2023 m. rugsėjo 25 d., pirmadienis

Kelionė šiapus ir anapus sienos: tarp Tauragės ir Lauksargių. Pirmoji dalis

    Šiemet minime Klaipėdos krašto metus, prisimindami 1923 metais įvykusį Klaipėdos sukilimą, po kurio Mažoji Lietuva tapo Lietuvos dalimi. Sienos nebeliko, tačiau išliko istorijos vingiuose susiformavęs savitas pasienio gyvenimas. Tik 9 kilometrai skiria Tauragę ir Lauksargius, tačiau kažkada tai buvo šiapus ir anapus sienos. Bet apie viską apie pradžių. Šiemet labai daug Mototurizmo ralio po Lietuvą maršruto objektų buvo skirta Mažajai Lietuvai. Lauksargiai daug amžių taip pat nepriklausė Didžiajai Lietuvai.  O susidomėjau jais gana atsitiktinai, dar žiemą rengdama projektą savo chorui. Projektas pinigų negavo, o bet tačiau mane sužavėjo lauksargiškių bendruomenė ir jos siela Neringa. Nors bendravom tik telefonu ir elektroniniu paštu, bet iškart supratau, kad Lauksargiai man patiks. O ir mototurimo ralio idėja Neringai pasirodė smagi. Sutarėme, kad atvažiuosiu ir viską vietoje suderinsime. O Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023, taigi privalu ją aplankyti. Susitariu atvažiuoti ir susitikti su aktyvia tauragiške, poete Renata. Važiuosiu, aišku, autobusu su nakvyne, kurią rezervuoju viešbutyje „Banga“. Ankstų pirmadienio rytą sėdu Vilniuje į autobusą ir šiek tiek po 12 išlipu Tauragės autobusų stotyje. Dar važiuodama susiskambinu su Egle iš Tauragės savivaldybės, ji prisijungs prie susitikimo. Autobusų stotyje įsikūręs Turizmo informacijos centras, kur užeinu magnetuko š Surink Lietuvą kolekcijos. Darbuotoja paklausinėja, dėl ko atvykau, pataria, kur papietauti, dar gaunu žemėlapį. Tauragėje, pasirodo, miesto transportas nemokamas, tačiau į Lauksargius autobusas važiuoja labai man netinkamu laiku. Teks važiuoti taksi. Bet dabar, atsisveikinusi su TIC darbuotoja, einu link miesto centro. Turiu apie valandą laiko iki susitikimo Tauragės pilyje. 



Netrukus prieinu Atgimimo aikštę su L.Žuklio skulptūra „Taika“. Šalia skulptūros veikia muzikinis fontanas, aišku, tik sutemus.



Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023, todėl čia daug įdomių parodų atvirose miesto erdvėse.




Prieinu Tauragės pilį. Einu papietauti į TIC darbuotojos rekomenduotą kavinę, o paskui dar pasivaikštau aplink pilį.


Pasienio miesto istorija neatsiejama nuo kelio – čia nuolat vyko kultūros mainai, keliavo prekeiviai ir knygnešiai. Pasieniui reikalinga ir muitinė – Tauragėje ji taip pat buvo. 1844–1847 metais Tauragėje pastatytas mūrinis muitinės pastatas, dabar vadinamas Tauragės pilimi. 1852 metais pastatas aptvertas mūro tvora, kieme pastatyta pirtis, ūkiniai pastatai, iškastas šulinys. 1866 metais pilis tampa kalėjimu, perstatant atsiranda kampiniai bokštai ir šaudymo angos. Toks renesansinės pilies įvaizdis išlikęs iki šiol. Atvykusius į pilį išdidžiai pasitinka tauras, o istoriją saugo krašto muziejus „Santaka“. Pilyje įsikūrusios ir kelios kitos kultūros įstaigos.




Man labai patiko tauragiškių iniciatyva prie visų, net ir mažiausių lankomų objektų pastatyti informatyvius stendus. 


O ir šiaip man jau patinka Tauragėje – tikrai labai jauku. Kadangi pasibastymams iš anksto nieko nesirengiau, tai labai daug kas buvo atradimas. Keliavau nieko neisitikėdama, o atradau tiek daug...



Kadangi iki susitikimo turiu laiko, nuklystu kelis žingsnius į šoną. Netikėtai išnyra paminklas Lietuvos šaulių tėvui Vladui Putvinskiui, pastatytas 1930 metais. Sovietmečiu paminklas buvo nugriautas, o Atgimimo laikais atstatytas.


Skverui sugrąžintas Šaulių vardas, o paveikslai čia labai gražiai dera.



Buvusių Šaulių namų vietoje įsikūręs Tauragės kultūros centras.


Šaulių skvere atrandu labai įdomią kompoziciją, skirtą Tauragės liaudies teatro režisieriui Antanui Naraškevičiui atminti. Nieko apie tokį žmogų nežinojau.




Netikėtas požiūris... Nors turbūt gyvenime yra labai daug žaidimo...


Grįžtu link pilies ir pasivaikštau po jos kiemą. Čia daug visokių smagių netikėtų akcentų. Vaikštau išplėtusi akis ir vis kažką įdomaus atrandu.



Kieme vyksta įvairūs renginiai.


Muzikos mokyklos detalė.




Pasisveikinu su simpatišku šulinio sargu.








Pirmadieniais muziejus neveikia... Deja, antradienį nebespėjau jo aplankyti...




Galiausiai vienoje iš pilies menių susitinku su Renata ir Egle. Aptariame mototurizmo ralio reikalus – Tauragė jau laukia intelektualių motociklininkų. Galiausiai einu iki savo viešbučio ant Jūros kranto. Įsikuriu, pailsiu. Vaizdas pro langą žavingas...


Smagi vasaros popietė kviečia pasibastyti. Viešbučio aplinka labai jauki, šalia smagus parkas pasivaikščiojimui. 




Senieji baltų kultūros simboliai


Kažkodėl čia prisimenu Žeimių dvarą ir Joną Meką – ar išdrįsi pažvelgti gėlei į akis?


Suoliukai papuošti Zodiako ženklais.








Randu ir savąsias žuvytes.


Tiltas per jūrą papuoštas Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis.


Bastausi po parką toliau, atrasdama smagių akcentų.



Pėsčiųjų tiltas atveria jaukią apžvalgos aikštelę.




Net nežinojau apie tokius bunkerius. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940-1941 metais pradėtas statyti gynybinių įtvirtinimų ruožas, vadinamas Molotovo gynybine linija. 



Dar šiek tiek paeinu Jūros pakrante ir lipu į viršų. Akį patraukia įdomių spalvų kryžius. Pasirodo, tai Italijos katalikų dovanotas Prisikėlimo kryžius, dedikuotas 2000-iesiems metams.


Atsisuku į kitą pusę – prieš mane atsiveria Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios bokštai.


Pirmoji bažnyčia Tauragėje pastatyta 1507 metais, prie jos įkurta pirmoji Žemaitijoje mokykla. Nauja medinė bažnyčia pastatyta pačioje 18 amžiaus pradžioje. Dabartinė istoristinė Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1904 metais. 





Pirmadienio popietę bažnyčia atidaryta. Užsuku vidun, pasivaikštau, pasimeldžiu, tiesiog pabūnu tyloje su savo mintimis.






Dar pasivaikštau po šventorių.







Bažnyčios skveras su paminklu Lietuvos partizanams...



... ir lauko paroda apie partizanus...



Tauragė praktiškai neturi senamiesčio, nes buvo sugriauta jau pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis. Vis tik išlikę vienas kitas tarpukariu statytas namas.



Mano jau pažįstamos Renatos iniciatyva apie meilę... Labai gailėjausi, neturėdama rašiklio...




Tauragė – ir evangelikų liuteronų kraštas.


Šiek tiek netikėta šiame skvere rasti paminklą Vincui Kudirkai... 


Evangelikų liuteronų bažnyčia iš tolo – prie jos dar prieisiu. O dabar gėriuosi rožynaisir dar viena lauko paroda... Netikėta labai... Apie kunigus...









Romantiškas suoliukas dviems...


Skulptoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Regimanto Midvikio Sėkmės deivė –Rotary klubo dovana Tauragei.


Pirmoji evangelikų liuteronų bažnyčia Tauragėje pastatyta 18 amžiaus viduryje. Dabartinė Martyno Mažvydo vardo bažnyčia pastatyta 1843 metais. Bažnyčia, deja, uždaryta, tai tik pasidairau šalia.



Einu po truputį link centro ieškoti vakarienės.


Gražiai gatvės meno piešiniu papuoštas restauruotas tarpukaryje statytas pastatas.



Tiesiog kažkur pakeliui...


Skaniai ir nebrangiai pavakarieniauju picerijoje. Dalies picos nebesuvalgau, išsinešu dėžutėje – bus naktipiečiams viešbutyje. Visai šalia pilies – tarpukaryje statyti buvę banko rūmai.




Dar šiek tiek smagių akcentų pakeliui.




Buvęs pašto pastatų kompleksas ir šiandien veikia pagal paskirtį. O čia ir Onorė de Balzakas kažkada viešėjęs...




Visai netoli pilies – nauja gatvės meno kompozicija ant apleisto pastato.


Pasidedu dėžutę su puse picos ant suoliuko ir einu arčiau. Akies krašteliu matau, kaip pagyvenusi moteriškė nusineša dėžutę... Ką gi – kažkas turės sotesnę vakarienę... Na, o tai „Tauragė Street Art 2023“ konkurso laimėtojo klaipėdiečio Rodion Petrov darbas.







Paskutinis žvilgsnis šiandien į Tauragės pilį...


Grįžtu į viešbutį. Tauragė netikėtai atsivėrė netikėtomis spalvomis – labai žavus žalias mielas miestas su savo jaukia atmosfera. Užmiegu girdėdama krentančio Jūros vandens šniokštimą. Ryt laukia nauja įdomi diena, bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje Antroji dalis





1 komentaras:

  1. Very interesting and very beautiful. Thank you for sharing this. Judy Flanagan

    AtsakytiPanaikinti