Tai buvo trečioji solo kelionė automobiliu, planuota dar prieš kelis metus, tačiau tik dabar įgyvendinta. Idėja – nuvažiuoti iš Vilniaus į Molėtus senuoju plentu, pakeliui aplankant įdomias vietas. Ją įgyvendinau labai spontaniškai gražų vis dar vasarišką rugsėjo pabaigos šeštadienį. Dar penktadienį vakare neturėjau jokių planų šeštadieniui, bet ryte atsikėlusi ir matydama, kokią bus šilta ir graži diena, nutariau nesėdėti namie. Prisiminiau tą savo seną idėją, kol pusryčiavau, pasižiūrėjau šiek tiek maršrutą, sėdau į mašiną ir išvažiavau. Pirmas sustojimas – dar ne senajame Molėtų plente, tačiau pakeliui – Raudondvaris, kuriame būta dvaro. Pasistatau mašiną šalia HBH Vilnius restorano ir einu pasidairyti.
Raudondvario, dar vadinamas Puzinų, dvaras minimas nuo aštuoniolikto amžiaus. Nuo 19 amžiaus antrosios pusės iki Antrojo pasaulinio karo dvaras priklausė Senkievičiams. Dvaro sodyba sunyko, kai čia buvo įsikūręs Gulbinų tarybinio ūkio centras. Yra išlikę keletas pastatų – ponų namas, lobynas, arklidės, du svirnai, kluonas, tvartas. Arklidėse įsikūręs jojimo sporto klubas „Civinskų žirgai“.
Šiek tiek pasivaikštau po buvusio dvaro teritoriją. Nesu tikra, ar galima čia laisvai vaikščioti, nes viskas priklauso privatiems asmenims. Tačiau jokių užrašų, jog čia privati valda, nėra.
Ponų namas štai toks.
Šalia – paslaptinga dvaro alėja.
Įdomiausiu ir geriausiai išlikusiu dvaro pastatu laikomas buvęs lobynas – baroko laikotarpio vietos architektūros bruožų pastatas, statytas 1764 metais. Buvo dviejų aukštų su rūsiu, gontais dengtu piramidiniu stogu. 1820 metais pastatas buvo rekonstruotas, pristatytas dviejų tarpsnių bokštelis su laikrodžiu ir varpu. 1970 metais pastatas restauruotas, pakeista bokštelio forma ir kai kurios detalės. 1998 metais gaisro metu sudegė bokštelis, stogas, viršutinė perdanga. Likviduojant gaisro padarinius, pasirinkta tvarkymo kryptis – atkurti pirmąjį, 1764 metų laikotarpį, kurio metu nebuvo dviejų viršutinių tarpsnių. 2001 metais lobynas restauruotas, uždengtas stogas, atstatytos sienos.
Grįžtu atgal pro arklides link mašinos.
Pasuku į senąjį Molėtų plentą, o netrukus nusuku į Pikeliškes, kuriose yra išlikęs Juzefo Pilsudskio dvaras.
Pikeliškių dvaras ant Žaleso ežero kranto atsirado 18 amžiuje, priklausė Pisankų giminei. Išlikę rūmai statyti 19 amžiaus pradžioje. 1930 metais dvarą įsigijo Aleksandra ir Juzefas Pilsudskiai. Pastarasis, tuometinis Lenkijos valstybės vadovas, mėgo šią vietą (praleisdavo atostogas), dvarą prižiūrėjo, tvarkė. Dvare svečiuodavosi kiti Lenkijos vadovai, užsienio ministrai. 1940 metais dvaras buvo nacionalizuotas, čia buvo įsikūrusi kolūkio kontora, kaimo šokių salė ir kitos įstaigos. Šiandien Pikeliškių dvaras yra restauruotas, jame įsikūrusi biblioteka, Vilniaus rajono savivaldybės Centrinės bibliotekos struktūrinis padalinys. Rūmus juosia nedidelis parkas su įspūdingais šimtamečiais ąžuolais, beržais, liepomis, klevais... Labai jauki vieta trumpam pasivaikščiojimui.
Dvaro, o gal dviračio sargas?
Nueinu link ežero ir šiek tiek pabūnu prie jo. Tokia visiška nesuturistinta ramybė... Patinka man tokios vietos...
Apie šias kapines ar Paberžės žydus praktiškai jokios informacijos Internete, deja, neradau. Tačiau kapinės, nors ir apleistos, tačiau sutvarkytos ir prižiūrimos. Prie kai kurių kapelių padėtos žvakutės ir sudėlioti akmenukai.
Kai kurių kapelių likę tik tiek...
Siela, gyvenanti medyje...
Pačioje Paberžėje stabteliu prie bažnyčios ir einu pasidairyti.
Manoma, jog pirmoji medinė bažnyčia pastatyta apie 1484 metus Maišiagalos klebono Jurgio Paulavičiaus rūpesčiu. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1507 metais leido Paberžėje įsteigti smuklę ir jos pajamas skirti bažnyčios išlaikymui. 17 amžiuje Paberžėje gyveno vienuoliai – reguliarieji atgailos kanauninkai. Prie bažnyčios veikė parapinė mokykla. 1860 metais buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri netrukus, deja, buvo perduota stačiatikiams. Dabartinė neogotikos stiliaus Paberžės Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia pastatyta 1932 metais.
Klebonija įsikūrusi kukliame mediniame namelyje.
Bažnyčia, aišu, uždaryta, tai pasivaikštau aplink.
Šv.Jokūbo kriauklė – čia irgi dalis piligrimų kelio...
Šalia šventoriaus – nedidelis parkelis su tvenkiniu.
Skvero gale – kaip supratau, parapijos namai.
Pasisukiojusi prie bažnyčios, grįžtu į mašiną ir važiuoju toliau. Po kurio laiko privažiuoju posūkį į Glitiškes – čia irgi išlikęs dvaras. Pagrindiniai dvaro rūmai intensyviai rekonstruojami. Mašiną pasistatau šoniniame keliuke ir pirmiausia einu prie Širvio ežero. Gražiose vietose tie dvarai buvo įsikūrę.
Glitiškių dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 16 amžiaus pradžios. Dvaro istorijoje – didžiulė savininkų kaita. 1504 metais jis priklausė Ivaškevičiams, o vėliau Čižams. 1593 metais iš Mato Čižo dvarą nupirko Melchioras Petkevičius, o 1647 metais iš Juozo Petkevičiaus jį įsigijo Kupiškio seniūnas Vilhelmas Tyzenhauzas. 1718 metais iš Jurgio Tyzenhauzo Glitiškės pateko į Stanevičių rankas, po to atiteko Ašmenos statybininkui Jonui Hutorovičiui, kuris 1756 metais dvarą pardavė Mozyriaus pavieto pakamariui Mykolui Jelenskiui. Jelenskių giminė Glitiškių dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Paskutinio dvaro savininko Kazimiero Jelenskio likimas tragiškas - 1943 metais jis žuvo koncentracijos stovykloje Osvencime. Nors pagrindiniai rūmai rekonstruojami, kiti dvaro pastatai, deja, apleisti...
Glitiškių dvaras garsus jame augančiu ąžuolu. Glitiškių ąžuolas yra trečias pagal storį ir pirmas pagal aukštį ąžuolas Lietuvoje. Prie šio ąžuolo, pasak pasakojimų, 1831 metais, sukilęs prieš carinę priespaudą, rinkdavęsis dvaro jaunimas. Nuo čia jie žygiavę į Vilnių ir įsitraukę į sukilėlių gretas. Ąžuolas tikrai įspūdingas.
Pasivaikštau po dvaro teritoriją.
Buvusiuose ūkiniuose pastatuose gyvena žmonės.
Klasicizmo stiliaus rūmai, nors ir apgaubti pastoliais, atrodo įspūdingai. Smagu, kad rekonstruojami ir atgims naujam gyvenimui.
Nedidukas dvaro parkas priešais rūmus.
Nykstantis paveldas, deja.... Bet gal ir jis bus prikeltas naujam gyvenimui?
Vingiuodama toliau senuoju plentu dar Vilniaus rajone, stabteliu šalikelėje, ties Akmena. Nuorodų, aišku, jokių, bet labai greitai randu.
Tai medinė Akmenos sentikių cerkvė. Pirmoji Akmenos sentikių cerkvė pastatyta apie 1865 metus, tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį. Dabartinė cerkvė pastatyta 1939 metais, ji veikia iki šiol, nors sentikių šiose apylinkėse mažai belikę. Cerkvė nedidukė, kukli, tačiau visai jauki.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą