaikštau po Aukštaitijos kampelius
Nuostabūs raštai...
Aukštaitijos pamiškėje - simpatiška buvusi koplyčia. Kažkada ji stovėjo Švenčionių rajone, o joje pamaldas laikęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
Toliau kelias veda į aukštaitišką gatvinį rėžinį kaimą...
Gėriuosi detalėmis...
... ir namelių įvairove...
Už Aukštaitijos galima nueiti iki Aristavėlės dvaro rūmų, tačiau jie po rekonstrukcijos atidaromi tik rugsėjo mėnesį. Todėl suku miško keliu link kitų muziejaus kampelių
Tiesą pasakius, jau jaučiuosi pavargusi, be to, saulė gerokai kepina, o atstumai muziejuje tarp eksponatų gana nemaži. Be to, jau ir pietų metas, galbūt vertėtų eiti į miestelį užkąsti? Tačiau pakeliui dar Suvalkija, iš kurios kilusi mano Mama, todėl man šis kraštas gana mielas...
Mane pasitinka vidutinio ūkininko sodyba
Stubos (suvalkiečių gyvenamosios pirkios) tarpduryje sėdinti moteriškė pasiūlo nueiti pasilabinti su būdoje gyvenančiu kiemsargiu. Vos tik priėjus arčiau, pasitinka piktokas šuns urzgimas, atsitūpus prie pat, urzgimas pereina į amsėjimą, o atidarius būdos dureles - piktą lojimą :-)
Šalia esančiame tvarte baubia gyvuliukai, o priėjus prie langelio, pasigirsta sodybos šeimininkų ar jų darbininkų balsai. Smagios atrakcijos sugalvotos...
Bastausi toliau po Suvalkiją...
O čia - bežemio miško darbininko bakūžė...
Dabar jau tikrai laikas į miestelį atsipūsti... Bet pakeliui dar...
Link miestelio
Pirmiausia einu į Arbatinę, kurioje pailsiu, suvalgau labai skanų čia pat keptą kibiną ir atsigaivinu šaltu alumi... Klientų Arbatinei tikrai netrūksta, nuolat susidaro nemaža eilutė.
Atsipūtusi dairausi po Rumšės miestelį... Tradicinis miestelis su jam būdingais pastatais, amatininkų ir pirklių namais, bažnyčia. Man pasirodė labai jaukus...
Užsuku į medinę bažnyčią, kurioje daug liaudies skulptorių mažosios skulptūros eksponatų, o taip pat restauruojamos freskos, vaizduojančios Kryžiaus kelio stotis
Toliau vaikštau po miestelį. Kiekvienas namas vis kitoks, su savo įdomybėm ir istorija... Į daugelio vidų galima užsukti, apžiūrėti įvairius eksponatus...
Kaip gi be gaisrininkų?
Jauki detalė...
Gal vėl į mokyklą?
Miestelis mane sužavėjo, tai buvo vienas iš šio pasibastymo atradimų... Todėl eidama tolyn, vis atsisuku...
Keliauju pas žemaičius
O jų kraštas štai toks va toks...
Įdomi ir nematyta žemaitiška tvora
Religinės detalės... Beje, būtent Žemaitijoje jų daugiausiai mačiau
Toliau bastausi po Žemaitiją
Čia žemaičiai laikė balandžius
Toliau žygiuoju link Mažosios Lietuvos kampelio, įsikūrusio visai šalia marių. Deja, kol kas šis kampelis tik pradėtas kurti. Jame tėra karčema, kur taip pat galima užkąsti ir atsigaivinti...
Vieniša klėtis...
Na ir... kaip gi be apžvalgos bokšto...
Nuo penkiolikos metrų aukščio apžvalgos bokšto atsiveria jauki marių panorama
Tiek tos Mažosios Lietuvos, bet muziejaus planuose - ir žvejų kaimelis, pelkininko ir laukininko sodybos, mokykla, kaimo kapinaitės ir kita. Linkiu įgyvendinti visus šiuos ir dar daug daugiau planų.
Nusileidusi nuo bokšto, einu išėjimo link. Pakeliui dar kartą užsuku prie marių
Čia sustoja laivas, plaukiojantis tarp Pažaislio ir Rumšiškių - įdomi pramoga kauniečiams.
O aš pasimėgauju marių teikiama ramybe ir jaukuma...
Pakeliui link išėjimo dar užfiksuoju paminklėlį masinių žudynių aukoms
Grįždama pamojuoju gulbių šeimynėlei
Ir atsisveikinu su muziejumi
Grįžtu per miestelį į autobusų stotelę, sulaukiu autobuso ir grįžtu į Vilnių. Buvo labai smagi diena.
Pasak Interneto, Rumšiškės - miestelis Kaišiadorių rajone, šalia Kauno marių. Rumšiškių vietovė istoriniuose šaltiniuose minima nuo keturiolikto amžiaus. Šešioliktame amžiuje minimas Rumšiškių dvaras. Devynioliktame amžiuje miestelis augo dėl pro jį ėjusių Vilniaus-Kauno ir Kauno-Gardino kelių. Čia veikė pašto stotis, ligoninė, dvimetė valsčiaus raštininkų mokykla, pradinė mokykla, buvo bažnyčia, sinagoga, žydų mokykla. Tarpukaryje miestelio plėtra prislopo, kadangi Vilniaus-Kauno kelias praktiškai nenaudotas dėl Vilniaus krašto okupacijos. 1944 metais miestelis sudegė, po karo buvo kažkiek atstatytas. Tačiau, statant Kauno hidroelektrinę, Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą, o senasis miestelis liko Kauno marių dugne.
Tai tiek istorijos. O dabar kviečiu šiek tiek pasivaikščioti po šių dienų Rumšiškių miestelį. Nuo autobuso stotelės einu L.Lekavičiaus gatve, vedančia link muziejaus. Kadangi į muziejų eisiu vėliau, tai nusuku į jaukią Marių gatvę. Netrukus prieinu dar vieną autobuso stotelę. Čia stoja mikroautobusai, važiuojantys tarp Rumšiškių ir Kauno.
Šalia stotelės - miestelio planas, kurį nuodugniai ištyrinėju
Pirmiausia nutariu eiti link gimnazijos, todėl suku į šoninę Taikos gatvelę. Sekmadienio rytas, todėl tylu ramu...
Prieinu Rumšiškių Antano Baranausko gimnaziją
Ar nekeista, kad gimnazija pavadinta šio poeto vardu? Juk A.Baranauskas visuomet sietinas su Anykščiais. Vis tik nieko keisto, nes poetas Rumšiškėse lankė dvimetę valsčiaus raštininkų mokyklą. Apie tai byloja paminklinė lenta poetui ant gimnazijos sienos
Kitoje gatvės pusėje - paminklas poetui Jonui Aisčiui ir jo memorialinis muziejus. Poetas Rumšiškėse praleido šešerius savo vaikystės metus
Vėl grįžtu į Marių gatvę ir žingsniuoju link bažnyčios. Dairausi aplink... Visur tylu, ramu... Mėgaujuosi gražiu vasaros rytu...
Man besidairant, gatvėje sustoja ne pirmos jaunystės mašiniukas, ir jo vairuotoja - pagyvenusi moteriškė - siūlosi mane pavežti. Padėkojusi atsisakau, nes noriu pasibastyti. Galiausiai prieinu Rumšiškių Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčią.
Pirmoji bažnyčia Rumšiškėse pastatyta šešioliktame amžiuje. Dabartinė bažnyčia pastatyta devyniolikto amžiaus viduryje senojoje miestelio vietoje. Statant Kauno hidroelektrinę, bažnyčia ir varpinė perkeltos į dabartinę vietą. Tuo daug rūpinosi tuometinis klebonas Jonas Žemaitis, o lėšas perkėlimui skyrė tiek valstybė, tiek parapijos žmonės.Kadangi bažnyčioje vyksta pamaldos, tai pasivaikštau aplink
Bažnyčios šventoriuje palaidotas mano jau minėtas klebonas Jonas Žemaitis. Šalia kapo - paminklinis akmuo, bylojantis apie klebono išgelbėtus žydų vaikus.
Žinau, kad kažkur netoliese turėtų būti paminklas poetui Antanui Baranauskui, tačiau pavaikščiojusi aplink, jo nerandu. Todėl nutariu eiti link kapinių. Praeinu kleboniją
Aikštelėje ties kapinėmis randu dar vieną informacinį stendą, kurį taip pat išnagrinėju. Vis dar tikiuosi rasti paminklą A.Baranauskui. Bet kol kas nesėkmingai, todėl suku per miškelį link Kauno marių prieplaukos
Išeinu prie marių
Prišvartuotame laive kažkas apsistoję, tačiau nulipu žemyn ir pasivaikštau lieptu. Bandau prisiminti, kur iškylavome su palapinėmis, tačiau nei vienoje pusėje nematau nieko pažįstamo... Tiek to... Pasigėriu mariomis...
