Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis
Iš Vilkijos autobusu atvažiuoju į kitą jaukų Pakaunės miestelį – Raudondvarį. Išlipusi pasitikrinu, kada bus autobusas į Kulautuvą. Turiu beveik dvi valandas laiko Raudondvariui. Pirmiausia einu link buvusio dvaro.
Raudondvario pilies dvaras – 17 amžiaus pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Raudondvario dvaro ansamblio pagrindinis pastatas – pilies rūmai su bokštu. Rūmai, kartu su 3,8 ha parko teritorijoje išsidėčiusiais dviem oficinų pastatais, oranžerija, arklidėmis ir ledaine, sudaro vieningą dvaro ansamblį. Istorikai teigia, kad pilį dar 16 amžiaus antroje pusėje pradėjo statyti Kauno pakamaris Vaitiekus Dzeveltauskas. Vėliau dvarą valdė didikai Kosakovskiai, Radvilos, Zabielos, Tiškevičiai. Išlikusiame architektūriniame ansamblyje ryškiausi paskutiniųjų dvaro valdytojų – grafų Tiškevičių giminės – pėdsakai. Po 1831 metų gaisro, sudegus mediniams dvaro pastatams, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pastatė naują mūrinį dvaro ansamblį. Valdant Tiškevičiams, pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos įspūdingos paveikslų, meno dirbinių, retų knygų, egzotiškų augalų bei gyvūnų kolekcijos. Šiuo metu dvaro sodybos kompleksas renovuotas, jo pastatuose įsikūrusios įvairios įstaigos. Kviečiu kartu pasivaikščioti.
Pagrindiniuose daro rūmuose – Kauno rajono civilinės metrikacijos skyrius, taip pat Kauno rajono muziejus.
Atsisuku į dvi oficinas – viena restauruota, kita ne. Ir ta nerestauruotoji netgi simpatiškesnė, turinti savotiško šarmo.
Jaukios spalvingos detalės
Atsisuku į pilies bokštą
Gėlynai, rožynai – juose puikuojasi į dvarą sugrąžintos senosios rožių rūšys.
Pasidairau prie oranžerijos. Toks subtilus jaukumas aplink...
Daug diskusijų Internete keliantis gėlėtas fortepijonas.
Suku link bažnyčios, pakeliui stabtelėdama prie dar vienos akmeninės knygos – paminklo Vyties Kryžiaus kavalieriams. Tikrai labai įdomus ir subtilus sprendimas.
Raudondvario bažnyčia šviečia iš tolo.
Raudondvaryje medinė koplyčia buvo pastatyta 18 amžiaus pabaigoje. 19 amžiaus viduryje grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius skyrė bažnyčiai žemės ir įsipareigojo mokėti kunigams. Bažnyčia pastatyta 1856 metais, 1915 metais sugriauta. Dabartinė istoristinė Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia pastatyta prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Bažnyčia, aišku, uždaryta, tačiau pasivaikštau aplink. Tokia tingi šiltos vasaros popietės tyla ir ramybė.
Prie senosios bažnyčios buvusiame mauzoliejuje buvo palaidotas ir pats bažnyčios fundatorius grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius. Mauzoliejus neišlikęs, o grafų šeimos amžino poilsio vietą žymi bažnyčios šventoriuje pastatyti atminimo akmenys.
Bažnyčią apeinu neskubėdama, stabtelėdama prie kryžių ir kitų paminklų.
Iš kitos pusės bažnyčia atrodo tikrai didingai. Dvelkia senove...
Įdomi trijų kryžių kompozicija
Šalia bažnyčios – paminklas Raudondvaryje gimusiam kompozitoriui Juozui Naujaliui.
Sovietmečiu neoficialaus Lietuvos himno – giesmės „Lietuva brangi“ suolelis. Stabteliu, nevalingai pradedu tyliai giedoti. Iki šiol giedant šią giesmę, kažkas viduje suvirpa, pradeda kauptis ašaros akyse. Turi kažkokią mistinę galią šį giesmė.
Čia pat – Juozo Naujalio buvusios gimtosios sodybos vieta.
Priešais – žavingas senovinis namas su kolonomis. Man nepavyko išsiaiškinti, kas čia yra...
Priešais – Raudondvario kapinės, jaukiai išsibarsčiusios terasomis. Šiek tiek pasivaikštau.
Grįžtu į autobusų stotelę, šventai įsitikinusi, kad tuoj bus autobusas. Bet... pasirodo... bus tik daugiau nei po valandos... Nes tik savaitgaliais būna tas, kurio tikėjausi. Suprantu, jog į Kulautuvą nuvažiuosiu jau vėlokai, bet gi turiu ten tikslą. Šiek tiek pasvarsčiusi, nutariu, kad jei kas, Kulautuvoje vaikščiosiu labai greitai, kad spėčiau į paskutinį į Kauną važiuojantį autobusą. Valandą tiesiog pasivaikštau po Raudondvarį nieko per daug neapžiūrinėdama, kavinukėje atsigeriu kavos, parduotuvėje nusiperku ledų. Galiausiai sulaukiu autobuso, kuris mane nuveža į Kulautuvą. Išlipu galinėje stotelėje ir pirmiausia kulniuoju tolyn. Noriu pamatyti tą garsųjį Kulautuvos šerną. O čia, pasirodo, jau nebe Kulautuva, o Virbaliūnai.
Bet kelais visai jaukus, smagu žygiuoti, dairantis aplink.
O štai ir garsusis gilių mėgėjas
Didžiulis šernas iš smalos – menininko Tado Vosyliaus kūrinys, atsiradęs 2019 metais. Šernas simpatiškas, tik šalia teka toks upeliokas, todėl čia uodų karalystė. Užpuola jie mane neregėtai, tai ilgai negaliu grožėtis...
Grįžtu į Kulautuvą. Jaukus kurortinis miestukas pušynų apsuptyje.
Eisiu pasidairyti į prieplauką.
Ir vėl prie Nemuno... Smagu čia... Stoviu ir dairausi, mėgaudamasi akimirka čia ir dabar.
Nuo prieplaukos grįžtu pro parką, kuriame daug visko įdomaus. Čia vyksta dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja“...
Iš pagrindinės gatvės pasuku į šoninę.
O štai ir vieta, dėl kurios atvažiavau į Kulautuvą. Tai Dievų ir Deivių slėnis, kuriame galima pamatyti skulptūros plenerų metu sukurtas senųjų baltiškųjų dievų bei deivių skulptūras. Kodėl man tai svarbu? Jau antri metai prisidedu prie intelektualaus mototurizmo ralio per Lietuvą organizavimo. Būtent Dievų ir deivių slėnį sugalvojau kaip vieną iš ralio punktų, susijusį su mūsų žymiąja archeologe Marija Gimbutiene. M. Gimbutienė sukūrė koncepciją apie senąją Europą (7000–3500 m. pr. Kr.), kurioje gyvavo taiki matristinė visuomenė, garbinusi Deivę Motiną. Ir tik vėliau Europoje įsivyravo indoeuropiečiai ir jų patriarchalinė pasaulio samprata. Ne išimti ir Lietuva su baltiškąja proistore. Ir baltų deivės kažkada buvusios motinos ir karalienės, tik vėliau pradėtos garbinti kaip dievų žmonos bei dukterys. Ralio dalyviams sugalvojau užduotį pagal tam tikra užuominas rasti dviejų deivių skulptūras ir nusifotografuoti prie jų.
Kad paruoščiau užduotį, turėjau viską įdėmiai apžiūrėti.
Ramuma ir tykuma aplink... Neveltui kurortas
Kulautuvos istorijai skirta lauko paroda
Visokios įdomios skulptūros
Sulaukiu savo autobuso ir grįžtu į Kauną. Buvo labai labai smagi diena Pakaunėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą