2020 m. lapkričio 28 d., šeštadienis

Vilnius-Mažeikiai-Vilnius kitokiais keliais. Ketvirtoji dalis

 Trečiąją pasakojimo dalį rasite čia Trečioji dalis

Iš Platelių sukame jau link Mažeikių rajono. Stabtelime Sedoje prie bažnyčios ir šiek tiek pasivaikštome.


Kadangi pačioje Sedoje nieko labai neplanavom lankyti, ji buvo tiesiog pakeliui, tai iš anksto nebuvau nieko skaičiusi nei apie Sedos bažnyčią, nei apie šalia jos esantį Lurdą. O jis tikrai įspūdingas. Nuo labiau įprastų Mergelės Marijos apsireiškimų vietų, kurie įrengti šlaituose esančiuose grotose, jis skiriasi tuo, kad iškastas žemėje. Kaip skelbia prie jo įėjimo esantis užrašas, jį 2006 metais įrengė  klebonas Stasys Šlepavičius su daug aukotojų. Visų jų pavardės iškaltos akmeninėse lentelėse.




O viduje – dar vienas perliukas, dar vienas VAU. Labai jauki ir gal šiek tiek mistinė vieta... Kvepia žvakėmis ir kardeliais...






Tikrai netikėtas atradimas buvo Sedos Lurdas. Eidami prie bažnyčios, stabtelime prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. 1944 metų spalio 7 dieną įvyko Sedos mūšis. Tądien būrys Tėvynės sąjungos rinkinės karių ties Seda bandė sulaikyti į Vakarus besiveržiančią sovietų kariuomenę.




Pirmąją bažnyčią Sedoje apie 1508 metus pastatė Dirvėnų tėvūnas Vaclovas Bartasevičius su žmona Elžbieta Juškaite. Dabartinė liaudies architektūros formų medinukė Sedos Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 18 amžiaus viduryje. Gaila, kad bažnyčia buvo uždaryta, nes joje yra penki mediniai barokiniai altoriai, sukurti 18 amžiuje, taip pat nemažai 17-18 amžiuje sukurtų paveikslų. Bet ką darysi. Pasivaikštome aplink – čia irgi ramu ir jauku.





Medinė varpinė, pastatyta 1851 metais.


Ant varpinės stogo jaukiai įsitaisęs trimituojantis angeliukas.


Labai gražūs Kryžiaus kelio stočių stogastulpiai.



Sedos bažnyčios šventoriuje labai daug įvairių koplytstulpių bei stogastulpių. Man jie labai simpatiški.




Pravažiuodami pro Sedos miestelį, ieškome buvusios sinagogos. Tačiau likusi tik jos vieta, todėl važiuojame toliau aplankyti Renavo dvaro.


Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama 16 amžiuje. Dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti 18 amžiaus pabaigoje ar 19 amžiaus pradžioje. Anksčiau šis dvaras buvo vadinamas Gaurų dvaru, o vėliau, kai 17 amžiuje pabaigoje jo šeimininkais tapo suvokietėjusių prancūzų Renė giminė, dvarui palaipsniui prigijo Renavo pavadinimas. Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka ir kultūros namai. 1980 metais dvaro rūmai pradėti restauruoti. Nuo 1996 metų rūmuose veikia Mažeikių muziejaus filialas. Salėse eksponuojami meno kūriniai, veikia kilnojamos parodos. Dvaro sodybai priklauso rūmai, svirnas, arklidė, du tvartai, ūkinis pastatas, sandėlis, rūsys, oranžerijos liekanos ir 1870 metais statyta oficina. Mudu užeiname vidun ir pasivaikštome po tikrai įspūdingas rūmų sales. Lankymas mokamas – kainuoja 2 eurus.


Interjere dominuoja rami ir jauki melsva spalva.



Dvaro vyrų salonas





Dvaro damų salonas





Davras garsėjo savo biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1000 tomų knygų, daugiausia – gražiai įrištos, išleistos vokiečių ir lotynų kalbomis. Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo 19 amžiaus antrosios pusės leidiniai, daugiausia lotyniški. 


Antrame aukšte veikia įvairios parodos. Vieną jų aplankome.





Išėję iš rūmų, pasivaikštome aplink.









Kiti dvaro pastatai







Labai smagu, kad dvaras neapleistas, netapęs privačia valda, todėl užmirštas, tačiau tvarkomas, prižiūrimas ir gyvas.


Simpatiška pergolė


1866 metais grafas Antanas Renė į dvarą priglaudžia gyventi žmonos draugę, našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos vaikus Stanislovą bei Gabrielių – būsimuosius Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signatarą ir pirmąjį Lenkijos Respublikos Prezidentą. Tuo metu šiame dvare namų mokytoju dirbo Laurynas Ivinskis, kuris įskiepijo auklėtiniams pagarbą lietuvių kalbai ir paskatino domėtis žemaičių tautosaka. Narutavičiai Renave gyveno iki Antano Renė mirties. Broliams Narutavičiams pastatytas paminklas.



Pakeliui stabtelime prie Renavo Šv.Izidoriaus bažnyčios, pastatytos 1933 metais. Bažnyčios šventorius apjuostas tvora, viskas šeštadienio vakarą užrakinta, tai tik pasidairome iš toli.


Iš Renavo į Mažeikius važiuojame vėl kitokiais keliais, pro Ukrinus, esančius prie pat Latvijos sienos. Šalia Ukrinų bažnyčios yra išlikęs unikalus paminklas. Tai 1861 metais pastatytas akmeninis paminklas baudžiavos panaikinimui, kurį sukūrė vietinis liaudies meistras Steponas Gailevičius. Tai vienintelis toks paminklas Lietuvoje.





Ukrinų Šv.Antano Paduviečio bažnyčia pastatyta 1857 metais.


Dviaukštė bažnyčios varpinė




Jaukios kapinaitės bažnyčios šventoriuje. Išlikę nemažai senų paminklėlių.








Mažeikiuose gyvena anytos pusseserė, su kuria susitarę susitikti. Išvažiuodami iš Ukrinų, jai paskambiname. Ji su šeima ir draugais vasaroja sode šalia Mažeikių ir kviečia prisijungti. Mudu esame pavargę po ilgos dienos, be to, ir miegoję mažai praeitą naktį. Lyg ir nebesinorėtų dar kažkur važiuoti ar bendrauti. Tačiau pirmiausia apsistojame nakvynei Mažeikių svečių namuose. Šiek tiek pailsime ir nutariame vis tik nuvažiuoti pas pusseserę į sodą Kurmaičiuose, šalia Mažeikių. Ten šiek tiek pavakarojame su pusseserės šeima bei draugais. Bet jau vakaras, norėtųsi pailsėti. Pusseserė dar pasiūlo nuvažiuoti prie netoliese esančio Kurmaičių geležinkelio komplekso. Visai įdomu, tai visi trys kartu ir nuvažiuojame, pusseserei rodant kelią.




Pirmasis geležinkelio tiltas per Ventą šioje vietoje pastatytas 1904-1905 metais, jo liekanos matosi po dabartiniu tiltu. Apie 1915 metus carinės Rusijos kariai, kovodami su vokiečiais, tiltą susprogdino. Greta jo, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 1918 metais pastatytas naujas, vienas ilgiausių (70 metrų) to meto plačiojo vienvėžio geležinkelio tiltų.





Atrodo tikrai įspūdingai, tik vakaro saulė neleidžia tinkamai nufotografuoti.






Grįžtant į sodą, pusseserė sako – čia yra maro aukų kapinės. Čia, tiesiog soduose. Žmonės, kasdami žemę, dar ne taip seniai rasdavę kaulų...


Maro aukoms pastatytas paminklas





Atsisveikinę su pussesere, grįžtame į Mažeikius. Dalyje jų remontuojamos gatvės, o mes ieškome, kur pavakarieniauti. Ilgokai pavažinėjame po miestą, nes jau niekas po 9 vakaro nebedirba. Pakeliui užfiksuoju Mažeikių Šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią.


Vakarienę randame vienintelėje vietoje – Laisvės gatvėje įsikūrusiame Rosso Steak House. Tačiau visai skaniai pavakarieniaujame. Kai išeiname, jau sutemę, todėl ilgokai blaškomės po Mažeikius, ieškodami kelio į svečių namus. Gatvės remontuojamos, kai kur nėra pravažiavimo, tai navigacija vedžioja ratais kvadratais. Galiausiai kelią randame, tačiau patys Mažeikiai kaip miestas mūsų visai nesužavi. Nutariame ryt Mažeikiams laiko neskirti, o iškart važiuoti link Vilniaus kitokiais keliais. Bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje Penktoji dalis


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą