2022 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Mano šeštasis Trenkturo žygis

Šį kartą žygiavau rugsėjo antroje pusėje Lietuvos pajūriu, pasirinkusi 25 kilometrų maršrutą. Kuo toliau, tuo vis labiau suprantu, jog tai man optimaliausias atstumas: kuomet eini ir dar mėgaujiesi, o ne tiesiog jau vargsti, laukdamas finišo. Apsistojusi Klaipėdoje ir pusdienį praleidusi Skuode, bėgdama nuo lietaus, šeštadienį ryte pajudu link starto, kuris šį kartą Smiltynėje. Naktį gerokai palijo, dar šiek tiek lašnoja, tačiau jau matosi ir giedro dangaus kruopelyčių. Žygiuoju link kelto į Smiltynę.


Žygeiviams keltas nemokamas.


Turbūt pirmą kartą matau tiek žmonių, laukiančių kelto.


Kol plaukiam, šiek tiek palija, tačiau išlipus Smiltynėje, lietus liaujasi. Einu link starto.




Starte registruojuosi, gaunu dalyvio rinkinuką – šį kartą nereikės niekur antspaudo dėti. Tvarumas atėjo ir į žygį – nebeliko plastikinių vandens buteliukų, jei reikia, gali prisipilti į savo. Šiek tiek pasisukioju starte.



Pasilabinu su kasdieniais savo pusryčiais


Tradicinė žygio pradžios nuotrauka...


... mes su Tavimi, Ukraina...

.
... ir pradedu savo žygį...



Kelias eina palei Kuršių marias.


Šiame žygyje dangus mane ne kartą stebins ir žavės savo spalvomis, formomis, debesų mozaikomis...



Pradeda lyti, tenka trauktis išvakarėse Skuode nusipirktą ryškiai geltoną apsiaustą nuo lietaus. Lyja nelabai smagiai, tai šiek tiek lukteriu prie šio gražuolio.



Bet negi stovėsiu ir lauksiu? Vis dar lyjant, einu pro Klaipėdos delfinariumą...


... už kurio atsiveria jūros platybės...


Ir vualia... lietus liaujasi. Tik vėjas baisulinis... Bet jūra kaip visada žavinga...


Dangaus ir jūros harmonija... Vėjas išpučia visas negeras mintis... Esu čia ir dabar... O širdyje taip gera ir ramu... Myliu tokias akimirkas... P.S. Visą žygį daugiau lietaus ir nesutikau...






Stabčioju ir stabčioju, sugerdama į save akimirkų žavesį...













Kažkas maudosi...


Nuėjus 5,5 kilometro – pirmasis poilsio punktas.





Šiek tiek atsipūtusi, einu toliau nuostabiuoju pajūriu. Mane lydi debesų ir jūros simfonija...











Iki soties pasimėgavus jūros draugija, kelias suka į kopas.




O už kopų – pajūrio pušynai...


... ir antrasis poilsio punktas. Nuėjau 8,1 kilometro.



Šiek tiek akcijų atrakcijų.


Manęs laukia ilga kelionė per... ne kopas, bet jos lydės šalia...


Kvepia pajūrio pušynai...




Eidama vis pamoju šalia bėgančioms kopoms.





Saulė vis drąsiau sveikinasi su žygeiviais. Darosi šilta. Lietaus apsiaustas keliauja į kuprinę, o striukę nusivilkusi, apsiveju aplink. Net džemperio rankoves tenka pasiraitoti... 


Kvepia pušynai, kvepia šilojai...



Vis norisi mesti kelią dėl takelio per kopas...




Va kokie patarimai žygeiviams.





Teks sukti kairėn...



Į kalniuką...



Žali ir gelsvi toliai.


Pajūrio augmenija – vis tik kartais ir po kojomis pažvelgiu...




Beržai baltieji broliai...




Ir vėl į kalniuką.


Pereiname plentą.



Kelias dar ir toks...



... ir toks...


Liaunos gyvybės stiprus pareiškimas.




Tolumoje pasitinka Kuršių marios.





Pietų metas. Nuėjau 13,2 kilometro.


Draugės sakė, kad labai mažai valgau. Bet man užteko – o košė tikrai labai skani ir soti... Tik man šioje vietoje labai norėjosi kavos... Jos nebuvo nei viename poilsio punkte – o gaila...


Papietavusi ir pasimėgavusi vaizdais į marias, einu toliau.







Smėlynais eiti nėra labai lengva, kojų raumenims tenka gerokai pasistengti... Kai kuriomis akimirkomis atrodo, kad mano elementai pradeda nusėsti... Bet stabteliu, atsipučiu ir toliau einu.


Tai gyvybės galia...






Vėl teks kopti į kalniuką... Niekad negalvojau, kad ta Kuršių Nerija tokia kalvota...



Einu jau daug kartų po 15 minučių...





Alksnynė...



Keliukas visaip vingiuoja palei marias, tai nutoldamas nuo jų, tai priartėdamas. Ką ten keliukas – daug visokių keliukų...




Pasiklysti neleidžia krypčių rodyklės.



Baltuoja burė tolumoje...








Ramus užutekis...




Medžių apeigos...


Kai jau atrodo, jog nebepaeisiu, prieinu Alksnynės karinius įtvirtinimus. Tai paskutinis poilsio punktas. Nuėjau 18,5 kilometro.




Kavos nėra, bet arbata kažkaip atgaivina. Liko tik/net šeši kilometrai...



Visiškai išsigiedrijo...


Dujos...


Keliukas veda tolyn...






Saulė išryškina spalvas... 







Naujoji Smiltynės perkėla. Liko visai nedaug...








Praeinu Smiltynės jachtklubą.





Gal šitą jachtą pasirinkti?


Paskutiniai kilometrai palei marias... Dangus vėl keičia spalvas...






Nuėjau...



Pavargusi, bet laiminga.


Pagaliau visą kelią svajota kava...


Grįžtant keltu į Klaipėdą, vėl nušniokščia lietus... O aš pradedu laukti naujų pasibastymų ir naujų žygių...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą