2020 m. spalio 31 d., šeštadienis

Savaitgalis Aukštaitijoje: tarp Anykščių, Utenos ir Molėtų. Ketvirtoji dalis

 Trečiąją pasakojimo dalį rasite čia Trečia dalis

Toliau važiuojame Anykščių rajono keliais link Rubikių. Prie paties ežero, garsėjančio savo 16 salų, nestosime ir nevaikščiosime, tačiau į jį pasižvalgysime iš viršaus. Beje, prie Rubikių galima atvažiuoti iš Anykščių siauruku, tačiau šį kartą jis mūsų nesudomina. Mudu lipsime į Bijeikių (Rubikių) apžvalgos bokštą. Atvažiavę pasistatome mašiną aikštelėje ir pirmiausia kopiame į Bijeikių piliakalnį, esantį 163 metrų aukštyje virš jūros lygio.



Pats apžvalgos bokštas nėra aukštas - tik 15 metrų. Šiemet jau esame lankę ir aukštesnių. Rubikių apžvalgos bokštas pastatytas 2011 metais.


Liepos pabaiga, todėl aplink banguoja neaprėpiami javų laukai.


Nors bokštas ir neaukštas, tačiau nuo jo atsiveria žavingi vaizdai. Vienoje pusėje - gražuolis Rubikių ežeras su savo salomis, kitoje - vilnija gelsvi javų laukai. Neskubėdami dairomės ir mėgaujamės jaukiais vaizdais. Ir vėl pasikartosiu - tikrai gražu mūsų Lietuvoje.










Iki soties pasimėgavę vaizdais, žemyn nuo piliaklanio lipame kitu keliu.


Sėdame į mašiną ir važiuojame jau link Utenos. Tačiau šiek tiek pavažiavus, brangiausiasis sustabdo mašiną ir pasuka atgal. Kas nutiko? Kažkas mašina ar kažką palikom Rubikiuose? Nei tas, nei tas. Vairuodamas pamatė netoli kelio kažką įdomaus. Privažiuojame arčiau.


Pasirodo, taip originaliai pažymėtas kelias link Donato Krištaponio kaimo turizmo sodybos "Ajerynė". Užrašo "Privati valda" nėra, tai ramiai pasidairome aplink, apžiūrime įvairiausias skulptūras iš medžio bei akmens. Visokių ten jų yra - ir padorių, ir ne visai... Čia jau vaizduotės reikalas...






Įkišame nosį į malūno vidų - hmm...


Čia tos akys tokios didelės greičiausiai pamačius vaizdą malūno viduje...









Netikėta atrakcija, visai originalus sumanymas. Jei ne vairuotojas, tai nebūčiau nė pastebėjusi - dairiausi į kitą pusę. Smagiai praleidę keliolika minučių, važiuojame toliau link Utenos. Pakeliui susiskambiname su nakvynės Utenoje šeimininke ir suderiname, kada atvyksime. Šeimininkė gyvena ne Utenoje, galės mus apgyvendinti tik apie 19:30. Laiko dar turime tikrai pakankamai, todėl stojame šiek tiek pasivaikščioti po Utenos rajono miestelį Leliūnus.





Pirmoji medinė bažnyčia Leliūnuose pastatyta 17 amžiaus pabaigoje. 18 amžiaus pabaigoje Leliūnų dvaro savininkas Juozas Pomarnackas pastatė naują medinę bažnyčią. Dabartinė mūrinė Šv.Juozapo istoristinio stiliaus bažnyčia pastatyta 1905 metais. 1910 metais bažnyčioje įrengti vieni pirmųjų pneumatinių vargonų Lietuvoje, pagaminti Karaliaučiaus vargonų meistro Bruno Goebelio. Vargonai restauruoti 2011-2012 metais. Šie išskirtiniai vargonai pavaizduoti net Leliūnų herbe. Gaila, kad bažnyčia uždaryta - būtų visai įdomu tuos vargonus pamatyti. Mudu pasivaikštome aplink po šventorių.





Šventoriaus kampe - mūro plytų nedidelė koplyčia.



Šalia bažnyčios žydi įvairiaspalvės rožės.


Pasirūpinta ir sparnuočiais - nedideli nameliai jiems.




Aš dar noriu pamatyti Leliūnų dvarą, todėl sukame prie jo. Dvaras, deja, apleistas.


1776 metų Leliūnų dvaro inventoriuje rašoma, kad jau tada dvaras priklausęs Juozapui Pomarnackui. Namas ten buvęs dvariškas, jau su dūmtraukiu. Dvare buvusi koplyčia, klojimas, 3 daržinės, bravoras,  svirnas. Vėliau dvaras priklausė Butleriams. Išlikę pagrindiniai dvaro rūmai, statyti 19 amžiuje. Sovietiniais metais čia buvo įsikūrusi Leliūnų kolūkio kontora. 2004 metais pastatas rekonstruotas. Kiek radau Internete, 2018 metais dvaras buvo parduodamas, tačiau kas su juo toliau bus, nėra aišku. Būtų gaila, jei sunyktų - tikiuosi, taip neatsitiks. Šiek tiek pasivaikštau aplink.







Atvažiuojame į Uteną, pasistatome mašiną šalia mūsų nakvynės vietos Utenio aikštėje ir einame ieškoti vakarienės. Pačioje aikštėje - nedidelis šokantis fontanas.



Miestai, su kuriais draugauja Utena.



Utenos kraštotyros muziejus, įkurtas dar 1929 metais.


Jauki ta Utenio aikštė.



Nedidelis fontanėlis kažkur pakeliui.


Vakarieniaujame populiariajame "Food Lab". Skanu, tik porcijos milžiniškos.


Kęstučio Musteikio sukurta traktui Sankt Peterburgas-Varšuva skirta skulptūra "Atrask savo laimę" jaukiame skvere netoli restorano. Laimės pasaga vaizduojame ir Utenos herbe, todėl Utena net vadinama laimės miestu.


O mudu sotūs ir laimingi grįžtame į savo nakvynės vietą - svečių namus. Susitinkame su šeimininke, susimokame už nakvynę, gauname raktus ir Wifi kodą. Nakvosime štai čia - turime atskirą įėjimą, o ant laiptukų vėliau ne kartą sėdėjome ir neskubėdami mėgavomės kava bei ramybe.




Ta vakaro ramybė mus užliūliuoja tiesiogine to žodžio prasme. Abu esame aptingę, kažkodėl nebesinori niekur eiti. Sutemus lyg ir planuose pasižiūrėti muzikinių fontanų pasirodymą Dauniškio ežere, bet ar eisime? Aš vis tik noriu pamatyti buvusią Utenos sinagogą, todėl, kad ir tingėdama, einu pasivaikščioti. Brangiausiasis lieka laikinuose namuose.


Utenoje žydų bendruomenė įsikūrė 16 amžiuje. Čia veikė net trys sinagogos, iš kuriš išlikusi tik viena.





Tingulys kažkur dingo, norisi dar pasibastyti, todėl žygiuoju link bažnyčios.


Stabteliu prie simpatiško kryžiaus šalia gyvenamojo namo.


Paminklas Lietuvos nepriklausomybei šalia bažnyčios.


Tikslių duomenų apie pirmąją Utenos bažnyčią nėra. Tačiau žinoma, kad 1522 metais bažnyčiai paskirta dešimtinė iš Utenos ir Užpalių dvarų. Šv. Kryžiaus vardo bažnyčia buvusi sena, medinė. 1802 metais pastatyta nauja medinė bažnyčia 1879 metais sudegė. Dabartinė mūrinė istorizmo stiliaus Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčia pastatyta pačioje 19 amžiaus pabaigoje. Vakaro saulės apšviesta bažnyčia tikrai įspūdinga.



Šventoriuje dominuoja balta spalva, gražu čia, dvelkia ramybe, todėl ilgokai vaikštau aplink.



Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčios pasididžiavimas – skulptūra "Trimituojantis Angelas", kurią apie 1913 metais sukūrė žymiausias Utenos apylinkių meistras, dievdirbys Antanas Deveikis. 2003 metais skulptūrą restauravo skulptorius Stasys Karanauskas.




Mūrinė varpinė pastatyta 1876 metais dvarininkų A. Balcevičiaus, F. Jaloveckio, C. Svionteckio lėšomis. 







Už bažnyčios įsikūrusios senosios Utenos miesto kapinės. Archeologinių tyrinėjimų metu nustatyta, kad ankstyviausius kapus galima datuoti 17 amžiumi. Šiek tiek pasivaikštau, apžiūriu įdomesnius antkapius.








Partizanų kapai





Įspūdingas koplytstulpis




Utenos krašto gyventojų, žuvusių partizaniniame judėjime ir sovietiniuose lageriuose, mirusių tremtyje atminimui bažnyčios šventoriuje pastatytas stogastulpis ir įrengta memorialinė sienelė.




Apeinu ratuką Utenos gatvelėmis.










Grįžtu į laikinus namus, nusiteikusi bet kokiu atveju pamatyti Utenos muzikinį fontaną. Brangiausiasis atrodo pailsėjęs ir pats pasiūlo iki ten nuvažiuoti su mašina. Ją pasistatome šoninėje gatvelėje ir nueiname prie ežero. Tai buvo kažkas VAU - įspūdingas šviesos ir muzikos šou. Tikrai gerai, kad nepatingėjome - šimtu procentų verta pamatyti. 







Į nakvynės vietą grįžtame sužavėti. Nors jau naktis, tačiau dar ilgokai sėdime ant laiptukų ir mėgaujamės ramybe. Rytoj laukia nauja diena ir nauji įspūdžiai, bet apie tai - kitoje pasakojimo dalyje Penktoji dalis


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą