Kas mane pažįstate, žinote, jog jau ne vienerius metus prisidedu prie Mototurizmo ralio po Lietuvą maršruto sudarymo. 2024-ieji buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikų Pacų metai, todėl keli ralio punkta buvo skirti būtent jiems. Kodėl Vilkaviškio rajonas? Todėl, kad Vilkaviškio apskritis 16–17 amžiuje priklausė didžiajam Lietuvos vicekancleriui Steponui Pacui, o vėliau jo sūnui – didžiajam Lietuvos kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui. O ir dabartinis Vilkaviškio herbas kildinamas iš Pacų giminės herbo – lelijos.
Na, o aš gražų vieno rugpjūčio pradžios ketvirtadienio rytą sėdau į autobusą ir išvažiavau patyrinėti Vilkaviškio krašto. Mano tolimiausia stotelė – Virbalis, todėl ten pirmiausia ir išlipau.
Virbalis pradėjo kurtis 16 amžiaus pradžioje, ir tuo metu buvo vadinamas Naująja Valia. Magdeburgo teisės jam suteiktos 1593 metais. Na, o man rūpi Pacai ir jų reliktai Virbalyje. Žinau, kad 17 amžiuje K.Z.Pacas čia padėjo apsigyventi vienuoliams dominikonams ir fundavo jų vienuolyno statybą. Taigi, einu link bažnyčios.
Skvere šalia – paminklas karalienei Bonai Sforcai, kurios dėka Virbalis gavo miesto teise, ji labai rūpinosi prekyba ir miestiečių gerove. Paminklas atidengtas 2023 metais.
Šv.Florijono skulptūra šalia bažnyčios šventoriaus.
Kaip jau minėjau, 17 amžiaus viduryje Virbalyje K.Z.Paco dėka apsigyveno vienuoliai dominikonai, kurie turėjo ir savo bažnyčią. 18 amžiaus pabaigoje pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. 1819 metais vienuolynas sunyko, bažnyčia tapo parapijine. 1944 metais besitraukdami vokiečiai susprogdino bažnyčią. 1958 metais buvusi špitolė pritaikyta bažnyčiai ir pavadinta Šv. Arkangelo Mykolo vardu. Taigi, vienuolyno nebėra, senosios bažnyčios irgi. Na, bet gal bent kokį Pacų pėdsaką vis tik rasiu... Pavaikštau aplink.
Berods, šitoje vietoje ir buvęs vienuolynas. Dabar čia gyvenamasis namas, tik radau kažkur informaciją, jog po juo yra seni atkasti rūsiai...
Pasivaikštau viduje, atidžiai apžiūriu kiekvieną kampelį. Deja, jokių Pacų pėdsakų, jokių lelijų nėra...
Lydima šiokio tokio nusivylimo, nutariu eiti pagrindine gatve link miestelio bibliotekos – gal ten ką sužinosiu.
Po savaitės – Žolinė ir derliaus šventė.
Mokykla dar tyli ir rami.
O viename lange vis tik pamatau lelijas – nors tai ir tik Vilkaviškio rajono herbas.
Štai ir biblioteka. Užsuku vidun, pasikalbu su labai miela bibliotekininke. Ji net veda ekskursijas po miestelį. Deja, sako, Pacų giminės pėdsakų čia nelikę. Apie Pacų kelią girdėjusi, bet tik tiek.
Na, kad jau nieko iš to Virbalio neišpešiu, o iki autobuso į Alvitą dar daugiau nei valanda, einu tiesiog pasibastyti po miestelį. Pagrindiniame skvere – projekto „Virbalio vartai“ kūriniai. Įdomu tai, kad ir miestelio bendruomenės centras pasivadinęs „Virbalio vartais“. Tai savotiški vartai į Prūsiją.
Virbalyje išlikusi veikianti evangelikų liuteronų bažnyčia. Bendruomenę čia sudaro apie 60 žmonių, pamaldos vyksta kartą per mėnesį. Pati bažnyčia pastatyta 19 amžiaus antroje pusėje. Sovietmečiu čia buvo sandėlis ir mechanikos dirbtuvės. Bažnyčia grąžinta tikintiesiems 1994 metais. Iš išorės atrodo kaip apleista. Bet gal ir nereikia to iščiustyjimo, išgražinimo. Bažnyčia yra bendruomenė, o ne pastatas. Man patinka toks požiūris.
Vaikštau toliau. Gražūs senoviniai raudonų plytų namai.
Čia kažkada buvę senosios vokiečių kapinės. Deja, išlikę tik tiek...
Grįžtu atgal į miestelio pagrindinę aikštę, parduotuvėje nusiperku ledų ir pasimėgauju jais, kol sulaukiu autobuso į Alvitą. Smagu, kad Kautra išlaikė mikroautobusus tarp rajono miestelių, o ir kursuoja jie ne taip ir retai – galima pristaikyti.
Iki poeto Kazio Bradūno tėviškės dar nueisiu vėliau, o dabar einu link Alvito bažnyčios.
Dangus nieko gero nežada – čia pat prapliumpa lietus. Bet turiu striukę su kapišonu. Ją velkuosi ir einu toliau. Labai simpatiškas poeto keturvėjininko Juozo Tysliavos suoliukas. Poetas gimęs Vilkaviškio rajone.
Lyja... Bet dangus ne visai cepelino, tai nebaisu.
Alvitas įsikūręs pusiaukelėje tarp Virbalio ir Vilkaviškio. 16 amžiuje minimas kaimas Paširvintys, čia buvęs ir dvaras, kurį valdė Bona Sforca. Alvitas minimas 1590 metų Lietuvos Metrikoje, miestelis priklausį dvarui. O savo vardą jis gavo nuo šalia telkšančio Alvito ežero. Man Alvitas pirmiausia asocijuojasi su daina „Šaltyšius“, nes „... nuvažiavo į Alvitą pirkti Jonui dūdą“.
Pirmąją medinę bažnyčią Alvite apie 1615 metus pastatė Paširvinčio seniūnė Ona Radvilienė. 1824 metais pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, šalia jos – neogotikos stiliaus Gauronskių koplyčia–mauzoliejus. Kuomet 1944 metais bažnyčia buvo sugriauta, būtent koplyčioje vykdavo pamaldos. Naujoji dabartinė Šv.Onos bažnyčia pašventinta tik 2020 metais.
O kuo čia dėti Pacai, jei senosios bažnyčios neišlikę? Alvito bažnyčia tikinčiuosius traukia stebuklingos 12 amžiaus Loreto Švč.Mergelės Marijos statulos iš juodmedžio kopijos paveikslu. Nėra tiksliai žinoma, kaip tiksliai paveikslas buvo į Alvitą atgabentas, tačiau jis minimas Kristupo Zigmanto Paco testamente: „Pažadėjau taip pat Alvitui, paveikslui stebuklingos Švč. Mergelės, kurios malones patyriau, naują altorių įtaisyti, kai bus pastatyta mūrinė koplyčia“. Taip pat K.Z.Pacas pavedė ir po savo mirties, iki kol Vilkaviškis priklausys jo žmonai, duoti kasmet po 200 auksinų, o dar 50 auksinų skirti kunigui dekanui Starkevičiui, kad laikytų Šv.Mišias. Vienas iš ralio punktų ir buvo Alvite – dalyviai turėjo pamatyti tą šventą paveikslą, nusifotografuoti ir parašyti jo tikslų pavadinimą. Tam reikėjo susitarti su kunigu. Penktadienio popietė, bažnyčia uždaryta...
Užbėgdama už akių, pasakysiu, jog kitą dieną vis tik kartu su ralio organizatoriais pavyko susitikti su kunigu ir užsukti pasidairyti po bažnyčią...
O grįžusi namo labai ilgai tyrinėjau Paco testamentą senąja lenkų kalba, ieškodama puslapio ir eilučių apie Alvitą. Ir vis tik radau...
Senosios bažnyčios vieta
Gauronskių koplyčia–mauzoliejus
Ir pagaliau Pacų lelija. Tai Pacų kelio projekto dalis. Nėra labai lengva ją pastebėti grindinyje, kai nežinai, kur ieškoti...
Dar viena lelija – šventoriaus tvoroje.
Na, o aš toliau keliauju link mano mylimo poeto Kazio Bradūno tėviškės.
Suvalkijos lygumos...
Kazio Bradūno tėviškę Kiršuose šalia Alvito žymi skulptūrinė kompozicija su simboliniais vartais. Ją 2014 metais sukūrė tautodailininkas Raimundas Blažaitis. Pasitraukusio į Vakarus poeto tėviškė buvo suniokota karo metais. Medyje išpjaustyti skaudūs Kazio Bradūno žodžiai: „Mano tėviškę užkasė gyvą, užpylė gruzdu, pelenais...“
Grįžtu į Alvitą ir einu link buvusio Alvito (Paširvinčio) dvaro.
Iš dvaro pastatų išlikusi buvusi spirito varykla... O dvaro rūmai pertvarkyti į butus, bet aš kažkodėl jų neradau...
Na, o toliau pavėluoju į vieną autobusą, tenka apie valandą laukti kito. Kažkaip sunkiai čia man su tomis Pacų lelijomis sekasi, na bet vis tiek smagu kažką naujo pamatyti. O apie tai, kaip man sekėsi Vilkaviškyje – kitoje pasakojimo dalyje Antroji dalis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą