Ketvirtąją pasakojimo dalį rasite čia Ketvirtoji dalis
Atsikėlę ryte, neskubėdami geriame kavą ant svečių namų laiptukų. Susidedame daiktus, sulaukiame šeimininkės, atiduodame raktus ir išvažiuojame. Kadangi jau sekmadienis, tai kelias mus veda link namų. Tačiau važiuojame ne tiesiai plentu, o kitais keliais, nes norime dar šiek tiek Aukštaitijos pamatyti. Pirmiausia važiuojame į Utenos rajone esantį Saldutiškį, šalia kurio įsikūręs Triušiukų slėnis. Sakysite, vaikiška? Bet visai norėjau čia apsilankyti. Ryte žmonių dar nedaug, tai pasistatome mašiną ir einame pasidairyti.
Perkame bilietus ir kibirėlį maisto kitiems gyvūnams. Triušiukų tuo maistu šerti negalima, bet galima paskabyti čia pat augančios žolės ir juos pamaitinti.
Kadangi žmonių mažai, tai šeimininkė ilgiau su mumis pabendrauja, papasakoja apie triušiukus. Šitie dar mažyliai, todėl visi kartu. Juos galima palaikyti ant rankų. Manau, kad vaikams tai tikrai miela atrakcija. O ir aš vieną mažylį paniurkau - toks minkštutis ir labai meilus.
Einame palei narvus, stabtelėdami prie kiekvieno ir pasilabindami su jo gyventoju. Prie narvų yra prikabintos lentelės su trumpa informacija, kokie čia triušiai gyvena. O jų yra pačių įvairiausių dydžių, spalvų ir rūšių. Pažintine prasme tikrai įdomu.
Dauguma triušiukų ilsisi sau kamputyje, tačiau yra ir labai smalsių, ateinančių padraugauti.
Pasirodo, net tokių yra.... Ausys tai tikrai aviukus primena...
Šitas ožiukas - tai tikras besotis, prie maisto neprileidžiantis savo kaimynų. Gerai, kad ir kiti žmonės su maisto kibirėliais šalia buvo, tai bendrom pastangom pavyko pamaitinti visus.
Apžiūrime paukščius.
Labai mielos alpakos. Norėčiau kada nors aplankyti ir kokį alpakų ūkį - žinau, kad Lietuvoje yra tokių ne vienas.
Svečiai iš Australijos, o gal Afrikos? Bet kokiu atveju jie labai smalsūs ir nori bendrauti.
Artojų pagalbininkas
Šitie domėjosi tik maistu.
Kitokie sparnuočiai
Šitas gražuolis gavo valgyti, tada labai maivėsi visaip kaip, paskui aš jam nusibodau, prunkštelėjo ir apspjovė mane. Ot nenaudėlis...
Ar skanu?
Kas čia toks? Triušis, aviukas ar dar koks žvėriukas?
Triušiukų slėnyje praleidžiame apie valandą. Man visai patiko, teigiamų emocijų gavau pakankamai.
Triušiukų slėnis įsikūręs šalia jaukaus Utenos rajono miestelio Saldutiškio, todėl užsukame į jį. Pasistatome mašiną prie bažnyčios ir einame pasivaikščioti.
Pirmiausia atkreipiu dėmesį į aplink šventorių sudėliotus akmenis su įvairiais vardais. 2000 metais kunigo J. Kazlausko rūpesčiu akmenimis buvo išpuoštas bažnyčios šventorius (iki tol čia buvo medinė tvora). 50 išdėliotų akmenų simbolizuoja rožinį, o ant kiekvieno akmens yra iškalti gatvių bei aplinkinių kaimų pavadinimai, bylojantys apie tikinčiųjų vienybę, jų bendravimą. Labai įdomus sumanymas.
Na, o pati Saldutiškio Šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia visai nesena, ji pastatyta 1928 metais. Po Pirmojo Pasaulinio karo grįžęs kunigas Antanas Maciulevičius Saldutiškio dvarininkų Jaloveckių dvaro salėje įrengė koplyčią ir ten laikė pamaldas. 1923 metais įkurta parapija, kuriai Žemės reformos komisija perdavė Saldutišio dvaro rūmus. Juose įsikūrė klebonija. Bažnyčia pastatyta ant buvusio dvaro svirno pamatų, ant jų surentus medinę dalį su bokštais.
Saldutiškio dvaras čia pat, už bažnyčios.
Saldutiškio dvaras žinomas jau nuo 18 amžiaus pabaigos, jį valdė Jaloveckiai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaras priklausė karo inžinieriui Boleslovui Jaloveckiui, kuris pastatė klasicistinio stiliaus dvaro rūmus su ūkio pastatais, užveisė didelį parką, sodą ir gėlynus, keletą miško kvartalų užsodino maumedžiais. Boleslovas Jaloveckis buvo labai turtingas žmogus, nes valdė didelę dalį Rusijos geležinkelių ir metalurgijos pramonės akcijų, buvo carinės Rusijos Dūmos deputatas nuo Rytų Lietuvos, gausiai rėmė Lietuvos pabėgėlius Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais. Vienintelis dvarininko sūnus Mečislovas tarnavo Vilniaus žemės banke, nupiešė 1500 akvarelinių dvarų pastatų. Pirmojo Pasaulinio karo metais dvarą buvo užėmusi apskrities karo komendantūra. Kaip jau minėjau, 1923 metais dvaro rūmai perduoti Saldutiškio parapijai. Antrojo Pasaulinio karo metais dvare veikė ligoninė. Nuo 1949 metų čia veikė vidurinė mokykla. Šiuo metu dvaras privatus. Dvaro savininkas Arūnas Svitojus pasiryžęs pritaikyti dvarą kultūrai bei edukacijai, čia vyksta įvairūs renginiai. Dvaras po truputį tampa Saldutiškio bendruomenės centru. Labai smagu dėl to. O ir gražiai sutvarkyta teritorija nuteikia optimistiškai.
Parko alėja link bažnyčios.
Išlikę ir kiti ūkiniai dvaro pastatai. Kai kuriuose gyvenama, kiti labiau apleisti.
Masyvių akmenų sienoje įamžinti statybos metai - 1898.
Nors dvaras privatus, tačiau jokių užrašų apie tai nėra. Įlendame į apleistą ūkinį pastatą. Labai tikiuosi, jog ir jis atgims naujam gyvenimui.
Nors ir šiek tiek apleista, tačiau visai jauku.
Išvažiuojant iš Saldutiškio dar užfiksuoju kryžių kunigo Antano Maciulevičiaus atminimui. Jau buvau minėjusi, jog grįžęs iš Rusijos, jis Saldutiškio dvare įrengė koplyčią ir laikė pamaldas. Vėliau daug metų vikariavo Saldutiškyje. Antrojo Pasaulinio karo metais gelbėjo žydus. Įdomu tai, jog nors buvo aiškus antibolševikas ir savo nusistatymo jiems neslėpė, pokario metais sovietai nedrįso jo suimti bei ištremti. Jam vieninteliam iš Lietuvos kunigų buvo mokama pensija, kadangi kaip eilinis kolūkietis dirbo kolūkyje.
Kertame Švenčionių rajono ribas ir stojame Labanore šalia medinukės bažnytėlės.
Pirmoji bažnyčia Labanore pastatyta 16 amžiaus pradžioje. 18 amžiaus antroje pusėje buvo pastatyta nauja bažnyčia, kuri vėliau sudegė. 1818-1820 metais bažnyčia atstatyta parapijiečių lėšomis., tuo pačiu metu pastatyta ir varpinė. 2009 metais bažnyčia buvo restauruota, tačiau gruodžio 21 dieną visiškai sudegė, liko tik varpinė. Spėjama, kad gaisro priežastis buvo netvarkinga elektros instaliacija. 2011 metais bažnyčia buvo atstatyta.
Žavingoji medinukė atidaryta ir visiškai tuščia. Viduje tvyro šiluma, jaukumas ir ramybė. Neskubėdami pasivaikštome ir viską apžiūrime. Iš sudegusios bažnyčios pelenų miestelio gyventojai surinko viską, kas buvo įmanoma – kelių šimtų metų senumo vinis, šukes, šventųjų paveikslų detales ar per stebuklą išlikusią medinę Dievo skulptūrą. Vietiniai gyventojai tiki bažnyčios galia. Čia kabo ir stebuklingu laikomo Marijos Sopulingosios paveikslo detalės.
Marija Sopulingoji - Mater Dolorosa. Neveltui bažnytėlėje dominuoja geležinės vinies motyvai.
Nors ir susijusi su Mater Dolorosa, tačiau bažnytėlė labai šviesi, suteikianti viltį. Gera čia tiesiog pabūti.
Ne mažiau jauki ir bažnytėlės aplinka.
Bažnytėlę apžiūrime iš visų pusių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą