Molėtuose esu buvusi vieną kartą beveik prieš dešimt metų, kai atostogų metu atvažiavau autobusu pasibastyti. Nuo to laiko prisimenu tik raudonųjų mūrų kompleksą ir kažkokį tiltą. Dažnai pagalvodavau, kad būtų visai smagu atgaivinti atmintį. Galiausiai apsisprendžiu ir nutariu, kad vieną gražią rudens dieną sėsiu į autobusą ir važiuosiu į Molėtus. Molėtuose gyvena mano draugė - keliautoja bendramintė, tai kreipiuosi į ją, ką patartų jos gimtame mieste aplankyti. Mano draugė, kaip ir aš, mėgsta ilgesnius pasivaikščiojimus, todėl iš jos sulaukiu ne tik patarimų, bet ir viso pasivaikščiojimo maršruto kartu su išsamiais aprašymais bei praeinamų vietų ir pastatų istorijomis. Už tai jai iki šiol esu labai dėkinga. Todėl šiame pasakojime bus nemažai mano draugės prisiminimų nuotrupų. Kadangi Molėtai - nedidelis miestas, nutariu dar kažką aplankyti Molėtų rajone, ką galima būtų pasiekti visuomeniniu transportu. Akys užkliūva už Alantos, kurioje yra dvaras. Mano draugė mane perspėja, kad pats dvaras yra įsikūręs Naujasodyje, nuo Alantos nutolusiame apie tris kilometrus. Autobusas ten važiuoja retai, bet važiuoja. Draugė sužiūri autobuso tvarkaraštį, kuris man tinka.
Taigi, vieną gražų ankstyvą rudens rytą, apsiginklavusi kelionės maršrutu ir autobusų tvarkaraščiais, sėdu Vilniuje į autobusą ir važiuoju į Molėtus, kuriuose pasirengusi praleisti visą dieną. Išlipus iš autobuso, mane pasitinka tokie ramaus ir dar apsnūdusio miestelio vaizdai
Visai šalia autobusų stoties - bažnyčia ir kapinės, nuo kurių atsiveria vaizdas į apylinkes
Ankstyvą rudens rytą lauke apšarmoję ir šaltoka. Priėjusi prie bažnyčios, patraukiu sunkias jos duris - valio, atidaryta. Užeinu vidun, pasėdžiu, pamedituoju. Molėtų Šv.Petro ir Povilo bažnyčios viduje labai šviesu ir jauku, apeinu aplink, apžiūriu Kryžiaus kelio stoties atvaizdus.
Zakristijonas ar šiaip koks bažnyčios patarnautojas ruošia bažnyčią rytinėms Mišioms, tai nebetrukdau. Tuo labiau, kad išėjus į lauką, išlenda saulė, kuri mane lydės mano pasibastymuose praktiškai visą dieną. Šalia bažnyčios - parapijos namai. Juose, pasak mano molėtiškės draugės, kažkada buvęs rentgeno kabinetas
Nuo bažnyčios žingsniuoju gatve link centro. Pakeliui - raudonų plytų pastatas. Jame kažkada buvo įsikūrę žydų prekybininkai
Na ir prieinu garsiuosius Molėtų raudonuosius mūrus. Juose prieškario Lietuvos laikais buvo įsikūrusios žydų parduotuvės. Gražiai tie mūrai iki šiol išsilaikę
Visai šalia raudonųjų mūrų - Molėtų rajono savivaldybė. Gaila, kad fontanas prieš kelias dienas išjungtas ir gėlės nurautos
Nuo savivaldybės iki Jaunimo aikštės - kaip ranka paduoti. Aikštės viduryje - laikrodis su itališku mechanizmu. Sovietų laikais čia stovėjo V.Putnos paminklas, kuris dabar Grūto parke prieglobstį atradęs.
Einu toliau - atrandu buvusį žydų pastatą, deja, iki šiol apleistas
Kitoje gatvės pusėje - buvusi muzikos mokykla
Neskubėdama einu toliau ir tuoj pat prieinu labai mielą vaikų darželį "Vyturėlis"
Šalia darželio - vietinio Molėtų skulptoriaus, gydytojo Vytauto Biknerio sukurtos skulptūros.
Eidama tolyn, pasisveikinu dar su keliais Molėtų medinukais
Galiausiai prieinu kažkada labai svarbią bet kokio miestelio vietą - buvusią universalinę parduotuvę. Sovietiniais laikais buvusi dideliame pastate, dabar telpa į mažą priestatą
Pasuku į Amatų gatvelę, kurioje...
... labai jaukūs ir tvarkingi medinukai. Iš Amatų gatvės pasuku į S.Dariaus ir S.Girėno gatvę, o iš šios leidžiuosi žemyn nedidele Tiesos gatvele
Čia mane pasitinka labai meilus vietinis katiniukas, kuris glaustosi ir nori būti glostomas. Deja, bendraudama su katiniuku, užmirštu jį nufotografuoti... Pabendravusi su katiniuku, einu toliau ta pačia gatvele, kol prieinu Narušių namą. Vytautas Narušis buvo Molėtų sveikuolis, domėjosi gamtos, visatos ir žmogaus darna. Į sodybą atvažiuodavo žmonės pažiūrėti iš kitų rajonų. Buvo sukūręs iš akmenų ir augalų kiemą tarsi muziejų. Deja, šeimininkams mirus, sodyba jau apleista. O gaila....
Einu toliau ta pačia Tiesos gatvele žemyn, kol prieinu Siesarties upeliuką ir tiltelį per jį
Pereinu tiltelį ir einu kita upeliuko puse. Mėgaujuosi beveik žmogaus nepaliestu gamtos kampeliu ir tyla nuo miesto gausmo
Pasimėgavusi ramybe, prieinu paminklą Šv.Jonui Nepomukui. Jis laikomas Čekijos globėju, tačiau ir Lietuvoje paminklų jam galima rasti. Manau, kad tai palikimas kažkada buvusios bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės, į kurios teritoriją ir kažkokia dalelė Čekijos patekdavo.
Šalia paminklo aptinku pirmą kartą matomą ženklą. Vėliau tokių ženklų matysiu dar bent kelis. Kažkaip iki šiol nesu su tuo susidūrusi.
Dar kartą užmetu akį į Siesarties upeliuką
Kitoje kelio pusėje - buvęs Molėtų dvaras. Molėtiškė draugė prisimena, kad sovietų laikais čia virdavo pieno mišinukus kūdikiams
Galiausiai - Pastovio ežeras, kurį drąsiai galėčiau pavadinti Molėtų pasididžiavimu. Prieš kurį laiką aplink ežerą įrengtas pėsčiųjų takas, sutvarkyta aplinka. Tikrai labai graži ir jauki Molėtų vieta
Labai jau pavargusiais laiptais lipu į Pavasarininkų kalvą. Nepriklausomybės pradžioje ant šios kalvos vykdavo įvairios šventės, minėjimai, susibuvimai. Dabar kalva šiek tiek apleista, praeitį mena tik vienišas kryžius ant kalvos. Bet vaizdai nuo jos atsiveria jaukūs
Žemyn nuo kalvos beveik nusiridenu
Ir einu toliau aplink ežerą
Pirmos dalies pabaiga.
Taigi, vieną gražų ankstyvą rudens rytą, apsiginklavusi kelionės maršrutu ir autobusų tvarkaraščiais, sėdu Vilniuje į autobusą ir važiuoju į Molėtus, kuriuose pasirengusi praleisti visą dieną. Išlipus iš autobuso, mane pasitinka tokie ramaus ir dar apsnūdusio miestelio vaizdai
Visai šalia autobusų stoties - bažnyčia ir kapinės, nuo kurių atsiveria vaizdas į apylinkes
Ankstyvą rudens rytą lauke apšarmoję ir šaltoka. Priėjusi prie bažnyčios, patraukiu sunkias jos duris - valio, atidaryta. Užeinu vidun, pasėdžiu, pamedituoju. Molėtų Šv.Petro ir Povilo bažnyčios viduje labai šviesu ir jauku, apeinu aplink, apžiūriu Kryžiaus kelio stoties atvaizdus.
Zakristijonas ar šiaip koks bažnyčios patarnautojas ruošia bažnyčią rytinėms Mišioms, tai nebetrukdau. Tuo labiau, kad išėjus į lauką, išlenda saulė, kuri mane lydės mano pasibastymuose praktiškai visą dieną. Šalia bažnyčios - parapijos namai. Juose, pasak mano molėtiškės draugės, kažkada buvęs rentgeno kabinetas
Nuo bažnyčios žingsniuoju gatve link centro. Pakeliui - raudonų plytų pastatas. Jame kažkada buvo įsikūrę žydų prekybininkai
Na ir prieinu garsiuosius Molėtų raudonuosius mūrus. Juose prieškario Lietuvos laikais buvo įsikūrusios žydų parduotuvės. Gražiai tie mūrai iki šiol išsilaikę
Visai šalia raudonųjų mūrų - Molėtų rajono savivaldybė. Gaila, kad fontanas prieš kelias dienas išjungtas ir gėlės nurautos
Nuo savivaldybės iki Jaunimo aikštės - kaip ranka paduoti. Aikštės viduryje - laikrodis su itališku mechanizmu. Sovietų laikais čia stovėjo V.Putnos paminklas, kuris dabar Grūto parke prieglobstį atradęs.
Einu toliau - atrandu buvusį žydų pastatą, deja, iki šiol apleistas
Kitoje gatvės pusėje - buvusi muzikos mokykla
Neskubėdama einu toliau ir tuoj pat prieinu labai mielą vaikų darželį "Vyturėlis"
Šalia darželio - vietinio Molėtų skulptoriaus, gydytojo Vytauto Biknerio sukurtos skulptūros.
Eidama tolyn, pasisveikinu dar su keliais Molėtų medinukais
Galiausiai prieinu kažkada labai svarbią bet kokio miestelio vietą - buvusią universalinę parduotuvę. Sovietiniais laikais buvusi dideliame pastate, dabar telpa į mažą priestatą
Pasuku į Amatų gatvelę, kurioje...
... labai jaukūs ir tvarkingi medinukai. Iš Amatų gatvės pasuku į S.Dariaus ir S.Girėno gatvę, o iš šios leidžiuosi žemyn nedidele Tiesos gatvele
Čia mane pasitinka labai meilus vietinis katiniukas, kuris glaustosi ir nori būti glostomas. Deja, bendraudama su katiniuku, užmirštu jį nufotografuoti... Pabendravusi su katiniuku, einu toliau ta pačia gatvele, kol prieinu Narušių namą. Vytautas Narušis buvo Molėtų sveikuolis, domėjosi gamtos, visatos ir žmogaus darna. Į sodybą atvažiuodavo žmonės pažiūrėti iš kitų rajonų. Buvo sukūręs iš akmenų ir augalų kiemą tarsi muziejų. Deja, šeimininkams mirus, sodyba jau apleista. O gaila....
Einu toliau ta pačia Tiesos gatvele žemyn, kol prieinu Siesarties upeliuką ir tiltelį per jį
Pereinu tiltelį ir einu kita upeliuko puse. Mėgaujuosi beveik žmogaus nepaliestu gamtos kampeliu ir tyla nuo miesto gausmo
Pasimėgavusi ramybe, prieinu paminklą Šv.Jonui Nepomukui. Jis laikomas Čekijos globėju, tačiau ir Lietuvoje paminklų jam galima rasti. Manau, kad tai palikimas kažkada buvusios bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės, į kurios teritoriją ir kažkokia dalelė Čekijos patekdavo.
Šalia paminklo aptinku pirmą kartą matomą ženklą. Vėliau tokių ženklų matysiu dar bent kelis. Kažkaip iki šiol nesu su tuo susidūrusi.
Dar kartą užmetu akį į Siesarties upeliuką
Kitoje kelio pusėje - buvęs Molėtų dvaras. Molėtiškė draugė prisimena, kad sovietų laikais čia virdavo pieno mišinukus kūdikiams
Galiausiai - Pastovio ežeras, kurį drąsiai galėčiau pavadinti Molėtų pasididžiavimu. Prieš kurį laiką aplink ežerą įrengtas pėsčiųjų takas, sutvarkyta aplinka. Tikrai labai graži ir jauki Molėtų vieta
Labai jau pavargusiais laiptais lipu į Pavasarininkų kalvą. Nepriklausomybės pradžioje ant šios kalvos vykdavo įvairios šventės, minėjimai, susibuvimai. Dabar kalva šiek tiek apleista, praeitį mena tik vienišas kryžius ant kalvos. Bet vaizdai nuo jos atsiveria jaukūs
Žemyn nuo kalvos beveik nusiridenu
Ir einu toliau aplink ežerą
Pirmos dalies pabaiga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą