Nors ir kaip bebūtų keista, Verkių rūmų parke nebuvau anksčiau lankiusis. Esu kažkada buvusi tik malūne esančiame restorane. Atostogaudama ir vieną ankstyvą rytą namuose gerdama kavą, ekspromtu sumąsčiau nuvažiuoti pasivaikščioti į Verkius. Į Verkių rūmus ir parką galima nuvažiuoti miesto visuomeniniu transportu, kas yra pakankamai patogu ir ką aš padarau. Išlipusi iš autobuso, einu pasidairyti po Verkių rūmų parką. Mane pasitinka buvusieji užvažiuojamieji namai
Verkiai pirmiausia žinomi kaip Krivių Krivaičio Lizdeikos gimimo vieta. Ne mažiau žinomas ir Verkių dvaras - ilgametė Vilniaus vyskupų rezidencija. Verkių dvaro sodybą pagal architektų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus ir Martyno Knakfuso projektą 18 amžiaus antroje pusėje pastatė Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis. Ją sudarė daug 18 amžiaus pabaigoje - 19 amžiaus pradžioje statytų pastatų, išsibarsčiusių po parką. Nemažai šių pastatų išlikę iki šių dienų. Neišlikę tik centriniai rūmai, kuriuos 19 amžiaus viduryje nugriovė tuometinis rūmų valdytojas Radvilos žentas kunigaikštis LIudvikas Adolfas Vitgenšteinas. Viename iš pastatų įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija
Praeinu pro parko vartus
Viename iš dvaro sodybos pastatų gyvenama
Apžiūriu medžiuose iškabintus tradicinius lietuviškus sodus
Parke daug žavingų takelių, kurie kviečia pasivaikščioti
Kadangi Verkiai buvo pagonims svabi ir šventa vieta, čia pat ir senkapiai
Iš tolo geltonuoja žavingasis buvęs sargo namelis
Kaip jau minėjau, centriniai rūmai nėra išlikę, tačiau išlikusios dvi oficinos, savo iškilmingumu ir puošnumu nė ką nenusileidžiančios. Šiuo metu čia įsikūręs Botanikos institutas
Gal pasimokom architektūros subtilybių?
Akį traukia puošnios detalės
Šalia klega vaikiukų su ryškiomis liemenėmis ekskursija, mokytojos ar auklėtojos jiems kažką pasakoja. Dar šiek tiek pasidairau aplink
Čia pat - žavingoji apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria puikūs vaizdai į apačioje tekančią Nerį ir toliau žaliuojančius miškus
Vaizdai išties užburia - vis tik gražu Lietuvoje. Kurį laiką stoviu ir mėgaujuosi, klausydamasi paukščių čiulbėjimo. Po to dar šiek tiek pasivaikštau po parką. Prieinu pagonių alką
Pamatau tvarkingus laiptukus, kuriais leidžiuosi žemyn, vis sustodama ir gėrėdamasi tuo, ką matau priešais save
Apačioje - Verkių malūnas. Pasiklausau upelio šniokštimo
Kopiu viršun palei Verkės upelį, kol prieinu žavingą krioklį
Apeinu iš kitos pusės...
... ir leidžiuosi taku žemyn link Neries
Verkių rūmus ir parką jau apžiūrėjau - kas toliau? O toliau esu numačiusi eiti Verkių gatve iki Staviškių piliakalnio. Iki jo - nemažas gabaliukas kelio, ko gero, ilgiausia Vilniaus gatve. Pakeliui - sodria žaluma kvepiantys Verkių miškai
Gatvė pakankamai vingiuojanti, kelkraščio vietomis net nėra, todėl vis tenka saugotis atlekiančių mašinų. Tačiau vietos čia labai gražios, kartais pagaunu save galvojančią, ar čia tikrai Vilnius?
Saulė kepina be proto, tačiau man smagu - pagaliau vasara. Iš tiesų tai pirmoji tikra karšta vasaros diena
Pakeliui vis pamatau kažką įdomaus
Galiausiai prieinu Staviškių piliakalnį
Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Jo viršuje stovi 1928 metais pastatyta, o 2000 metais atnaujinta Švč.Jėzaus Širdies skulptūra, kurią savo lėšomis pastatė Kajetanas Bartoševič. Ant piliakalnio įrengti suoliukai, todėl šiek tiek pailsiu nuo ėjimo ir nuo kaitrios saulės.
Nulipusi žemyn, nutariu eiti iki Ožkinių gatvės, kur yra miesto autobuso stotelė. Jaukūs vaizdai pakeliui
Praeinu Riešės upelioką
Stotelėje pasižiūriu autobuso tvarkaraštį. Deja, vienas neseniai nuvažiavęs, o kitas bus beveik po valandos. Kadangi visai šalia teka Neris, nutariu nueiti iki jos
Kažkieno poilsio kampelis
Laiko turiu nemažai, todėl einu Ožkinių gatve iki galinės autobuso stotelės
Ožkiniai - Vilniaus miesto dalis, išaugusi iš senojo kaimo, kurio fragmentų dar šiek tiek išlikę. dar šiek tiek pasivaikštau
Sulaukiu autobuso ir grįžtu į miestą. Buvo labai smagus vasariškas pasibastymas.
Verkiai pirmiausia žinomi kaip Krivių Krivaičio Lizdeikos gimimo vieta. Ne mažiau žinomas ir Verkių dvaras - ilgametė Vilniaus vyskupų rezidencija. Verkių dvaro sodybą pagal architektų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus ir Martyno Knakfuso projektą 18 amžiaus antroje pusėje pastatė Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis. Ją sudarė daug 18 amžiaus pabaigoje - 19 amžiaus pradžioje statytų pastatų, išsibarsčiusių po parką. Nemažai šių pastatų išlikę iki šių dienų. Neišlikę tik centriniai rūmai, kuriuos 19 amžiaus viduryje nugriovė tuometinis rūmų valdytojas Radvilos žentas kunigaikštis LIudvikas Adolfas Vitgenšteinas. Viename iš pastatų įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija
Praeinu pro parko vartus
Viename iš dvaro sodybos pastatų gyvenama
Apžiūriu medžiuose iškabintus tradicinius lietuviškus sodus
Parke daug žavingų takelių, kurie kviečia pasivaikščioti
Kadangi Verkiai buvo pagonims svabi ir šventa vieta, čia pat ir senkapiai
Iš tolo geltonuoja žavingasis buvęs sargo namelis
Kaip jau minėjau, centriniai rūmai nėra išlikę, tačiau išlikusios dvi oficinos, savo iškilmingumu ir puošnumu nė ką nenusileidžiančios. Šiuo metu čia įsikūręs Botanikos institutas
Gal pasimokom architektūros subtilybių?
Akį traukia puošnios detalės
Šalia klega vaikiukų su ryškiomis liemenėmis ekskursija, mokytojos ar auklėtojos jiems kažką pasakoja. Dar šiek tiek pasidairau aplink
Čia pat - žavingoji apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria puikūs vaizdai į apačioje tekančią Nerį ir toliau žaliuojančius miškus
Vaizdai išties užburia - vis tik gražu Lietuvoje. Kurį laiką stoviu ir mėgaujuosi, klausydamasi paukščių čiulbėjimo. Po to dar šiek tiek pasivaikštau po parką. Prieinu pagonių alką
Pamatau tvarkingus laiptukus, kuriais leidžiuosi žemyn, vis sustodama ir gėrėdamasi tuo, ką matau priešais save
Apačioje - Verkių malūnas. Pasiklausau upelio šniokštimo
Kopiu viršun palei Verkės upelį, kol prieinu žavingą krioklį
Apeinu iš kitos pusės...
... ir leidžiuosi taku žemyn link Neries
Verkių rūmus ir parką jau apžiūrėjau - kas toliau? O toliau esu numačiusi eiti Verkių gatve iki Staviškių piliakalnio. Iki jo - nemažas gabaliukas kelio, ko gero, ilgiausia Vilniaus gatve. Pakeliui - sodria žaluma kvepiantys Verkių miškai
Gatvė pakankamai vingiuojanti, kelkraščio vietomis net nėra, todėl vis tenka saugotis atlekiančių mašinų. Tačiau vietos čia labai gražios, kartais pagaunu save galvojančią, ar čia tikrai Vilnius?
Saulė kepina be proto, tačiau man smagu - pagaliau vasara. Iš tiesų tai pirmoji tikra karšta vasaros diena
Pakeliui vis pamatau kažką įdomaus
Galiausiai prieinu Staviškių piliakalnį
Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Jo viršuje stovi 1928 metais pastatyta, o 2000 metais atnaujinta Švč.Jėzaus Širdies skulptūra, kurią savo lėšomis pastatė Kajetanas Bartoševič. Ant piliakalnio įrengti suoliukai, todėl šiek tiek pailsiu nuo ėjimo ir nuo kaitrios saulės.
Nulipusi žemyn, nutariu eiti iki Ožkinių gatvės, kur yra miesto autobuso stotelė. Jaukūs vaizdai pakeliui
Praeinu Riešės upelioką
Stotelėje pasižiūriu autobuso tvarkaraštį. Deja, vienas neseniai nuvažiavęs, o kitas bus beveik po valandos. Kadangi visai šalia teka Neris, nutariu nueiti iki jos
Kažkieno poilsio kampelis
Laiko turiu nemažai, todėl einu Ožkinių gatve iki galinės autobuso stotelės
Ožkiniai - Vilniaus miesto dalis, išaugusi iš senojo kaimo, kurio fragmentų dar šiek tiek išlikę. dar šiek tiek pasivaikštau
Sulaukiu autobuso ir grįžtu į miestą. Buvo labai smagus vasariškas pasibastymas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą