Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis
Atvažiavę į Ukmergę, apsistojame jaukiuose apartamentuose pačiame centre, Kauno gatvėje ir einame pasivaikščioti. Ukmergėje esu buvusi prieš 5 metus, apie tai rašiau ir bloge. Todėl dabar neturime kažkokių ypatingų planų, tiesiog bastomės po miestą, vis atrasdami jaukių kampelių bei detalių. O ir naujų, man prieš penkis metus nematytų akcentų atsirado. Štai mums moja ukmergietė – tai Viktoro Žentelio „Moteris lange“.
O prie senojo knygyno jaukiai įsikūręs Andriaus Janulio „Paštininkas“
Landžiojam po nedidelio Ukmergės senamiesčio jaukius kiemelius. Šiek tiek apšepusius, bet nepraradusius savo žavesio.
Kažkur pasisveikinam su Viktoro Žentelio „Dailininku su paveikslu“.
O Viktoro Žentelio „Dviratininkas“ vis mina ir mina pedalus.
Dar šiek tiek pasibastom po senamiesčio kiemelius...
Išeinam į pagrindinę Kęstučio aikštę su Lietuvos nepriklausomybės paminklu „Lituania Restituta“. Tai yra 1930 metų pagal Liudo Truikio projektą pastatyto paminklo kopija. 1951 metais šis paminklas buvo nugriutas, o obelisko dalys užkastos čia pat, aikštėje. Paminklas atstatytas 1990 metais, jo autorius – skulptorius E.Varnas.
Ukmergėje negalima pamiršti ir miesto simbolio – šuns Kekso, kurį sukūrė skulptorius Ričardas Šavelis. Pasak legendos, patrynus Keksui nosį, jis įsimena to žmogaus kvapą ir jį visą gyvenimą saugo.
Pasivaikštom aplink Švč.Trejybės bažnyčią.
Rekonstruota ir labai jauki Vienuolyno gatvė.
Stabtelime prie vieno iš dainuojančių balandžių – „Murkio“. Norite visus metus būti sotūs ir laimingi? Paglostykite balandžiui pilvą.
Ant stogelio viirš durų į Ukmergės meno mokyklos Muzikos skyrių jaukiai įsitaisiusi Andriaus Janulio „Pepė Ilgakojinė“.
O knyga tikrai suartina...
Pareiname ir buvusią Ukmergės sinagogą.
Grįžtame atgal ir netikėtai pamatome...
Idėjos autoriai – jaunimo muzikos klubo „Rockmergė“ prezidentas Kasparas Ramonas ir „Skautų slėnio“ savanoris, atvykęs iš Rumunijos, Alexandru Cretu. Piešinį ištyrinėjame nuodugniai. Toks gaivumo pliūpsnis...
Ar pagausi Algio Kasparavičiaus „Pagauk“?
Ukmergėje vyksta miesto šventė, tai centre šurmuliuoja koncertų dalyviai
Karštą vasaros dieną smagu atsigaivinti fontane...
2017 metais sumontuotas miesto laikrodis, kurio valandas atstoja baltų dievybių simboliai, sukurti dailininkės Stunskaitės-Vilkės.
Kai buvau Ukmergėje prieš penkis metus, piliakalnis buvo apaugęs medžiais. Dabar jis sutvarkytas, užlipti lengva, o viršuje galima jaukiai pasidairyti aplink. Vakaro saulės spinduliai meiliai apgaubia piliakalnį.
Ilgokai dairomės nuo piliakalnio į visas puses. Nauja jauki Ukmergės vieta...
Apačioje – Ukmergės Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė, pastatyta 1873 metais.
Piliakalnio aplinka irgi labai gražiai sutvarkyta, yra kur pasivaikščioti, pasėdėti, pamąstyti...
Ant tiltelio per Vilkmergėlės upelį – Ričardo Šavelio „Neršianti žuvis“.
Kita žuvytė
2018 metais sau vietą rado Pijaus Česiūno „Saga“.
Gyvenimas prie kanalo? Šioje vietoje jautiesi lyg ne Lietuvoje būtum
Miauksiai vis dar lipa siena, o gal čia katės–aktobatės? Viktoro Žentelio „Katės“ paslepia ir buvusio balkono liekanas.
Čia Lietuva? Hmm... galima ir suabejoti....
Pasimokome Brailio rašto?
Balandžių pora Lui ir Helen, pavadinti Lui Brailio – Brailio rašto kūrėjo, ir Helen Keller – Jav visuomenės veikėjos, paprašiusios LIONS klubo tapti „aklųjų riteriais kryžiaus žygyje prieš tamsą“, garbei.
Balandžių kaimynas – mažas ančiukas.
Bastomės po Ukmergę be jokio plano, tiesiog akimis ir nuotraukomis fiksuodami įspūdžius.
Jau vakarėja, tai einame ieškoti vakarienės.
Pakeliui – balandžių skulptūra „Išsilaisvinę“. Šių trijų balandžių galia – apdovanoti drąsa. Viskas priklauso nuo to, kaip aukštai pašoksite ir kurį balandį pasieksite. Kuo aukščiau – tuo daugiau drąsos įgysite.
Vakarienės pritūpiame Fokus picerijoje, nes ji vienintelė ilgai dirba, ir jaukiai pavakarojame. Kitą rytą už apartamentų durų randame lauknešėlį su pusryčiais – trikampių sumuštinių pora, jogurtas, javinukas ir sultys. Smagus dėmesys. Šiandien mūsų laukia nauji įspūdžiai. Pirmiausia keliaujame į Taujėnų dvarą. Jame esu prieš tris metus buvusi su bendradarbiais, tačiau dabar dvaras dar labiau išsiplėtęs, pilna visokių pramogų ir jaukių kampelių.
Taujėnų dvaras minimas nuo 16 amžiaus antrosios pusės. 18 amžiaus pabaigoje Taujėnų dvarą ir jo apylinkes valdė grafas Benediktas Marikonis. Jis 1785 metais vedė M. Radvilaitę ir kaip žmonos kraitį gavo senąjį dvarelį. Benediktas Marikonis pagal italų architekto Pietro de Rossi projektą 1802 metais pastatė klasicistinio stiliaus rūmus ir įveisė angliško stiliaus parką. Po jų mirties dvaras vėl atiteko Radviloms. Iki 1940 metų dvarą valdė Konstantinas Radvila, kuris vėliau buvo ištremtas ir tremtyje mirė. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras atiteko tarybiniam ūkiui. Iki mūsų dienų išlikę pagrindiniai rūmai, tačiau jų interjeras buvo sunaikintas karo ir pokario metais. Taujėnų dvarą naujam gyvenimui prikėlė privatūs savininkai, sutvarkę rūmus ir parką. Apsilankymas tiek rūmuose, tiek parke mokamas. Mudu pirmiausia einame į rūmus.
Jaukūs akcentai pakeliui.
O viduje – kruopščiai atkurtas interjeras, baldai, paveikslai, kitos detalės... Įspūdinga ir gražu. Vaikštome ilgokai, apžiūrime įvairias sales, išlandžiojame visus kampelius. Pasivaikščiokime kartu.
Lipame žemyn į senuosius išlikusius rūsius.
Kaip gi dvaras be medžioklės trofėjų kampelio?
Norėtumėte pietauti iš tokių indų? Turbūt ir maistas juose daug skanesnis...
Beje, dvare galima ir apsistoti nakvynei...
Viename iš kambarių – dvaro savininkų Ravilų istorijai skirta erdvė.
Ilgokai pasibastę po rūmų sales, einame link atkurto daugiau nei 200 metų istoriją skaičiuojančio dvaro svirno. Bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje Trečioji dalis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą