Pasivaikščiojimai po Vilnių. Šešta dalis

Šį kartą kviečiu pasivaikščioti po Antakalnį. Taip, taip - Antakalnį. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tai pakankamai naujas gyvenamasis rajonas ir jame be Šv.Petro ir Povilo bažnyčios bei Sapiegų rūmų nieko įdomaus nėra. Kažkada ir aš taip galvojau. Tačiau Antakalnyje galima rasti begalę įdomių vietų su savo istorijomis. Kiekvienas pasivaikščiojimas atskleidžia vis kažką naujo. Taigi, pasivaikščiokime kartu.

Pasivaikščiojimą po Antakalnį pradėkime nuo Vilnelės ir Neries santakos

Būtent nuo čia prasideda Antakalnio priemiestis. Taip taip - priemiestis. Ir ne bet koks, o seniausias Vilniuje, atsiradęs jau XV amžiuje. Čia kūrėsi ne amatininkai ar darbininkai, o bajorai ir valdininkai. Čia kilo didikų rūmai ir vasaros rezidencijos, bažnyčių ir vienuolynų ansambliai. Ypač Antakalnis suklestėjo devyniolikto - dvidešimto amžių sandūroje. Pradėdami savo pasivaikščiojimą po Antakalnį, stabtelkime ant tilto per Vilnelę. Čia rasime išlikusį Vilniaus gubernijos herbą, patvirtintą 1845 metais. Tai Vytis su Rusijos imperijos karūna

Visai šalia, už tilto, rasime Neries kranto aptvarą. Net neįtartum, kad jam panaudoti 1932 metais Antakalnyje Sapieginės miškuose nutiesto siaurojo geležinkelio bėgiai

Toliau eidami T.Kosčiuškos gatve, prieiname nemažą pastatų kompleksą. Tai buvę Sluškų rūmai. Pirmiausia iš gatvės pusės mus pasitinka buvę ūkiniai pastatai

Jų istorija taip pat pakankami turtinga ir įdomi. 1941-1944 metais čia buvo įsikūręs vokiečių gestapo poskyris. Sovietmečiu čia buvo milicijos skyrius, pasų poskyris, notarų biuras, netgi blaivykla. Į milicijos skyrių buvo atvežami Antakalnyje sulaikyti žmonės. Po to jie buvo talpinami arba šalia esančioje blaivykloje (esant reikalui), arba kitoje gatvės pusėje buvusioje areštinėje. Šiuo metu šie pastatai labai apleisti, o bastantis aplinkui, vis galima sutikti neaiškios kilmės ir gyvenimo būdo žmogystų... Bet... eikime prie pagrindinio buvusių Sluškų rūmų pastato...

Šie rūmai turi labai labai įdomią ir visokiomis istorinėmis peripetijomis kupiną istoriją. 16 amžiaus pabaigoje - 17 amžiaus pradžioje čia stovėjo didikų Kiškų, o iki 17 amžiaus pabaigos - Pacų rūmai. Septyniolikto amžiaus pabaigoje senuosius rūmus nugriovė ir naujus pasistatė Polocko vaivada Dominykas Mykolas Sluška su žmona. Rūmų apdaila patikėta rūpintis italams - dailininkui Paloniui ir skulptoriui Perčiui. Rūmus supo itališko tipo geometrinio plano prakas su kanalais, tvenkiniais, fontanais ir egzotiška augalija. Aštuonioliktame amžiuje rūmai nusipelnė ir tarptautinio pripažinimo - čia gyvendavo į Vilnių atvykstantys užsienio valstybių vadovai. Šiuose rūmuose buvo apsistojęs ir Rusijos caras Petras Pirmasis. Didikų tarpusavio konkurencija neaplenkia ir Sluškų rūmų. Po savininko D.M.Sluškos mirties rūmai pereina Potockiams, vėliau Puzinams, po to vėl grįžta Potockių nuosavybėn. 1756 metais rūmus nusipirko vienuoliai pijorai, kurie čia įsteigė bajorų vaikų kolegiją ir tuo metu Vilniuje garsėjusią spaustuvę, Iš vienuolių rūmus nupirko didikai Oginskiai. 1794 metų sukilimo metu čia veikė sukilėlių štabas, šalia buvo įrengta sviedinių liejykla. Po sukilimo caro valdžia rūmus konfiskavo ir pavertė nuomojamu gyvenamu namu su 22 butais. Devyniolikto amžiaus pradžioje rūmus nusipirko turtingas pirklys, kuris juose įrengė alaus daryklą ir lentpjūvę. 1830 metais caro valdžia rūmus išpirko ir pritaikė karinei tvirtovei. Čia buvo įrengtos kareivinės, amunicijos sandėliai, vėliau katorgos kalėjimas. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, rūmuose įrengtas politinių kalinių kalėjimas. Antrojo pasaulinio karo metais čia veikė karo belaisvių stovykla, o po karo - vokiečių belaisvių stovykla

Vokiečių belaisviai, čia kalinti, buvo plukdomi Nerimi statyti Žalgirio stadiono. Gyvenimo sąlygos šioje karo belaisvių stovykloje buvo labai nekokios, todėl dali jų mirė. O laidojami jie buvo dabartinio Kalnų parko teritorijoje - šiek tiek už dabartinės estrados... Daug kartų ten vaikščiota - bet iki šiol nežinota apie po kojomis dūlančius belaisvių palaikus...Dabar žinosim...
1959-2002 metais Sluškų rūmuose buvo įsikūrusi Vilniaus Antroji Politechnikos mokykla. Šiuo metu čia - Teatro ir muzikos akademijos Teatro ir Kino fakultetas. Pasivaikščiokime aplink...

Rūmai iš neparadinės pusės ganėtinai apleisti... Deja, vis pritrūksta lėšų... Bet, tikiuosi, Sluškų rūmai artimoje ateityje atgims naujam gyvenimui...

Vėl išeikime į T.Kosčiuškos gatvę. Visai tuoj pat prieisime pastatą, kuriame dabar įsikūrusi Vatikano ambasada - nunciatūra

Šis pastatas statytas maždaug 1936-1937 metais. Tuo metu čia buvo Vilniaus miesto magistrato darbuotojų klubas su rūsyje esančiu baidarių elingu bei viršutiniame aukšte esančia kino sale

Visai šalia - dar vienas pastatas su sava įdomia istorija.

Šiuo metu čia įsikūrusios įvairios valstybės įstaigos. O kažkada tai buvusi trijų aukštų Justino Konopackio rezidencija, pastatyta 1888 metais.

Galima šiek tiek pasivaikščioti aplink pastatą...

... šalia kurio - jau nežinia kiek metų vieno Australijos lietuvio statoma pilaitė... O gal jau ir nebestatoma... O gal jau ir ne Australijos lietuvio...

Statomos pilaitės vietoje kažkada stovėjęs kitas J.Konopackiui priklausęs namas. Abu pastatus jungė tvora su puošniais vartais. Šiek tiek tų vartų puošnumo išlikę iki šiol...

Sklypo gilumoje devyniolikto amžiaus pabaigoje stovėjo anuomet garsus restoranėlis "Kinija". Dėl šios priežasties prieš tai minėta J.Konopackio rezidencija vadinta kinų vila. Už restoranėlio iki pat Neries buvo įkurtas sodas, vadintas kiniečių dėl Kinijos sodų menui būdingų elementų. Sode netgi buvo įrengtas tvenkinys su dirbtine sala. Deja, dabar nieko nebėra išlikę, nebent tik koks vienas kitas medis mena tuos laikus...
J.Konopackiui priklausė ir toliau esantis pastatas, kuriame sovietiniais laikais buvo įsikūrusi gaisrinė

J.Konopackis gi šitą namą 1885 metais skyrė parduotuvėms pirmame aukšte ir nuomojamiems butams antrame aukšte

Dabar čia Danijos ir Nyderlandų ambasada...

Sovietiniais laikais buvo LTSR Kultūrinių ryšių su užsieniu draugija...  O kažkada - rokoko stiliaus Pliaterių rūmai...

Kai kurie istoriniai šaltiniai tvirtina, kad būtent čia buvęs tas garsusis restoranas "Kinija" arba dar kitaip vadintas Bohlio restoranu... Legenda byloja, kad šiame restorane dažnai lankydavęsis poetas Adomas Mickevičius ir sėdėdamas restorano sode bei žiūrėdamas į Nerį, kurdavęs eiles...
Legendos legendomis... Bet pažvelkime į kitą pusę... O ten - baroko perlas gražuolė Šv.Petro ir Povilo bažnyčia....

Būtent nuo čia prasideda tas tradicinis Antakalnis. Bet apie tai - kitoje pasakojimo dalyje...