Mano Lietuva: Po Ukmergės kraštą. Pirmoji dalis

Šią vasarą nutarėme išsamiau patyrinėti Ukmergės rajoną, jo dvarus ir kitas įdomesnes vietas. Kaip dažnai darome, pradėti nutarėme penktadienį po pietų, todėl užsakiau vieną nakvynę Ukmergėje. Bekeliaudami atgal, dar užgriebėme ir kampelį Širvintų rajono – taip nuvedė navigacija. Bet apie viską iš pradžių. Pirmasis sustojimas – Krikštėnuose, kuriuose yra dvaras. Tačiau pirmiau stabtelime ir apžiūrime Krikštėnų bažnyčią, esančią Vileikių kaime. Jo gyventojai save laiko krikštėniškiais.

Krikštėnų liaudiško klasicizmo bruožų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią 1790 metais pastatė prelatas Bogužas. Tačiau atskira parapija įkurta tik 1939 metais. Pamaldos čia vyksta tik vieną kartą per savaitę, šeštadieniais. O mes pasivaikštome aplink.

Apžiūrime šventoriuje palaidotų buvusių kunigų kapelius.

Ant bažnyčios fasado sienos randame prikabintą tokią lentelę. Pirmą kartą tokią matome. Pasirodo, gravimetrija – mokslas apie Žemės gravitacijos lauką, jo kitimą, laisvojo kritimo pagreičio pasiskirstymą Žemės paviršiaus taškuose, gravitacines anomalijas, Žemės formos pasikeitimus. Lietuvoje yra daug tokių punktų – vėliau jų dar matėme.

Žvilgtelime į vieną pusę...

į kitą pusę...

Šilta ir tingi vasaros penktadienio popietė, aplink nė gyvos dvasios.

Prie bažnyčios – užrašas iš gėlių, skirtas Lietuvos šimtmečiui.

Atvažiuojame prie už maždaug kilometro esančio Krikštėnų dvaro ir einame pasivaikščioti po teritoriją. Nors parašyta, kad privati valda, tačiau niekas neužtverta, tylu, niekas mūsų neveja. Smagiai pasivaikštome.

Krikštėnų dvaras minimas nuo 18 amžiaus kaip kunigaikščio Ksavero Bogušo nuosavybė. Dabartinius vėlyvojo baroko stiliaus rūmus 19 amžiaus viduryje pastatė Julijonas Pac Pamerneckis. Jo sūnus pardavė dvarą carinės Rusijos admirolui, prancūzų kilmės Ignui de Bondi, kurio giminei dvaras priklausė iki 1940 metų. Po karo rūmai priklausė tarybiniam ūkiui ir buvo apliesti. 1994 metais rūmia grąžinti paveldėtojams, kurie dvarą pardavė dabartiniam savininkui Vladui Algirdui Šemetai. Rūmai gražiai atnaujinti, sutvarkytas aplink esantis parkas su tvenkiniais. Rūmuose įsikūręs viešbutis ir restoranas.

Jaukūs takeliai, liepteliai, tvenkiniai, poilsio kampeliai kviečia pasivaikščioti ir pailsėti. Todėl ilgokai vaikštome tais takeliais. Esame visiškai vieni.

Daug gandralizdžių Lietuvoje...

Tikrai labai jauku čia...

Paskutinis žvilgsnis į baltuojančius dvaro rūmus...

...ir einame į mašiną. Šalia automobilių aikštelės randame skulptūrą

Tai Šventasis Stanislovas, Lenkijos globėjas. Lietuvoje nelabai mačiau jam skirtų skulptūrų.

Iš Krikštėnų važiuojame prie visai šalia Ukmergės esančio Vaitkuškio dvaro.

Vaitkuškio dvaras pradėtas formuoti 16 amžiuje. Ji turėjo daug šeimininkų, o 1764 metais atiteko garsiajai grafų Kosakovskių giminei. 1962 metais dvaras perstatytas į neogotikos stilių. Jame buvo sukaupta gausi paveikslų bei kitų meno kūrinių kolekcija, didelė biblioteka. Prasidėjus Pirmajam pasualiniam karui, vertingiausi daiktai buvo išvežti į Rusiją. Po karo dvaras naudotas įvairioms reikmėms – našlaičių prieglaudai, kareivinėms, 1941 metais čia buvo žydų getas. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras sparčiai nyko – išliko tik rūmų bokštas ir oranžerijos fragmentas. Šiuo metu dvare šeimininkauja Kosakovskių palikuonys. Dvare vyksta įvairūs renginiai, galima užsisakyti ekskursiją.

Deja, iš anksto nepasižiūrėjau, kad dvaras atviras tik savaitgaliais. Kitomis dienomis reikėtų iš anksto susitarti. Todėl tik apžiūrime iš tolo.

Kad jau nepasisekė su Vaitkuškio dvaru, nutariame dar nevažiuoti į Ukmergę, kaip buvome suplanavę. Važiuojame į už Ukmergės esančius Lyduokius, kuriuose taip pat yra buvęs dvaras. Sustojame prie buvusių ūkinių pastatų ir einame pasivaikščioti.

Istoriniuose šaltiniuose Lyduokių dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 metais, jis priklausė B.Petkevičiui. Vėliau šeimininkai keitėsi. Dabartinius rūmus 19 amžiuje projektavo prancūzų kilmės architektas iš Peterburgo Leontijus Benua. Išlikę nemažai ūkinių pastatų. O dvaro arklidės, pastatytos 1882 metais, yra unikalus architektūros statinys su vidiniu kiemu ir savita puošyba. Arklidės tikrai įspūdingos, todėl jas apžiūrime nuodugniai.

Einame toliau smėlėtu žvyrkeliu. Ne toks gražus ūkinis pastatas, tačiau savotiškai įdomus.

Pralinksmina užrašas

Pagrindiniai dvaro rūmai tolumoje, tačiau arčiau neiname, nes parašyta, kad privati valda. O ir kažkaip neįdomiai atrodo. Ūkiniai pastatai tikrai įspūdingesni.

Tie raudonų plytų architektūros pastatai labai smagūs

Bandome įskaityti turbūt statybos metus

Apžiūrėję tikrai įspūdingus ūkinius pastatus, važiuojame į patį Lyduokių miestelį. Pakeliui pro mašinos langą dar užfiksuoju dvaro vartus.

Mašiną pasistatome prie seniūnijos ir einame pasivaikščioti.

O, pasirodo, Lyduokiai – pakankamai senas miestelis.

Žvilgsnis į simpatikšą medinuką netoli seniūnijos.

Lyduokiai įdomūs tuo, kad jie turi Gedimino pilį.

1928 metais buvo pastatytas Nepriklausomybės paminklas – plytų mūro Gedimino pilies maketas, simbolizuojantis Vilniaus atgavimo idėją. 1947 metais paminklas buvo nugriautas, po Nepriklausomybės atkūrimo atstatytas.

Labai įdomi, originali ir šauni idėja...

Ant pilies sienos įamžinti Lyduokių krašto kariai–savanoriai.

Tais pačiais 1928 metais šalia buvo pastatytas ir įspūdingas trijų aukštų koplytstulpis, sunaikintas 1947 metais ir atstatytas po Nepriklausomybės atkūrimo. Dabartinį stogastulpį su šventųjų skulptūrėlėmis išdrožė stalius Vaclovas Ružinskas.

Jaukia alėja neskubėdami einame link Lyduokių bažnyčios.

Ir štai ji – baltoji gulbė.

Pirmoji bažnyčia Lyduokiuose pastatyta 17 amžiaus pradžioje, prie jos įsteigta prieglauda ir parapinė mokykla. Dabartinė baroko stiliaus Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia senosios pagrindu pastatyta 1884 metais. Bažnyčia, aišku, uždaryta, todėl pasivaikštome aplink.

Buvusio kunigo kapelis iš paradinės pusės niekuo neypatingas...

...tačiau iš kitos pusės išlikęs senasis užrašas lenkų kalba

Aukštyn ir aukštyn...

Šventoriuje labai jauku, daug įdomių senų paminklų, kryžių, skultptūrų. Išlikę daug senovinių užrašų.

Jaukus namelis šalia bažnyčios su žavingais raižiniais. Vis tik kokie meniškos sielos buvo tie praeities statytojai ir architektai. Negali jais nesižavėti...

Viename šventoriaus kampe – nedidelė koplytėlė su rymančiu Jėzumi.

Paskutinis žvilgsnis į baltuojančią Lyduokių bažnyčią.

Trumpai pasidairome po patį miestelį, į namelius šalia bažnyčios. Visur visiška tyla ir ramybė.

Iš Lyduokių sukame atgal į Ukmergę. Kažkur pakeliui užfiksuoju koplytėlę – dabar jau net nebežinau, kokio kaimo pakraštyje ji stovi.

Įsukę iš šoninio kelio, vos ne vidury laukų, ant kalvelės, pamatome kai ką įdomaus. Mums, aišku, reikia sustoti ir apžiūrėti.

Tai, pasirodo, Skuolių Švento Antano Paduviečio koplyčia, pastatyta dar 1846 metais, vėliau nuniokota o 1989 metais restauruota. Prieš koplyčią – paminklas Šv.Antanui.