Akys užkliūva už nemažos atodangos
Grįžtu atgal ir šiek tiek pasivaikštau po kapines
Šalia koplyčios - poeto Jono Aisčio kapas. Miręs išeivijoje JAV, po nepriklausomybės atkūrimo čia perlaidotas...
Šalia kapinių stoviniuojančių vietinių pasiklausiu, kur gi tas paminklas A.Baranauskui. Vietiniai mielai išaiškina, kad turėčiau už bažnyčios sukti taku per mišką, o paminklas - giliau miške. Dievaži, niekaip pati nebūčiau radusi, nes nuorodų jokių... Akmenukas į seniūno ar kokio už turizmo informaciją atsakingo asmens daržą...
Pačiame miestelyje jau viską aplankiau, todėl keliauju link Rumšiškių liaudies buities muziejaus
Pasak informacijos Internete, Rumšiškių liaudies buities muziejus įkurtas 1966 metais, o lankytojams atidarytas 1974 metais. Tai vienas didžiausių ir daugiausiai eksponatų turinčių etnografinių muziejų po atviru dangumi Europoje. Muziejus atspindi 18 amžiaus pabaigos - 20 amžiaus pradžios Lietuvos etnografinių regionų žmonių buitį, darbus, tradicijas. Žiedinis pasivaikščiojimo po muziejų kelias užima apie septynis kilometrus. Beje, muziejaus ekspozicijos atidarytos tik vasaros sezono metu - nuo gegužės iki spalio vidurio. Kitu metu galima tik pasivaikščioti kaip po parką - nors, manau, kad ir tai visai įdomu. Bilieto kaina - keturi eurai, yra nuolaidos vaikams, senjorams ir pan. Daugiau informacijos galima rasti muziejaus tinklapyje http://www.llbm.lt
Na, o aš kviečiu kartu pasivaikščioti... Pirmiausia tenka praeiti labai jau supelkėjusį Pravienos upeliuką
Tačiau atpildas už tai - smagi gulbių šeimyna su vis dar bjauriaisiais ančiukais...
Krypčių rodyklės neleidžia pasiklysti
Aš nusprendžiu savo pasibastymą pradėti nuo Dzūkijos
Praeinu apeiginius akmenis, kurie, aišku, sugyvena kartu su ąžuolais. Nors, tiesą sakant, man tie akmenys labiau į girnapuses panašūs :-)
Prieinu dzūkų sodybą, po kurią pasivaikštau. Prie kiekvieno eksponato yra informacinė lentelė lietuvių ir anglų kalbomis apie tai, kas čia per eksponatas ir iš kurios Lietuvos vietos bei kada atvežtas į muziejų.
Štai čia - mažiausias svirnas muziejuje
Nors sakoma - nemesk kelio dėl takelio, bet aš pasirenku takelį...
Pirtis dvipusė ir gana milžiniška, net nežinojau, kad tokių būta
Šalia pirties
Partizanų žeminė
Toliau keliauju po Dzūkiją
Štai čia, pasirodo, dzūkai grybus džiovindavo
Vienas iš naujesnių muziejaus kampelių - Tremties ir pasipriešinimo sektorius
Aš, aišku, pasuku rodyklės kryptimi, bet eiti tenka va taip
Tremties ir pasipriešinimo sektoriuje galima pamatyti tremtinių jurtą, gyvulinį vagoną, taip pat kryžių bei koplytstulpių ekspoziciją, vaizduojančią įvairius tremtinių gyvenimo momentus.
Tas kryžius viduryje - kopija kryžių, pastatytų keliose tremties vietose prie Laptevų jūros dar 1989 metais.
Vėl grįžtu Dzūkijon
Turiu atsiprašyti skaitytojų, bet nebeatskiriu, ar čia Dzūkija, ar jau Aukštaitija. Todėl tiesiog dar vienas mažas Lietuvos kampelis...
Dabar jau tikrai Aukštaitija...
O šioje sodyboje tuoj prasidės simbolinės krikštynų paminėjimo apeigos. Apie įvairias muziejaus programas taip pat galima pasiskaityti muziejaus tinklapyje
Šiek tiek pavėpsojusi į apeigų dalyvius, einu toliau. Prieinu kalvę, o šalia jos - gražuolius arklius. Bandau juos pakalbinti, bet nei vienas, netgi mažas kumeliukas, nekreipia į mane dėmesio. Et...
Toliau vaikštau po Aukštaitijos kampelius
Nuostabūs raštai...
Aukštaitijos pamiškėje - simpatiška buvusi koplyčia. Kažkada ji stovėjo Švenčionių rajone, o joje pamaldas laikęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
Toliau kelias veda į aukštaitišką gatvinį rėžinį kaimą...
Gėriuosi detalėmis...
... ir namelių įvairove...
Už Aukštaitijos galima nueiti iki Aristavėlės dvaro rūmų, tačiau jie po rekonstrukcijos atidaromi tik rugsėjo mėnesį. Todėl suku miško keliu link kitų muziejaus kampelių
Tiesą pasakius, jau jaučiuosi pavargusi, be to, saulė gerokai kepina, o atstumai muziejuje tarp eksponatų gana nemaži. Be to, jau ir pietų metas, galbūt vertėtų eiti į miestelį užkąsti? Tačiau pakeliui dar Suvalkija, iš kurios kilusi mano Mama, todėl man šis kraštas gana mielas...
Mane pasitinka vidutinio ūkininko sodyba
Stubos (suvalkiečių gyvenamosios pirkios) tarpduryje sėdinti moteriškė pasiūlo nueiti pasilabinti su būdoje gyvenančiu kiemsargiu. Vos tik priėjus arčiau, pasitinka piktokas šuns urzgimas, atsitūpus prie pat, urzgimas pereina į amsėjimą, o atidarius būdos dureles - piktą lojimą :-)
Šalia esančiame tvarte baubia gyvuliukai, o priėjus prie langelio, pasigirsta sodybos šeimininkų ar jų darbininkų balsai. Smagios atrakcijos sugalvotos...
Bastausi toliau po Suvalkiją...
O čia - bežemio miško darbininko bakūžė...
Dabar jau tikrai laikas į miestelį atsipūsti... Bet pakeliui dar...
Link miestelio
Pirmiausia einu į Arbatinę, kurioje pailsiu, suvalgau labai skanų čia pat keptą kibiną ir atsigaivinu šaltu alumi... Klientų Arbatinei tikrai netrūksta, nuolat susidaro nemaža eilutė.
Atsipūtusi dairausi po Rumšės miestelį... Tradicinis miestelis su jam būdingais pastatais, amatininkų ir pirklių namais, bažnyčia. Man pasirodė labai jaukus...
Užsuku į medinę bažnyčią, kurioje daug liaudies skulptorių mažosios skulptūros eksponatų, o taip pat restauruojamos freskos, vaizduojančios Kryžiaus kelio stotis
Toliau vaikštau po miestelį. Kiekvienas namas vis kitoks, su savo įdomybėm ir istorija... Į daugelio vidų galima užsukti, apžiūrėti įvairius eksponatus...
Kaip gi be gaisrininkų?
Jauki detalė...
Gal vėl į mokyklą?
Miestelis mane sužavėjo, tai buvo vienas iš šio pasibastymo atradimų... Todėl eidama tolyn, vis atsisuku...
Keliauju pas žemaičius
O jų kraštas štai toks va toks...
Įdomi ir nematyta žemaitiška tvora
Religinės detalės... Beje, būtent Žemaitijoje jų daugiausiai mačiau
Toliau bastausi po Žemaitiją
Čia žemaičiai laikė balandžius
Toliau žygiuoju link Mažosios Lietuvos kampelio, įsikūrusio visai šalia marių. Deja, kol kas šis kampelis tik pradėtas kurti. Jame tėra karčema, kur taip pat galima užkąsti ir atsigaivinti...
Vieniša klėtis...
Na ir... kaip gi be apžvalgos bokšto...
Nuo penkiolikos metrų aukščio apžvalgos bokšto atsiveria jauki marių panorama
Tiek tos Mažosios Lietuvos, bet muziejaus planuose - ir žvejų kaimelis, pelkininko ir laukininko sodybos, mokykla, kaimo kapinaitės ir kita. Linkiu įgyvendinti visus šiuos ir dar daug daugiau planų.
Nusileidusi nuo bokšto, einu išėjimo link. Pakeliui dar kartą užsuku prie marių
Čia sustoja laivas, plaukiojantis tarp Pažaislio ir Rumšiškių - įdomi pramoga kauniečiams.
O aš pasimėgauju marių teikiama ramybe ir jaukuma...
Pakeliui link išėjimo dar užfiksuoju paminklėlį masinių žudynių aukoms
Grįždama pamojuoju gulbių šeimynėlei
Ir atsisveikinu su muziejumi
Grįžtu per miestelį į autobusų stotelę, sulaukiu autobuso ir grįžtu į Vilnių. Buvo labai smagi diena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą