Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia http://manokelionespolietuva.blogspot.lt/2017/08/zydiskojo-vilniaus-reliktu-beieskant.html O dabar kviečiu keliauti toliau link Vokiečių gatvės
Dabartinė Vokiečių gatvė prieš Antrąjį pasaulinį karą atrodė gerokai kitaip. Toje vietoje, kur dabar gatvės vidury vaikšto pėstieji, čiurlena fontanas, klega turistai ir pelno siekia lauko kavinės, buvo namai. Štai taip kažkada atrodė Vokiečių gatvė
O už tų namų buvo miestas mieste - dabar vadinamas žydų getu. Vilniuje žydų bendruomenė ėmė formuotis šešiolikto amžiaus pabaigoje. Iš dešimties žydams suteiktų visuotinių privilegijų svarbiausia laikoma 1633 metų Žečpospolitos arba Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo Vazos privilegija, kuria leista Vilniuje įkurti žydų kvartalą, turėjusį aiškių geto požymių. Iki tol žydai buvo išsibarstę po visą miestą, o tai daug kam nepatiko. Sakyčiau, žydai visais laikais buvo kaip krislas akyse krikščionims. Todėl atskiro žydų kvartalo idėja daug kam atrodė labai tinkama. Tačiau uždaro geto sukurti nepavyko labai ilgai, net iki pat devyniolikto amžiaus, kada dauguma žydų vis tik įsikūrė apribotoje teritorijoje. Nors tai galbūt daugiau galioja neturtingiesiems, nes pasiturintieji vis dar buvo išsibarstę įvairiose Vilniaus vietose, išskyrus pagrindines miesto gatves (Pilies, Didžiąją, Aušros Vartų, Šv.Jono, Domininkonų ir Trakų), kuriose žydams buvo uždrausta gyventi iki 1861 metų. Taigi, devynioliktame amžiuje susiformavo žydų getas, apėmęs dabartines Stiklių, M.Antokolskio, Žydų, Gaono gatves, o taip pat daug skersgatvių ir praėjimų.
Bet grįžkime prie Vokiečių gatvės. Eidami plačiu gatvės viduryje esančiu pėsčiųjų bulvaru, netrukus prieisime dvi įdomias vietas, menančias senojo geto gatves. Kaip manote, kas tai?
Tai ne šiaip dekoracija, bet kažkada Vokiečių gatvę kirtusios Mėsinių (Jatkų) gatvės grindinys
Šiek tiek toliau - dabartinės Žydų gatvės, šiuo metu besibaigiančios gyvenamųjų namų kieme, tęsinys
Pastatai priešais - užmiršti žydiškojo Vilniaus reliktai. Kairėje - buvęs knygynas, priklausęs Abrahamo Kacenelenbogeno knygų prekybos bendrovei
Dešinėje - buvęs Volfo Usjano restoranas, kuriame rinkdavosi žydų bohema
O kitoje gatvės pusėje - deja, sovietinės statybos neišvaizdūs namai...
... kurių kiemuose ir toliau esančiose gatvėse ieškosiu žydiškojo Vilniaus reliktų. Vienas iš jų - paminklas Vilniaus Gaonui
Vilniaus Gaonas - Elijahu ben Šlomo Zalman - žymus rabinas ir judaizmo filosofas, gyvenęs Vilniuje aštuonioliktame amžiuje. Jo dėka žydai sukūrė Lietuvoje turtingą ir įvairialypę kultūrą. Vilniuje veikė pasaulinio garso dvasinės akademijos, į kurias studijuoti atvažiuodavo jaunuoliai iš daugelio šalių. Garsėjo Vilniaus bibliotekos. Lietuvoje spausdintos judaikos knygos garsėjo visame pasaulyje. Būtent Vilniaus Gaonas nulėmė tai, kad Vilnius pradėtas vadinti Lietuvos Jeruzale. O gyveno jis šiame name
Čia pat - didžiuliame gyvenamųjų namų kieme - dar viena labai svarbi vieta žydams.
Čia buvo Didžioji Vilniaus sinagoga, kurios vietoje - neišvaizdus vaikų darželio - pradinės mokyklos - pastatas
Įdomu tai, kad Didžioji sinagoga nebuvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais, ją reikėjo tik šiek tiek atstatyti. 1945 metais Sovietų valdžia ją netgi buvo pripažinusi istorijos bei architektūros vertybe, saugoma valstybės. Tačiau jau netrukus ji buvo nugriauta kaip trukdanti naujiems miesto užstatymo planams. Lygiai taip pat nugriauti ir namai Vokiečių gatvėje... Deja... Sinagogą galima buvo išsaugoti, jei žydų bendruomenė būtų sumokėjusi už jos atstatymą... Bet iš kur karo ir holokausto išvargintai saujelei išgyvenusių žydų gauti lėšų? Taigi, lieka tik pasakyti deja...
Pasak istorinių šaltinių, Didžioji sinagoga pastatyta 1572 metais. Pasak D.Pocevičiaus, teritorija aplink sinagogą labai greitai virto miesteliu. Čia stovėjo vienuolika maldos namų, ritualinė pirtis, krautuvėlės. 1896 metais čia suprojektuota dviejų aukštų biblioteka, pavadinta jos įkūrėjo M.Strašūno vardu. Šis miestelis su tarpusavyje sujungtais pastatais bei siaurais praėjimais sudarė labirinto įspūdį ir formavo miniatiūrinį Vilniaus kaip Lietuvos Jeruzalės įvaizdį. Viena iš tirščiausiai apgyvendintų žydų kvartalo gatvelių buvo Ramailės skersgatvis. Čia stovėjo vadinamieji eksdiviziniai namai. Jie priklausė daugybei, net iki penkiasdešimt savininkų, o namuose susispaudę gyveno šimtai žmonių. Ramailės skersgatvio pavadinimas kildinamas iš viename iš skersgatvio namų gyvenusio rabino Mailio pavardės. Deja, iš skersgatvio nieko nebeliko... Šiuo metu jo vieta atrodo taip
Ta pati vieta dvidešimto amžiaus pradžioje atrodė taip
Na, o dabar pasivaikščiokime išlikusiomis žydų kvartalo gatvėmis - jau minėtomis M.Antokolskio, Stiklių, Gaono ir Žydų gatvėmis
Eidami M.Antokolskio gatve, grįžkime į ankstesnį gyvenamųjų namų kiemą. Virš namo, pažymėto 16A numeriu, rasime paminklinę lentelę žinomam žydų kilmės skulptoriui Mordechajui (Markui) Antokolskiui.
Ši lentelė prikabinta 2002 metais, minint šimtąsias skulptoriaus mirties metines. M.Antokolskis - pirmasis žydų tautybės menininkas, išgarsėjęs pasaulyje. Peterburgo dailės akademija vos trisdešimties metų sulaukusiam suteikė akademiko titulą. 1890 metais Paryžiuje pasaulinėje parodoje jo darbai įvertinti Garbės legiono ordinu.
Šioje lentelėje matome, kad skulptorius gimė 1840 metais. Tačiau Stiklių gatvės kieme yra ir kita lentelė, kurioje nurodyta, kad skulptorius gimė 1843 metais.
Kodėl skirtingi metai? Pasak D.Pocevičiaus, Vilniuje praleistas M.Antokolskio vaikystės ir jaunystės laikotarpis nėra gerai ištyrinėtas, o istorikai pateikia skirtingas jo biografijos variacijas.
Eikime toliau ta pačia Stiklių gatve
Ties šios gatvės šeštu namu pasukime pro bromą į kiemą, kurio gilumoje pamatysime namą
Jo fasade - dar vieni inicialai kirilica ir 1890 metų data. Būtent šiais metais šį namą rekonstravo žydų kilmės pirklys Beras Elijašbergas, papuošęs jį savo inicialais
Dar šiek tiek pasivaikščiokime aplinkinėmis gatvelėmis
Išeikime į Pilies gatvę. Visai čia pat - 30 numeriu pažymėtas namas
Svarbiausias jo akcentas - apvalus neogotikinis erkeris, virš kurio pamatysime 1910 metų datą ir dar vienus inicialus kirilica
Šio namo pirmame aukšte veikė žydų tautybės bukinisto ir antikvaro Abramo Ickovičiaus knygynas. Tai vienas seniausių ir ilgiausiai (apie penkiasdešimt metų) veikusių Vilniaus knygynų.
Toliau eikime Pilies gatve, praeikime Arkikatedrą ir pasukime į Gedimino prospektą. Jame rasime pastatą su vienu iš žydiškojo Vilniaus reliktų
Matote skulptūrą kolonoje prie įėjimo į "Danijos" batų parduotuvę? Tai dvidešimto amžiaus pradžioje čia veikusios "Viktorijos" saldumynų parduotuvės eksterjero detalė - šokoladu smaguriaujantys meškučiai
Ši detalė - Bunimovičių šeimos verslo imperijos reliktas. Pasak D.Pocevičiaus, imperijos įkūrėjas - finansų genijumi vadintas turtingiausias to meto vilnietis pirklys Izraelis Bunimovičius, praturtėjęs įkurdamas pinigų keityklą ir pavertęs ją banku. Jis taip pat garsėjo savo filantropiška veikla ir labdara. Į verslo plėtrą jis įtraukė ir savo sūnus. Tačiau už didelių pinigų slypėjo ir didelės tragedijos. Net trys jo sūnūs ne laiku pasitraukė iš gyvenimo.
O mes keliaukime toliau. Kur? Apie tai - trečioji pasakojimo dalis.
Dabartinė Vokiečių gatvė prieš Antrąjį pasaulinį karą atrodė gerokai kitaip. Toje vietoje, kur dabar gatvės vidury vaikšto pėstieji, čiurlena fontanas, klega turistai ir pelno siekia lauko kavinės, buvo namai. Štai taip kažkada atrodė Vokiečių gatvė
O už tų namų buvo miestas mieste - dabar vadinamas žydų getu. Vilniuje žydų bendruomenė ėmė formuotis šešiolikto amžiaus pabaigoje. Iš dešimties žydams suteiktų visuotinių privilegijų svarbiausia laikoma 1633 metų Žečpospolitos arba Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo Vazos privilegija, kuria leista Vilniuje įkurti žydų kvartalą, turėjusį aiškių geto požymių. Iki tol žydai buvo išsibarstę po visą miestą, o tai daug kam nepatiko. Sakyčiau, žydai visais laikais buvo kaip krislas akyse krikščionims. Todėl atskiro žydų kvartalo idėja daug kam atrodė labai tinkama. Tačiau uždaro geto sukurti nepavyko labai ilgai, net iki pat devyniolikto amžiaus, kada dauguma žydų vis tik įsikūrė apribotoje teritorijoje. Nors tai galbūt daugiau galioja neturtingiesiems, nes pasiturintieji vis dar buvo išsibarstę įvairiose Vilniaus vietose, išskyrus pagrindines miesto gatves (Pilies, Didžiąją, Aušros Vartų, Šv.Jono, Domininkonų ir Trakų), kuriose žydams buvo uždrausta gyventi iki 1861 metų. Taigi, devynioliktame amžiuje susiformavo žydų getas, apėmęs dabartines Stiklių, M.Antokolskio, Žydų, Gaono gatves, o taip pat daug skersgatvių ir praėjimų.
Bet grįžkime prie Vokiečių gatvės. Eidami plačiu gatvės viduryje esančiu pėsčiųjų bulvaru, netrukus prieisime dvi įdomias vietas, menančias senojo geto gatves. Kaip manote, kas tai?
Tai ne šiaip dekoracija, bet kažkada Vokiečių gatvę kirtusios Mėsinių (Jatkų) gatvės grindinys
Šiek tiek toliau - dabartinės Žydų gatvės, šiuo metu besibaigiančios gyvenamųjų namų kieme, tęsinys
Pastatai priešais - užmiršti žydiškojo Vilniaus reliktai. Kairėje - buvęs knygynas, priklausęs Abrahamo Kacenelenbogeno knygų prekybos bendrovei
Dešinėje - buvęs Volfo Usjano restoranas, kuriame rinkdavosi žydų bohema
O kitoje gatvės pusėje - deja, sovietinės statybos neišvaizdūs namai...
... kurių kiemuose ir toliau esančiose gatvėse ieškosiu žydiškojo Vilniaus reliktų. Vienas iš jų - paminklas Vilniaus Gaonui
Vilniaus Gaonas - Elijahu ben Šlomo Zalman - žymus rabinas ir judaizmo filosofas, gyvenęs Vilniuje aštuonioliktame amžiuje. Jo dėka žydai sukūrė Lietuvoje turtingą ir įvairialypę kultūrą. Vilniuje veikė pasaulinio garso dvasinės akademijos, į kurias studijuoti atvažiuodavo jaunuoliai iš daugelio šalių. Garsėjo Vilniaus bibliotekos. Lietuvoje spausdintos judaikos knygos garsėjo visame pasaulyje. Būtent Vilniaus Gaonas nulėmė tai, kad Vilnius pradėtas vadinti Lietuvos Jeruzale. O gyveno jis šiame name
Čia pat - didžiuliame gyvenamųjų namų kieme - dar viena labai svarbi vieta žydams.
Čia buvo Didžioji Vilniaus sinagoga, kurios vietoje - neišvaizdus vaikų darželio - pradinės mokyklos - pastatas
Įdomu tai, kad Didžioji sinagoga nebuvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais, ją reikėjo tik šiek tiek atstatyti. 1945 metais Sovietų valdžia ją netgi buvo pripažinusi istorijos bei architektūros vertybe, saugoma valstybės. Tačiau jau netrukus ji buvo nugriauta kaip trukdanti naujiems miesto užstatymo planams. Lygiai taip pat nugriauti ir namai Vokiečių gatvėje... Deja... Sinagogą galima buvo išsaugoti, jei žydų bendruomenė būtų sumokėjusi už jos atstatymą... Bet iš kur karo ir holokausto išvargintai saujelei išgyvenusių žydų gauti lėšų? Taigi, lieka tik pasakyti deja...
Pasak istorinių šaltinių, Didžioji sinagoga pastatyta 1572 metais. Pasak D.Pocevičiaus, teritorija aplink sinagogą labai greitai virto miesteliu. Čia stovėjo vienuolika maldos namų, ritualinė pirtis, krautuvėlės. 1896 metais čia suprojektuota dviejų aukštų biblioteka, pavadinta jos įkūrėjo M.Strašūno vardu. Šis miestelis su tarpusavyje sujungtais pastatais bei siaurais praėjimais sudarė labirinto įspūdį ir formavo miniatiūrinį Vilniaus kaip Lietuvos Jeruzalės įvaizdį. Viena iš tirščiausiai apgyvendintų žydų kvartalo gatvelių buvo Ramailės skersgatvis. Čia stovėjo vadinamieji eksdiviziniai namai. Jie priklausė daugybei, net iki penkiasdešimt savininkų, o namuose susispaudę gyveno šimtai žmonių. Ramailės skersgatvio pavadinimas kildinamas iš viename iš skersgatvio namų gyvenusio rabino Mailio pavardės. Deja, iš skersgatvio nieko nebeliko... Šiuo metu jo vieta atrodo taip
Ta pati vieta dvidešimto amžiaus pradžioje atrodė taip
Na, o dabar pasivaikščiokime išlikusiomis žydų kvartalo gatvėmis - jau minėtomis M.Antokolskio, Stiklių, Gaono ir Žydų gatvėmis
Eidami M.Antokolskio gatve, grįžkime į ankstesnį gyvenamųjų namų kiemą. Virš namo, pažymėto 16A numeriu, rasime paminklinę lentelę žinomam žydų kilmės skulptoriui Mordechajui (Markui) Antokolskiui.
Ši lentelė prikabinta 2002 metais, minint šimtąsias skulptoriaus mirties metines. M.Antokolskis - pirmasis žydų tautybės menininkas, išgarsėjęs pasaulyje. Peterburgo dailės akademija vos trisdešimties metų sulaukusiam suteikė akademiko titulą. 1890 metais Paryžiuje pasaulinėje parodoje jo darbai įvertinti Garbės legiono ordinu.
Šioje lentelėje matome, kad skulptorius gimė 1840 metais. Tačiau Stiklių gatvės kieme yra ir kita lentelė, kurioje nurodyta, kad skulptorius gimė 1843 metais.
Kodėl skirtingi metai? Pasak D.Pocevičiaus, Vilniuje praleistas M.Antokolskio vaikystės ir jaunystės laikotarpis nėra gerai ištyrinėtas, o istorikai pateikia skirtingas jo biografijos variacijas.
Eikime toliau ta pačia Stiklių gatve
Ties šios gatvės šeštu namu pasukime pro bromą į kiemą, kurio gilumoje pamatysime namą
Jo fasade - dar vieni inicialai kirilica ir 1890 metų data. Būtent šiais metais šį namą rekonstravo žydų kilmės pirklys Beras Elijašbergas, papuošęs jį savo inicialais
Dar šiek tiek pasivaikščiokime aplinkinėmis gatvelėmis
Išeikime į Pilies gatvę. Visai čia pat - 30 numeriu pažymėtas namas
Svarbiausias jo akcentas - apvalus neogotikinis erkeris, virš kurio pamatysime 1910 metų datą ir dar vienus inicialus kirilica
Šio namo pirmame aukšte veikė žydų tautybės bukinisto ir antikvaro Abramo Ickovičiaus knygynas. Tai vienas seniausių ir ilgiausiai (apie penkiasdešimt metų) veikusių Vilniaus knygynų.
Toliau eikime Pilies gatve, praeikime Arkikatedrą ir pasukime į Gedimino prospektą. Jame rasime pastatą su vienu iš žydiškojo Vilniaus reliktų
Matote skulptūrą kolonoje prie įėjimo į "Danijos" batų parduotuvę? Tai dvidešimto amžiaus pradžioje čia veikusios "Viktorijos" saldumynų parduotuvės eksterjero detalė - šokoladu smaguriaujantys meškučiai
Ši detalė - Bunimovičių šeimos verslo imperijos reliktas. Pasak D.Pocevičiaus, imperijos įkūrėjas - finansų genijumi vadintas turtingiausias to meto vilnietis pirklys Izraelis Bunimovičius, praturtėjęs įkurdamas pinigų keityklą ir pavertęs ją banku. Jis taip pat garsėjo savo filantropiška veikla ir labdara. Į verslo plėtrą jis įtraukė ir savo sūnus. Tačiau už didelių pinigų slypėjo ir didelės tragedijos. Net trys jo sūnūs ne laiku pasitraukė iš gyvenimo.
O mes keliaukime toliau. Kur? Apie tai - trečioji pasakojimo dalis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą