2021 m. sausio 1 d., penktadienis

Žasliai ir Kaišiadorys. Pirmoji dalis

Kažkada, vartydama bendraminčių padovanotą knygą „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“, atkreipiau dėmesį į Guronių rožinio slėpinių parką, esantį Kaišiadorių rajone. Vis norėjau jį aplankyti. 2020 metų rudenį nutariau šį norą įgyvendinti. Kadangi šalia Žasliai, o ir Kaišiadorys netoli, nutariau važiuoti traukiniu ir viską pamatyti. Beje, ar žinojote, jog vieta, kur yra Žaslių geležinkelio stotis – tai ne Žasliai? Žaslių miestelis įsikūręs už beveik 4 kilometrų nuo geležinkelio. Geležinkelio stotis yra Guronyse, prie kurių Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietė buvo prijungta 2016 metais. Pati Žaslių geležinkelio stotis buvo pastatyta dar 1862 metais Talpūnų kaimo žemėse. Štai tokia nedidelė painiava su tais Žasliais. Beje, 19 amžiuje Žaslių geležinkelio stotis buvo didžiausia tarpinė stotis tarp Vilniaus ir Kauno su garvežių depu ir dirbtuve.


Einu tiesiog pasibastyti pagrindine Guronių bei Talpūnų kaimų gatve. Rytas, šviečia saulė, nuotaika puiku. Graži ir šilta rudens diena.






Tai jau Talpūnai.




Paklajoju po labai simpatiškas Talpūnų kaimo kapinaites.







Grįžtu į Guronis.


1975 metais ties Žaslių geležinkelio stotimi įvyko didžiausia geležinkelio katastrofa Lietuvoje. Dyzelinis traukinys „Vilnius–Kaunas“ atsitrenkė į prekinio traukinio cisterną su degalais, kuri buvo per daug išsikišusi iš šalutinio kelio. Kilo gaisras. Ypač nukentėjo žmonės, vilkėję sintetinius rūbus. Vien į Kaišiadorių centrinę ligoninę per pirmąją valandą po gaisro buvo atvežta apie 80 apdegusių žmonių. Trečiasis vagonas sudegė visiškai, žuvo visi ten buvę keleiviai. Manoma, kad katastrofoje žuvo 20 žmonių, tačiau greičiausiai jų buvo daugiau. 1991 metais buvos pastatytas paminklas katastrofos aukoms atminti.



Iškaltos žuvusiųjų pavardės...



2004 metais geležinkelininkai šalia pastatė ir kryžių 1975 metų aukoms atminti. 



Labai simboliškas užrašas... Manau, kad mes visi nuolat esame kelyje...


Einant toliau, akį patraukia rožinis namelis su paukštukais ir geltonais rudens žiedais.


Dalyje šio namo, kaip supratau, įsikūrusi biblioteka.


Suksiu kairėn...



Kaimo kryžkelė... Toks labai lietuviškas mielas vaizdas...


Kryžius, žymintis kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinės vietą.




Labai jaukus senojo lietuviško kaimo kampelis....




O aš žygiuoju toliau.



2002 metais popiežiui Jonui Pauliui Antrajam į rožinio maldą įtraukus dar vieną – Šviesos slėpinių dalį, Guronių kaime, kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje, pradėtas kurti Rožinio slėpinių parkas. Vieta parinkta šiam kompleksui norint įamžinti Šventosios Romos Bažnyčios kardinolo, itin branginusio Rožinio maldą, atminimą.




Simbolinis Golgotos kryžius.




Ore tvyro visiška ramybė... 


Penkios Rožinio slėpinių kelio koplytėlės su piešiniais, vaizduojančiais biblines scenas bei Lietuvos katalikų gyvenimo istorinius įvykius, ir Švč. Mergelės Marijos statula atidengti 2006 metais, minint Kaišiadorių vyskupijos 80-mečio sukaktį (kūrinių autorius – prof. A. Kmieliauskas, architektas – S. Petrauskas).







2010 metais Guronyse atvėrė duris koplyčia, skirta Eucharistijos šventimui. Koplyčia dedikuota Šv. Juozapui, Kaišiadorių vyskupijos globėjui.


Rašoma, kad koplyčia visuomet atvira piligrimams, atvykusiems su kunigu. Tačiau ji buvo atvira ir man... Nedidukė, kukli, bet labai jauki. Priklaupiau ir pasimeldžiau, vėliau ilgokai sėdėjau ir dairiausi aplink.







Apėjau koplyčią aplink. Ištapytose sienose – Biblijos scenos ir Lietuvos istorija... Ir viskas taip subtiliai perteikta... Ėjau ir nenustojau žavėtis...






Neskubėdama apėjau visas Rožinio slėpinių kelio stoteles. Buvo vienas didelis VAU... Sienų tapyba išties įspūdinga...

























Tokios subtilios, bet labai įtaigios Lietuvos istorijos pamokos... Prisėdu ant suoliuko. Neveltui mane traukė atvykti čia. Ši vieta turi kažkokios magijos. Tiesiog gera čia būti...




Susirašau su keliautoja–bendraminte. Ji sako, kad šalia yra alkakalnis. Ir net ne vienas, o du. Vienas vadinamas Zvaninyčia, o kitas – Pajautos kapu arba Kiškių bažnyčia. Nuorodų jokių, bet kažką randu. 





Grįždama atgal tuo pačiu keliu, aplankau Guronių kapinaites ant kalvos.





Kardinolo Vincento Sladkevičiaus giminės kapas.


Saulės apšviestu keliu neskubėdama grįžtu link geležinkelio.



Obuolių metai...



Už geležinkelio pasuku į šoninį keliuką, nes noriu pamatyti kai ką įdomaus.



Tai senoji Guronių vandens pralaida po geležinkeliu.





Manęs laukia kelias iki Žaslių.







Didžiulė visaip gagenačių sparnuočių ferma šalia kelio.



Netrukus prasideda remontuojamas kelias, todėl tenka eiti atsargiau.




Įdomūs akcentai pakeliui.


Toks keistas vietovės pavadinimas. bet čia ir dvaro kažkada būta.


Remontuojamu keliu ateinu į Žaslius. O kur toliau basčiausi ir ką įdomaus pamačiau – kitoje pasakojimo dalyje Antroji dalis



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą