Mano Lietuva: Kelionė šiapus ir anapus sienos: tarp Tauragės ir Lauksargių. Antroji dalis

Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Gerai išsimiegojusi ir skaniai papusryčiavusi, išsiregistruoju iš viešbučio ir žygiuoju link Tauragės centro. Į Lauksargius esu numačiusi važiuoti taksi, nes kaip jau minėjau anksčiau, man visiškai netinka autobuso grafikas. Vienos firmos taksi niekaip nepavyksta išsikviesti, pasiseka su kita. Tauragę ir Lauksargius skiriančius 9 kilometrus nuvažiuojame labai greitai. Susimoku 10 Eur ir išlipu šalia Kultūros centro.

Esu susitarusi susitikti su Lauksargių kultūros centro siela Neringa tik 11 val., dabar tik 10 val. Tai pasivaikštau aplink. Pasiklysti tiesiog neįmanoma.

Atvykusius į Lauksargius pasitinka išdidžiai plėvesuojanti Mažosios Lietuvos vėliava

Lauksargiai – ramus pasienio miestelis, o šios vietos net 500 metų buvusios anapus sienos. Pasiskaitau šiek tiek istorijos.

Šv.Florijono stogastulpis, pastatytas 1998 metais.

Jaukus bendruomenės parkas, kuriame vyksta įvairūs renginiai. Parke išdidžiai stovi Lauksargio skulptūra, sukurta medžio drožėjo Jono Jankausko. Dar 1547 metais Martynas Mažvydas minėjo lauksargius kaip mitologines būtybes, globojančias dirbamus laukus.

Lauksargiuose evangelikų liuteronų parapija įkurta 1864 metais, tuo pat metu pradėti bažnyčios statybos darbai. Bažnyčia pašventinta 1887 metais. Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia suniokota, vėliau – atstatyta. Bažnyčia uždaryta, tačiau iš Neringos pasakojimų žinau, kad joje puiki akustika. Čia net vyksta džiazo koncertai, į kuriuos suvažiuoja pusė Tauragės rajono. Netikėta, ar ne?

Lauksargiškiai – mažalietuviai tarp žemaičių, tik, deja, senųjų gyventojų ar jų palikuonių nebėra. Nebelikę ir daug senųjų pastatų. Bet svarbiausia – yra smagi lauksargiškių bendruomenė, įkvėpta Lauksargių kultūros namų sielos Neringos ir bendruomenės pirmininkės Elvyros. Susitinkame kultūros namuose ir kalbamės, kalbamės... Atrodo, šioms mieloms moterims nėra nieko neįmanoma. Lauksargiškiai dainuoja, šoka ir groja trijuose ansambliuose, dėvi Mažajai Lietuvai būdingus tautinius rūbus, aktyviai dalyvauja įvairiose šventėse. Neringos kartu su bendraminčiais parengta nuotraukų paroda „Lauksargiai – lopinėlis Mažosios Lietuvos: praeitis ir dabartis" neseniai pristatyta Lietuvos Respublikos Seime. Viską aptarusios, važiuojame prie buvusios senosios Lauksargių geležinkelio stoties.

Išlikusi senojo Rytų Prūsijos geležinkelio atkarpa.

Kelią iki stoties išasfaltavo, tačiau likusi ir senojo grindinio dalelė.

Labai gaila, kad pastatas apleistas... Pasikeičiame idėjomis, kaip jį būtų galima įveiklinti. Tikiuosi, kažkada taip ir bus. O dabar sutariame, kad nebūrų geresnės vietos pasitikti Mototurizmo ralio dalyvius kaip čia, šalia istorinio pastato. Ir pasitiko, ir papasakojo, ir padainavo, ir pašokdino, ir kafija pavaišino... Nerealus punktas buvo – AČIŪ Neringai, Elvyrai ir visiems lauksargiškiams! O mano diena Lauksargiuose dar nesibaigia. Anaiptol. Elvyra su Neringa surengia man puikią ekskursiją po Lauksargius bei apylinkes. Ir pasakoja vos ne apie kiekvieną esamą ar buvusį namą, apie kažkada čia gyvenusius žmones...

Netoli Lauksargių kažkada buvęs Oplankio dvaras, dabar apleistas. Iki jo nevažiuojame, tačiau aplankome Oplankio pilikalnį

Ant šio piliakalnio lauksargiškiai Liepos 6 dieną gieda Lietuvos himną.

Paklajojame po senas kapinaites – jau net pamiršau jų pavadinimą...

Gana dramatiškas vaizdas nuo kapinaičių kalvos...

Nuvažiuojame prie istorinės vietos – būtent čia 500 metų ėjo siena tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos.

Ten kažkur krūmuose dar galima rasti buvusio mutinės pastato plytų liekanų...

Su Neringa jau atsisveikinu – dar kartą AČIŪ už viską. O Elvyra dar mane nuveža arčiau link Tauragės, prie paminklo Tauragės konvencijai. Apie ją iki šiol nieko nežinojau... Atsisveikinu su Elvyra ir pasivaikštau aplink.

Tai 1812 metais pasirašyta konvencija tarp Prūsijos ir Rusijos kariuomenių dėl Prūsijos neutraliteto Klaipėdos–Tilžės ruože. Prūsijos kariuomenė nekovos Prancūzijos pusėje su Rusija. Kai Napoleonui buvo pranešta apie Tauragės konvenciją, jis pasakė –Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne kariniu, bet politiniu požiūriu“. Turbūt tai nulėmė daug ateities istorijos peripetijų.

Nutariu į Tauragę grįžti ne pagrindiniu keliu. Na, vis įdomiau...

Pakeliui stabteliu...

Prieinu...

Tauragės dvaras įkurtas 15 amžiuje. Iš pradžių priklausė Šemetoms, vėliau daug amžių valdė Prūsijos valdžios skiriami valdytojai. 1795 metais Tauragė kartu su visa Lietuva pateko Rusijos valdžion. Po Pirmojo pasaulinio karo dvaro žemės išparceliuotos, pastatai apnyko. Dvare buvo įsikūrusi ligoninė, vėliau kareivinės. Sovietmečiu pastatyta naujų pastatų.