2017 m. gegužės 9 d., antradienis

Pasivaikščiojimai po Vilnių. Penkta dalis

Trečiojoje pasivaikščiojimų po Vilnių dalyje rašiau apie pasibastymą po vieną iš Vilniaus rajonų - Naująją Vilnią. Dabar kviečiu aplankyti iki šiol iš dalies prestižiniu laikomą Žvėryną. Savo pasibastymą pradedu žvilgsniu nuo Žvėryno tilto






Žvėrynas - pakankamai nesenas Vilniaus rajonas, dar devynioliktame amžiuje buvęs tik priemiesčiu. 15-16 amžiuje dabartinio Žvėryno vietoje plytėjo miškai, kuriuose medžiojo Radvilos ir kiti didikai. Specialiai medžioklei netgi buvo veisiami žvėrys, todėl Žvėrynas ir buvo tokiu vardu pakrikštytas. Devyniolikto amžiaus pradžioje Žvėrynas atitenka Levui Vitgenšteinui - vienos iš Radvilaičių vyrui. Jis apie 1825 metais čia pasistato medine vasaros rezidenciją, kuri vėliau tampa Vilniaus generalgubernatoriaus rezidencija. Po kurio laiko Žvėrynas parduodamas F.Bergui, kuris ėmėsi iniciatyvos prijungti priemiestį prie Vilniaus, pastatydamas medinį tiltą. Tačiau Rusijos Dūma dėl lėšų stygiaus atsisakė tai padaryti. 1892 metais Žvėryną už 185000 rublių nusipirko turtingas Sankt Peterburgo pirklys Vasilijus Martinsonas. Labai greitai jis suskirstė nusipirktas žemes stačiakampiais sklypais ir pardavinėjo turtingiems vilniečiams. Dėl šios priežasties didesnei Žvėryno daliai būdinga taisyklinga gatvių struktūra. Žmonės mielai pirko čia sklypus, kuriuose statėsi medines vilas. Tai buvo lyg savotiškas kurortas šalia upės, turėjęs vandens gydyklas, mineralinio vandens maudyklas, pirtis ir pan. Prie Vilniaus Žvėrynas prijungtas 1901 metais, o 1907 metais vietoj medinio tilto pastatytas metalinis su akmens atramomis. Šioje vietoje senasis tiltas ir išlikęs, tik, aišku, ne kartą rekonstruotas. Tai tiek istorijos pradžiai. O dabar kviečiu šiek tiek pasivaikščioti.
Pasivaikščiojimą siūlau pradėti nuo visai šalia tilto esančio kompozitoriaus Eduardo Balsio vardo skvero. Sakoma, kad šiame skvere galima sutikti beklaidžiojančią kompozitoriaus mūzą.


Skvero viduryje 2011 metais pastatyta Gintaro Mikolaičio sukurta skulptūra "Paukščių lizdas".






Visai šalia skvero savo kupolus į dangų kelia Znamenskaja cerkvė, nuolat dominuojanti Žvėryno panoramose.


Tačiau cerkvę apžiūrėsime šiek tiek vėliau, o dabar truputį paeikime A.Mickevičiaus gatve iki šio namo





Pastatas iš sovietinių laikų, niekuo labai neįsimenantis... Bet... jo kieme išlikęs istoristinis ūkinės paskirties pastatas, saugomas dviejų riterių. Kiemas uždaras, į jį patekti galima tik žinant vartų spynos kodą. Prieš kelis metus su bendraminčiais sugebėjome į jį patekti, vienai keliautojai šiek tiek paspaudinėjus mygtukus :) Iki šiol mielai atsimename šį momentą. Deja, šį kartą man to nepavyksta padaryti, todėl vaizdas pro vartų grotas


1913 metais šio pastato statybą parėmė pasiturintys vilniečiai Juzefa ir Vytautas Drozdovskiai. Pasisveikinę su riteriais-sargais, keliaukime prie anksčiau jau minėtos Znamenskaja cerkvės.




Ši cerkvė turi savotišką ilgą pavadinimą - Vilniaus Dievo Motinos ikonos "Ženklas iš dangaus" cerkvė. Cerkvė buvo pastatyta labai simboliškoje vietoje. Nors ir stovinti kitoje Neries pusėje, jau už tilto, tačiau tarsi užbaigianti Gedimino (buvusį Jurgio arba Georgijaus) prospektą. Prospekto pradžią žymi Arkikatedra, todėl stačiatikių cerkvė gali būti traktuojama kaip atsvara katalikų bažnyčiai. Bizantiško stiliaus cerkvė pastatyta 1903 metais, ji veikė ir sovietiniais metais. Šiuo metu šalia cerkvės veikia sekmadieninė mokykla ir jaunimo muzikos centras, cerkvė užsiima labdaringa veikla, remia senus vienišus žmones, našlaičius ir vaikų namų auklėtinius.
Apeinu aplink cerkvę, apžiūriu architektūros detales.









Įdomu tai, kad, skirtingai nei katalikų bažnyčiose, cerkvės šventoriuje nieko nėra - nei kryžių, nei kokių skulptūrų ar paminklų...


...išskyrus nedidelį kapelį, paminklas ant kurio liudija, jog čia palaidotas Žvėryno kaip gyvenamojo rajono pradininkas Vasilijus Martinsonas




Dar galima užeiti į cerkvę, apžiūrėti ikonas ir sietynus, pasimelsti ar šiaip ramiai pamedituoti.




Išėjus iš cerkvės, galima ramiai pasibastyti Žvėryno gatvelėmis. Priešais cerkvę kitoje gatvės pusėje - išlikęs dar nerestauruotas mūrinukas. Kas jame buvę, deja, nepavyko niekur aptikti...


Toliau eikime Vytauto gatve ir pasigėrėkime išlikusiais žaviais medinukais.







Nemažai ryškiai mėlynos spalvos, būdingos slavų architektūrai. Neveltui Žvėrynas buvo mėgiama rusų valdininkų ir pirklių poilsio vieta.





Šiame name įsikūręs restoranas šmaikščiu pavadinimu...





Toliau galima pasukti į bet kurią šoninę gatvelę, aš renkuosi Treniotos gatvę...


... nes joje galima rasti įvairiausių stilių, formų ir laikotarpių namų...








Šitas išvis šimtaprocentinė eklektika...


Priėjus Kęstučio gatvę, siūlau pasukti ja į kairę ir šiek tiek paeiti iki Pušų gatvės. Pakeliui pamatysite...







Kuo gi ta Pušų gatvė ypatinga? Ogi tuo, kad joje yra 29 numeriu pažymėtas namas...





Matote bokštelius su skulptūromis? 1912 metais šį didelį dviejų aukštų namą pasistatė agronomas, ilgametis „Liutnios“ draugijos narys Simonas Renigeris, papuošdamas jį iš karto trimis nacionaliniais simboliais – betoniniais generolo T. Kosciuškos, poeto A. Mickevičiaus ir kompozitoriaus S. Moniuškos biustais. Visos trys skulptūros nėra originalūs kūriniai, o tik jų kopijos, tačiau vis tiek įdomus ir netikėtas atradimas...







Apžiūrėję skulptūras, užsukime į šio namo kiemą. Jame išlikusi originali sovietinių laikų lentelė apie čia buvusią slėptuvę



Toliau vėl grįžkime į Treniotos gatvę ir dairydamiesi į abi puses, keliaukime link Birutės gatvės ir Neries







Visai šalia Neries stovi seniausias kulto pastatas Žvėryne - 1871 metais pašventinta Šv.Jekaterinos cerkvė-koplyčia. Cerkvę suprojektavo garsusis architektas Nikolajus Čaginas. Šią šventyklą Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Potapovas paskyrė anksti mirusios žmonos Jekaterinos, garsėjusios labdaringa veikla, atminimui. 1872 metais Lietuvos stačiatikių vyskupijos valdžia leido cerkvę pavadinti Šv. Jekaterinos Kankinės vardu. Sovietiniais metais apleista, cerkvė vėl veikia tik nuo 2013 metų. Įdomu tai, jog iš pradžių, neturėdama pakankamai lėšų, cerkvė negalėjo įsigyti ikonų. Todėl šventikas sugalvojo cerkvėje eksponuoti skaitmenines ikonų nuotraukas. Aišku, po kurio laiko, padedant tikintiesiems, buvo įsigytos ir pačios ikonos.



Sukime į dešinę ir keliaukime Birutės gatve. Čia pat prieisime kruopščiai restauruotą namą. Prieš kokį dešimtmetį šio namo restauravimo projektas buvo pripažintas geriausiu. Įdomu tai, kad tais pačiais metais prasčiausiu projektu pripažintas Valdovų rūmų restauravimas. Namas tikrai gražus, tik iki šiol neaišku, ar jame kažkas veikia, ar jis apleistas.. Lyg esu girdėjusi, kad jis priklauso cerkvei.


Toliau eidami Birutės gatve, prieisime Latvių gatvę





Ji laikoma seniausia Žvėryno gatve, nors ir nelabai į tai panašu...



Latvių gatvė - tarsi takoskyra tarp dviejų pakankamai skirtingų Žvėrynų. 1898 metais Žvėrynas suskirstytas į dvi dalis - Lauko ir Miško. Vakarinėje Žvėryno dalyje (Miško zonoje) gatvės taisyklingai suskirstytos į kvadratus, o rytinėje – visos lenktos, prisitaikytos prie gamtos formų. Pastarųjų ir pavadinimai kitokie - Lenktoji, Bebrų, Lokių, Stumbrų. Miško dalyje namus statėsi turtingi miestiečiai, Lauko dalyje kūrėsi gretimų kaimų valstiečiai.
Latvių gatve pasukime į kairę ir šiek tiek paeikime tolyn. Pakeliui šalia parkelio - paminklas rusų poetui Konstantinui Balmontui, ne kartą besilankiusiam Vilniuje ir čia skaičiusiam paskaitas





Pakeliui aptinku štai tokį ženklą





Iš kur čia gali būti varliagyviai? Paaiškinimas labai paprastas - čia septynioliktame amžiuje buvo iškasti du tvenkiniai ir veikė Radviloms priklausę malūnai. 1830 metų Vilniaus miesto plane buvo pažymėti du malūnai: „prancūziškasis“ – dabartinės Latvių gatvės gale, kitas – tarp dviejų tvenkinių, dabartinio tilto vietoje. Kada išnyko toliau nuo Neries buvęs malūnas ir jo vietoje pastatytas tiltas, nežinoma. Į malūną nuo Karoliniškių kalvų, iš aplinkinių kaimų, grūdus veždavo valstiečiai. Žvėryno vandens malūnas, varomas elektra, dar veikė ir po Pirmojo pasaulinio karo. Buvęs malūno pastatas, aišku su daug daug pakeitimų, išlikęs iki šiol...






Išlikę ir tvenkiniai, aplink kuriuos smagu ramiai pasivaikščioti ir pasimėgauti jaukiu gamtos kampeliu












Draugiją palaiko tingios ir ne tokios tingios antys...






Dvi cerkves Žvėryne jau matėme. O kur gi katalikų bažnyčia? Yra ir ji, tik kitame Žvėryno pakraštyje, arčiau Saltoniškių. Beje, ar žinote, kodėl ši miesto dalis vadinama Saltoniškėmis? Šešioliktame amžiuje čia buvo Žygimanto Augusto rūmų Vilniuje paiždininkio Ivano Saltono dvaras. Bet keliaukime link bažnyčios Latvių, Kęstučio, Sėlių gatvėmis...





Tai romaninio stiliaus Švč. Mergelės Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia. Tiesą pasakius, niekuo labai įspūdinga, o ir rašoma apie ją kaip nesančią tarp Vilniaus architektūros šedevrų. Bažnyčia statyta 1911–1922 metais. 1925 metais nebaigtoje bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. Šiek tiek pasivaikščiokime aplinkui












Atkreipiu dėmesį į keletą gražių bažnyčios išorės detalių








Bažnyčia uždaryta, todėl metas keliauti toliau. Dar vienas žvilgsnis į ją...





Vėl grįžtu į Birutės gatvę...







Visai čia pat - Neris ir tiltas, vedantis į Vingio parką





Prie Neries - pasivaikščiojimui skirti takeliai. Sako, čia dažnai skiriami pasimatymai...










Eidami toliau Birutės gatve, prieisite aštuonioliktu numeriu pažymėtą namą





Sakoma, kad tai seniausias mūrinis Žvėryno pastatas, atsiradęs dar 1860 metais. Jo istorija išties įdomi. Čia veikė apatinio trikotažo fabrikas "Triumf", metalo dirbinių fabrikas, Labdarybės draugijos išlaikomas "Birutės" mergaičių bendrabutis, siuvimo mokykla. O po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įsikūrusi Lietuvos kino studija, vėliau persikėlusi į naujas patalpas Nemenčinės plente. Apie Birutės gatvės kino studiją 1958 metais sukurtas satyrinis filmukas http://www.e-kinas.lt/objektas/kinas/3019/su-naujais-metais-ne-tarybu-lietuva  Šiuo metu pastatas rekonstruojamas






Čia pat - Birutės ir Liubarto gatvių sankirtoje įsikūrusi Vilniaus miesto infekcinė ligoninė. Įsteigta 1908 metais ir vadinta Limpamųjų ligų ligonine, veikia iki šiol. Nors pastatai labai apleisti, o ir iš įvairių publikacijų žinoma apie nekokią situaciją ligoninėje







Toliau eikime Liubarto gatve. Už sankryžos su Kęstučio gatve - sovietinės statybos mūriniai namai. Jų architektūra iš dalies atkartoja senųjų dviaukščių keturbučių Žvėryno medinukų architektūrą







Kitoje gatvės pusėje - kavinė "Flamingas". Pasakojama, kad čia mėgdavo rinktis įvairios valdžios žmonės, todėl kavinės sienos girdėjusios nemažai slaptų pokalbių bei sąmokslo teorijų. O šalia kavinės - įdomi moters su vaiku skulptūra. Kavinės savininkas pasakoja legendą, kad tokias skulptūras Stalinas padovanojo visoms penkiolikai respublikų...






Žvėryne pamatysime ir karaimų kenesą.





Maurų stiliaus karaimų maldos namai pradėti statyti 1911 metais, pašventinti 1923 metais. Po Antrojo pasaulinio karo kenesa buvo uždaryta, čia įrengtos įstaigos, archyvas. 1989 metais karaimų bendruomenei maldos namai buvo sugrąžinti. Kenesa restauruota ir 1993 metais vėl pašventinta. Įdomi ir šiek tiek egzotiška architektūra






Liubarto gatvėje pamatysime ir dar vieną pastatą su įdomia istorija. Jame buvo įsikūrusi pirmoji Vilniuje radijo stotis






1927 metais šią radijo stotį įsteigė bendrovė "Vilniaus radiotechnikos biuras". Ši radijo stotis pirmoji tuometinėje Lenkijoje (Vilniaus kraštas tuo metu priklausė Lenkijai) pradėjo transliuoti radijo spektaklius. Įdomu tai, kad rengtos laidos ne tik lenkų, bet ir kitomis kalbomis. Be to, šioje radijo stotyje buvo galima pasiskolinti radijo aparatus. Tam tikrą laiką joje dirbo ir žymus poetas Česlovas Milošas. Šiuo metu čia įsikūręs Vaiko raidos centras, tačiau pastatas tikrai prašosi remonto...


Žvėrynas yra ir sakralinė senojo pagonių tikėjimo vieta. Leisdamiesi Vytauto gatve link Neries, prieisime pušų giraitę su paslaptingais akmenimis. Sakoma, čia energetiškai stipri vieta...






Kodėl Žvėrynas - sakralinė vieta? Pagonybė teigia, kad žmogų reikia laidoti į vakarus už vandenų. Galbūt kažkada urnos su pelenais gabentos valtele per upę, o Žvėryne pelenai išbarstyti būtent šios giraitės vietoje? Neris kartais vadinama Vilija, bet šis pavadinimas išlikęs tik iki Vilniaus. Vilija - vėlių upė. Galbūt šioje vietoje buvusi senojo tikėjimo šventykla, nes po Lietuvos krikšto senieji žyniai paprašyti pasitraukti į kitą upės pusę? Galbūt... Niekas tiksliai to nežino... Tik Vilija-Neris plukdo savo vandenis tolyn...





Matote akmenį tolumoje? Tai akmuo su Gediminaičių stulpais





1958 metais akmenį aptiko ir nufotografavo kraštotyrininkas Vladas Šaulys. Gediminaičių stulpai Žvėryno akmenyje penkioliktuoju amžiumi. Tokie akmenys anksčiau žymėdavo didžiojo kunigaikščio žemių ribas Vilniaus apskrityje. Kažkada tokie akmenys dar buvę Markučiuose, Vilkpėdėje ir Verkiuose. Deja, išlikęs tik Žvėryno akmuo, daug kartų buvęs vandenyje ir vėl ant kranto.





Štai toks tas Žvėrynas mano akimis - kupinas įvairiausių vaizdų bei istorijų. Dalis jų sugulė į šį pasakojimą, tačiau čia rasite dar visokių įdomių ir nematytų kampelių. Tikrai verta pasivaikščioti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą