Kaip aš didikų Pacų lelijų Vilkaviškio krašte ieškojau. Antroji dalis

 Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Taigi iš Alvito atvažiuoju į Vilkaviškį. Esu užsisakiusi nakvynę, ko gero, vieninteliame mieste esančiame viešbutyje „Širvinta“. Aišku, galima apsistoti ir keliuose apartamentuose, bet kelionės išvakarėse juose vietų nebuvo arba kaina buvo per didelė.

Šiek tiek atsipūtusi viešbučio kambaryje, einu pasivaikščioti po miestą ir paieškoti tų lelijų. Viešbutis įsikūręs pagrindinėje J.Basanavičiaus aikštėje.

Skulptoriaus Antano Žukausko sukurtas paminklas Lietuvos patriarchui pastatytas 1996 metais. J.Basanavičiaus tėviškė – Ožkabaliuose, Vilkaviškio rajone.

Kadangi ieškau Pacų lelijų, einu link Vilkaviškio Katedros.

1620 metais Prienų seniūnas Steponas Pacas pastatydino pirmąją medinę bažnyčią, o 1633 metais perleido Vilkaviškio valdymą savo sūnui, būsimam Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui. Pastarajam tuo metu buvo tik 12 metų, tačiau būtent jo dėka miestas 1660 metais gavo Magdeburgo teises. Galima teigti, jog K.Z.Pacas buvo pirmasis Vilkaviškio miesto meras. Neveltui Pacų lelija tapo Vilkaviškio herbo dalimi. Na, o dabartinė istorizmo stiliaus Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo Katedra ant senosios 1881 metų Katedros pamatų pastatyta 1998 metais. Vėl šioks toks nusivylimas – nebeišlikę nieko iš didikų Pacų laikų. Pasivaikštau aplink.

Šventoriuje skulptūra „Budavonės kankiniai“ pasakoja apie tragišką trijų kunigų žūtį nuo sovietų kareivių 1941 metais Budavonės miške.

Užsuku ir į vidų, apeinu, viską apžiūriu atidžiai. Jokių Pacų ar jų lelijų pėdsakų...

O reikėjo tiesiog eiti pro kitas duris, ant kurių rankenos – lelijos ženklas. Deja, tą pamačiau tik kitą dieną, kai su ralio organizatoriais visur dar kartą vaikščiojome... O Pacų lelija – čia pat, ant laiptų... Vėlgi pamatyti nėra lengva, bet įmanoma.

Aišku, lelijos mane lydi ir toliau...

Ir Eureka... Su Vilkaviškiu susigiminiavusiems miestams skirtoje kompozicijoje šalia Turizmo informacijos centro randu Pacų herbą. Valioooo, čia bus ralio užduoties dalis...

Įgaunu naujų jėgų ir dar šiek tiek pasibastau.

Laivo „Sudūvis“ inkaras – paminklinis ženklas atidengtas 2022 metais. Šis laivas ne tik Karinėms jūrų pajėgoms, bet ir visos Lietuvos istorijai labai svarbus. Tai priešmininis laivas, kuris savotiškai davė pradžią būsimai mūsų laivyno integracijai į NATO. 

Ir vis tik skrandis jau pradeda groti maršus – juk nuo pusryčių praėjo beveik visa diena, o Virbalio ledai seniai suvirškinti. Užsuku į J.Basanavičiaus aikštėje esančia kavinukę ir skaniai pavakarieniauju.

Esu soti ir vėl kupina energijos. Čia pat, aikštėje, randu senojo miesto maketą bei informacinius stendus. Sužinau daug naujos informacijos, o ir raliui vėliau tai pasitarnauja. Gaila tik, kad nebelikę jokių žydiškojo Vilkaviškio pėdsakų. 1939 metais jie sudarė 45 procentus miesto gyventojų, veikė mokyklos, prekybos vietos, sinagoga... Deja...

Paminklas Vilkaviškio miesto herbo 300 metų paminėti. Aišku, su lelijomis...

Vilkaviškyje turėtų būti bent jau vilkas, o gal ir kiškis. Žinoma. Renaldas Darius Dulinskas kartu su neformalios jaunimo grupės „Šriubai“ nariais 2011 metais sukūrė 430 kilogramų sveriantį metalinį vilką. O po metų šalia atsirado kiškis, sveriantis apie 700 kilogramų.

Vilkaviškyje kažkada būta ir dvaro sodybos. 1679 metais ji minima valdovo Jono Sobieskio privilegijoje. Taigi, Pacų laikais dvaras ir atsirado. Dvaro rūmai galėjo būti pastatyti 1744 metais. Šiuose rūmuose 1812 metais Napoleonas faktiškai paskelbė karą Rusijai. Po Pirmojo pasaulinio karo dvare buvo Vilkaviškio vyskupijos kurija, sovietmečiu – tarybinio ūkio administracija. Šiuo metu čia tiesiog gyvena žmonės, o pastatas gana apleistas. Bent jau atminimo lentelė yra.

Į centrą grįžtu kitu keliu. Stabteliu prie bibliotekos, kurios pastate nuo 1918 metų veikė Vilkaviškio gimnazija. 

Visokios įdomios skulptūrinės kompozicijos šalia.

Smagūs gimnazijos moksleivių piešiniai ant niūrios sienos.

Šv.Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia įrengta buvusioje cerkvėje, pastatytoje 1894 metais rusų kareiviams bei jų šeimos nariams. Katalikams perduota 1922 metais. Sovietmečiu ji veikė kaip parapinė bažnyčia. Vakaras, bažnyčia uždaryta. Tai tiesiog pasivaikštau aplink.

Paminklas Lietuvos nepriklausomybei, pastatytas 1923 metais, o atstatytas 1991 metais. Įdomu tai, kad paminklas pastatytas ne pagrindinėje aikštėje, o šalia bažnyčios.

Saulė jau leidžiasi, laikas eiti į viešbutį. Tačiau pakeliui dar randu visokių įdomybių.

2021 metais Vilkaviškio rajono garvės pilietis žydų istorijos tyrinėtojas Ralfas Selindžeris įgyvendino seną savo sumanymą – ant buvusio gaisrinės pastato įamžino Vilkaviškio žydų ugiagesiu savanorių atminimą. 

Dar šiek tiek pasivaikštau. Tiltas po tiltu per Šeimenos upę. Įdomus sumanymas. Ir šiltas rugpjūčio vakaras...

O kitą dieną su ralio organizatoriais apsilankėme Turizmo informacijos centre, susipažinome su jo vadovu, nuvykome į Alvito bažnyčią, net Virbalį aplankėme (kad dar kartą įsitikintume, jog jokių Pacų lelijų ar kitokių ženklų ten nėra), o ir po Vilkaviškį dar kartu pasivaikščiojome. Bet čia jau organizaciniai reikalai. Po kelių savaičių Pacų lelijų Vilkaviškio krašte ieškojo mototurizmo ralio dalyviai...