Antrąją pasakojimo dalį rasite čia Antroji dalis
Šiandien laukia kelionė namo, kažkokių didelių planų neturime, tiesiog važiuosime pagal navigaciją, stabtelėdami pakeliui įdomiose vietose. Bet pirmiausia einame pusryčiauti į tą patį restoraną, kur vakar dvariškai vakarieniavome. Pusryčiai įskaičiuoti į nakvynės kainą. Buvo tikrai gausu ir skanu.
Po pusryčių šiek tiek pasivaikštome po jaukų Zyplių dvaro parką.
Dabartinio Zyplių dvaro istorija prasideda nuo Senųjų Zyplių – dvarelio, nuo 1806 metų priklausiusio kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui. Jam žuvus, dvaras atiteko jo seseriai Marijai Teresei Tiškevičienei, kuri netrukus dvarą pardavė Polocko gubernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiui. Pastarasis įkūrė dabartinį dvarą ir pavadino Naujaisiais Zypliais. Čia 1845–1845 metais buvo pastatyti klasicisizmo stiliaus rūmai, oficinos, virtuvė, mediniai ūkiniai pastatai. Po Pirmojo pasaulinio karo Zyplių dvare veikė įvairios organizacijos, o nuo 1924 iki 1944 metų čia buvo žemesnioji žemės ūkio mokykla. Sovietmečiu dvare veikė ligoninė, mašinų–traktorių stotis, kolūkio valdyba, apylinkės vykdomasis komitetas. 1984 metais į Lukšius atsikėlė skulptorius Vladas Cikana, kuris pradėjo rūpintis kolūkiui priklausiusiais nykstančiais dvaro pastatais. Po Nepriklausomybės atkūrimo būtent V.Cikanos dėka dvaras atgimė. 2002 metais pradėti dvaro ir parko atstatymo darbai. 2003 metais čia surengta tautodailininkų paroda, atidaryta galerija, nuo kurios savo veiklą pradėjo Lukšių kultūros centras. 2012 metais atidarytas restauruotas rūmų pastatas. Įvairiuose dvaro pastatuose įrengtos parodų erdvės. Zyplių dvare vykstanti kultūrinė veikla tikrai įspūdinga. Čia kasmet vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai, tautodailininkų pleneras „Zyplių žiogai“, kapelų šventė „Vasarą palydint“, keramikų šventė „Pirksiu molio puodynėlę“, festivalio „Sidabrinės gervės naktys“ naktinio filmo peržiūros, teatro šventės, vaikų ir jaunimo stovyklos, dailininkų plenerai. Vardinti būtų galima ilgai. Smagu, kad dvaras toks gyvas. O ir pažiūrėti aplink tikrai yra ką.
Čia užsuku ir nusiperku magnetuką iš Surink Lietuvą serijos – Šakių rajono magnetukas nuguls į Lietuvos žemėlapį, kuris vis pildomas.
Metame paskutinį žvilgsnį į jaukųjį Zyplių dvarą...
Skvere priešais bažnyčią – paminklas žymiajam kalbininkui Jonui Jablonskiui, gimusiam Griškabūdžio apylinkėse.
Namas apleistas, bet vaikų piešiniai jį atgaivina, o ir ryškios spalvos nuteikia optimistiškai.
Griškabūdžio bažnyčioje esu lankiusis su kolegėmis, mums klebonas net nedidelę eksursiją surengė. O bažnyčia tikrai įdomi – tai vienintelė Lietuvoje aštuonkampio plano medinė klasicistinė bažnyčia. Pirmoji medinė bažnyčia Griškabūdyje pastatyta 1743 metais. Dabartinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia ir varpinė pastatytos pačioje 18 amžiaus pabaigoje.
Sekmadienis, todėl bažnyčia atidaryta. Kadangi pamaldos dar nevyksta, nutariame ramiai pasidairyti viduje.
Prisimenu, kaip klebonas mums apie šį toną sveriantį sietyną pasakojo, kaip reikia jį nukelti, išvalyti lemputes ir vėl pakelti.
Šios freskos 2016 metais dar nebuvo. Ji atsirado ant „Gyvenimo mokyklos“ pastato 2022 metais sienų meno festivalio „Degtukai“ metu.
Labai jaukus miestelio centras, daug netikėtų miestelį puošiančių akcentų.
Miestelis turi ir savo herbą.
18 amžiaus pabaigoje Barzduose pastatyta medinė koplyčia, prie jos veikė mokykla. Dabartinę mūrinę istorizmo stiliaus Kristaus Karaliaus bažnyčią baigė statyti klebonas Stanislovas Mikelkevičius 1931–1934 metais.
Vėlgi sekmadienis, vėlgi atidaryta... Rami, jauki... Pasivaikštom su savo mintimis, pasimeldžiu už abu ir už Ukrainą...
Man kaip visada įdomūs kryžiai ir koplytstulpiai, tad stabteliu.
Kelyje link Marijampolės dar trumpam stabtelime Pilviškiuose prie bažnyčios. Ji vėl kitokia, šiuolaikiška.
Pirmoji bažnyčia Pilviškiuose pastatyta dar 17 amžiuje, vėliau perstatyta. Deja, 1941 metais bažnyčia sudegė. Dabartinė Švč. Trejybės bažnyčia pašventinta tik 1997 metais.
Šventoriuje išlikusi mūrinė varpinė.
Marijampolę tik pravažiuojame – jai reikia skirti visą dieną (aš esu išvaikščiojusi, o abu kada nors atvažiuosime). Toliau pro Prienus, Birštono kampą – atsiduriame Jiezne, nes labai noriu pasimatuoti Pacų batus. Stojame, aišku, prie bažnyčios. Šį kartą, nors ir sekmadienis, bet jau popietė, todėl bažnyčia uždaryta.
Manoma, kad pirmoji bažnyčia Jiezne pastatyta dar 16 amžiuje. Dabartinės baroko stiliaus Šv.Arkangelo Mykolo ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statyba rūpinosi Pacų giminė, kuriai Jieznas ir priklausė. Ji pastatyta 17 amžiaus antroje pusėje. Bažnyčios rūsiuose ilsisi Pacų ir kitų didikų palaikai.
Einam pasidairyti po centrinę miestelio aikštę.
O štai ir Pacų batai, kuriuos pasimatuojame. 2022 metais pastatyta bronzinė skulptūra–kompozicija „Pacų suoliukas ir batai“. Šių krėslų atlošuose galima pamatyti bronzinę Pacų leliją. Tiek jie, tiek batai išlaikė baroko epochai būdingus bruožus.
Pacų rūmai Jiezne, deja, neišlikę. Tačiau atskiros vietos juos tikrai mena, o ir informacijos meistelyje tikrai nemažai. Mudu šiek tiek pasivaikštome tais takais, kuriais tikrai kažkada vaikščiojo didikai Pacai.
Nedidukė jauki apžvalgos aikštelė.
Tam tikri Pacų dvaro pastatai dar šiek tiek išlikę.
Su didikais Pacais ir jų lelijomis išsamiai susipažinau 2024 metais, kuomet ruošiau Pacams skirtus mototurizmo ralio punktus Vilkaviškio rajone. Bet apie tai – kitame pasakojime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą