Praėjusią vasarą atostogaudama, nutariau vieną dieną nuvažiuoti pasibastyti po Pakaunės miestelius. Labai rūpėjo pamatyti Vilkiją, prie jos nutariau pridėti ir Raudondvarį. Na, o jau važiuodama ryte traukiniu į Kauną, sugalvojau, jei liks laiko, aplankyti Kulautuvą. Taigi, naudosiuosi visuomeniniu transportu, kuris Pakaunėje, beje, pakankamai gerai sustyguotas ir gana dažnai važinėja. Kelionėje vėliau bus šiek tiek trikdžių dėl transporto, bet aš pati iki galo nepažiūrėjau tvarkaraščių. Užbėgama už akių, pasakysiu, kad kelionė buvo puiki, oras gražus, vietos nuostabios ir jaukios. Bet apie viską iš pradžių. Kauną pasiekiu traukiniu, tada neskubėdama nueinu į autobusų stotį, nusiperku bilietą iki Vilkijos ir dar spėju kavos atsigerti. Autobusas mane išleidžia Aukštutinėje Vilkijoje, o aš einu susipažinti su šiuo mielu Pakaunės miesteliu.
Pirmiausia einu prie bažnyčios, pakeliui trumpai stabtelėdama prie Vilkijos pirminės sveikatos priežiūros centro.
Šalia jo jaukiai įsikūręs Šventasis Lukas – ligonių globėjas.
Labai įdomus paminklas Vyties Kryžiaus kavalieriams šalia bažnyčios – kaip atversta knyga. Anksčiau tokių paminklų nebuvau mačiusi. Vėliau labai panašų mačiau Raudondvaryje. Gal čia Pakaunės akcentas?
Neogotikinė Vilkijos bažnyčia šviečia iš tolo, o jos bokštai matomi iš tolo.
Šalia bažnyčios – labai įdomios formos kryžius.
Pirmoji bažnyčia Vilkijoje pastatyta 16 amžiaus pradžioje, vėliau ne kartą degusi ir vėl atstatyta. Dabartinė Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 20 amžiaus pradžioje. Neskubėdama pasivaikštau aplink bažnyčią. Gražus ramus vasaros rytas...
Nevysta gėlės prie bažnyčios statytojo Stanislovo Bačkio kapo. Žmonės jį iki šiol prisimena labai geru žodžiu kaip energingą ir sumanų kleboną.
Viename šventoriaus kampe įrengta nedidelė apžvalgos aikštelė, kurią saugo smagus angeliukas.
Vaizdas į Nemuno vingį ir apylinkes gražus, tik tas elektros stulpas labai trukdo. Nepaisant to, čia jauku ir ramu, todėl kurį laiką stoviu ir gėriuosi.
Nulipusi toliau einu aplink bažnyčią. Šventoriuje daug įdomių kampelių ir detalių.
Bažnyčios bokštai vis stiebiasi į dangų, sveikinasi su menkais praplaukiančiais debesėliais...
2014 metais šventoriuje atidengtas akmuo su Prezidento Valdo Adamkaus bareljefu ir prasmingais žodžiais apie savas lietuviškas šaknis.
Vaikštau po šventorių toliau. Stabteliu prie kryžiaus žuvusiems tremtyje ir lageriuose. Ir vis pagaunu save galvojant, kiek mūsų tauta daug visko skaudaus patyrė...
Prieinu bažnyčią iš kitos pusės – matau, kad durys atidarytos. Eisiu pasidairyti vidun, tačiau iš pradžių dar užfiksuoju visai šalia esančias įdomias detales.
Bažnyčia labai erdvi ir šviesi. Apeinu neskubėdama, viską apžiūriu, pasėdžiu, pasimeldžiu, pabūnu su savo mintimis.
Labai jauki tapybos paroda viename bažnyčios kampelyje. Paveikslai simboliški, spalvos pastelinės, labai gražiai atkartojančios neogotikos atmosferą.
Aš esu Alfa ir Omega... Pirmą kartą matau tokią simbolinę žvakę...
Man ilgokai besėdint ir paskendus savo mintyse, viršuje išgirstu sparnų plazdenimą. Pakeliu galvą ir pamatau praskrendant balandį... Lyg kokia Šventoji dvasia žybtelėjo ir išnyko.... Keistas jausmas visiškoje tyloje...
Išeinu iš bažnyčios sužavėta ir pakylėta.
Kitoje gatvės pusėje, priešais bažnyčią – išsamus informacinis stendas su Vilkijos lankytinomis vietomis. Jį pasityrinėju, nes apie kai kurias vietas nežinojau, o jos visai sudomino.
Stabteliu prie linksmai spalvingo paminklo Šventajam Juozapui
Toliau leisiuosi žemyn link Žemutinės Vilkijos. Pakeliui praeinu namą, kuriame kažkada gyveno rašytojas Petras Cvirka.
Kelias veda žemyn – kartais gali pasijusti vos ne Tatruose. Kalvota ta Vilkija...
Camino ženklas... Dabar mąstau, jog tas mano pasibastymas Vilkijoje buvo savotiškas Kelio gabaliukas...
Jauku čia...
Kryžkelėje budi Šventasis Florijonas – irgi linksmai spalvingas.
Šiame gelsvame namelyje įkalnėje įsikūrusi Vilkijos liaudies amatų mokykla.
Tikri Tatrai čia aplink...
Vietiniai gyventojai štai tokie...
Pasuku į šoninę gatvelę, nes noriu aplankyti garsųjį Juškų etninės kultūros muziejų.
Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus įkurtas 1990 metais buvusioje klebonijoje. Tai seniausias išlikęs pastatas Vilkijoje. Manoma, kad šiam namui daugiau nei 300 metų. Ryškiausią pėdsaką čia paliko garsiausias lietuvių tautosakininkas ir etnografas Antanas Juška. Jis sukaupė daugiau nei 70000 senųjų lietuviškų žodžių žodyną, 7000 dainų dainyną, apie 2000 melodijų rinkinį, Vydūno ranka rašytus laiškus, senosios buities rakandus, audinius, skrynias. Muziejumi rūpinasi Arūnas ir Vida Sniečkai, kurie patys sutinka lankytojus, veda edukacinius užsiėmimus, rengia šventes. Muziejus gyvas ir unikalus. Ir jis prasideda ne pastato viduje... Pati muziejaus aplinka yra kaip gyvas eksponatas, pasakojantis įdomias istorijas. Čia gali vaikščioti ir vaikščioti...
Visokios skulptūrėlės, paveikslėliai, detalės... Jų daug, bet jos taip puikiai įkomponuotos, jog vaikštai tarsi kitoje erdvėje.. Šiek tiek net mistinė vieta...
Kiekviena detalė apgalvota... Ir tarsi ateina iš pasakų, sakmių, iš to gilaus lietuviškosios praeities klodo, kurio gal ir nesupranti, tačiau pajunti kažkokiu septintuoju ar aštuntuoju jausmu... Man čia buvo didžiulis atradimas... Pasivaikščiokime kartu
Užeinu į vidų. Šeimininkas sutinka, papasakoja, parodo. Žavingieji sodai...
Kiekviename kambaryje – vis kažkas įdomaus.
Muziejus turi ir savo apžvalgos aikštelę. Trumpam stabteliu...
Iš muziejaus išeinu sužavėta ir pakylėta. Nuostabi vieta, kurią tikrai rekomenduoju aplankyti. Leidžiuosi toliau žemyn
Menininko Tado Šimkaus sukurtas gatvės meno kūrinys „Apsikabinimas“ 2020 metų rudenį papuošė vieną iš Vilkijos pastatų.
Nusileidus gatvele žemyn...
Buvusios senosios Vilkijos bažnyčios vieta.
Ant apleisto pastato – dar vienas gatvės meno kūrinys. Tai to paties dailininko Tado Šimkaus „Balandžių lesintojas“.
Jaukios miestelio gatvelės kviečia pasivaikščioti, ką aš neskubėdama ir darau. Tai jau Žemutinė Vilkija visai šalia Nemuno.
Laikas pasisveikinti su Lietuvos upių tėvu...
Nemune, Nemune bėk nesustodamas, bėki...
Šioje vietoje kažkada stovėjo sinagoga...
Nusileidžiu žemyn i neskubėdama pasivaikštau šalia Nemuno.
Vanduo šiltas kaip arbata...
O štai ir Vilkijos keltas per Nemuną. Tik man nepakeliui...
... aš einu ieškoti garsiojo Vilkijos Vilko...
Dar vienas T.Šimkaus gatvės meno kūrinys – šį kartą ant gyvenamojo namo... Vilkas mėlynas kaip ir dangaus žydrynė.
Grįžtu į jaukiai sutvarkytą pakrantę. Čia smagiai sau gyvena įvairios medžio skulptūros.
Ar žinojote, jog garsusis džiazo muzikantas Luiso Armstrongas tampriai susijęs su Vilkija? Šiame miestelyje gyveno žydų litvakų Leibos ir Tilės Karnovskių šeima, 1885 metais emigravusi į JAV. Būtent jie globojo būsimąjį džiazo muzikantą. L.Armstrongas visą gyvenimą šiltai prisiminė savo globėjus ir kaip pagarbos jiems ženklą nešiojo grandinėlę su Dovydo žvaigžde. Luiso Armstrongo vardu pavadinta naujoji Vilkijos vasaros estrada.
Kažkur pakeliui stabteliu prie kryžiaus žuvusiems už Lietuvos laisvę pokariu.
Keliukas veda į miškelio tankmę prie upeliuko. Net šiek tiek šiurpoka vieta. Juo labiau, kad apspinta uodų tuntas...
Trumpam stabteliu ir susimąstau...
Iki autobuso į Raudondvarį dar turiu laiko, todėl pasivaikštau po senąsias Vilkijos miestelio kapinaites.
Pro bažnyčią grįžtu į autobuso stotelę. Šalia esančioje parduotuvėje nusiperku ledų porciją ir ja pasimėgauju, belaukdama autobuso. Vilkija tikrai buvo vienas iš šių metų atradimų, labai jaukus ir smagus miestukas. O manęs dar laukia kitos Pakaunės vietos. Bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje Antroji dalis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą