Jau senokai mane sudomino pavadinimas Keturiasdešimt Totorių. Buvo smalsu, kas ir kaip, todėl nutariau aplankyti šį kaimą. Pasak informacijos Internete, Keturiasdešimt Totorių - seniausia totorių gyvenvietė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Keturiolikto amžiaus pabaigoje Didysis kunigaikštis Vytautas čia apgyvendinimo keturiasdešimt totorių belaisvių. Septyniolikto amžiaus pirmoje pusėje gyvenvietėje stovėjo 42 totorių namai, todėl manoma, kad būtent šis faktas lėmė tokį kaimo pavadinimą. Vienok, man gražesnė vietos totorių legenda, pasak kurios, senais laikais karalius dovanojo totoriams žemes ir kad jų gausėtų, leido daugpatystę. Vienas totorius turėjo keturias žmonas, kiekviena kurių jam pagimdė po dešimt sūnų. Šie sūnūs ir įkūrė Keturiasdešimt Totorių kaimą.
Keturiasdešimt Totorių kaimas įsikūręs Vilniaus rajone, Pagirių seniūnijoje. Labai apsidžiaugiu, radusi informaciją, kad šis kaimas nuo Pagirių nutolęs tik tris kilometrus. O iki Pagirių nuo Vilniaus autobusų stoties važiuoja miesto autobusas. Vadinasi, gana lengvai galėsiu pasiekti savo kelionės tikslą. Iš anksto išsinagrinėju žemėlapyje, kur man reikės toliau eiti, atvažiavus į Pagirius. Tiesą pasakius, labai lengva rasti, nes labai aiškios nuorodos.
Savo kelionę pradedu, pamačiusi šį ženklą
Beje, nesistebėkite, kad anksčiau parašiau, jog nuo Pagirių šį kaimą skiria trys kilometrai. Dar apie vieną kilometrą tenka praeiti plentu pro pačius Pagirius.
Visi esame girdėję, kad totoriai nuo seno labai gerbia kunigaikštį Vytautą, todėl nenuostabu, kad einu būtent Vytauto gatve
Vilniaus apylinkės kalvotos, todėl ir ta Vytauto gatvė veda į nemažą kalniuką
Užlipusi atsisuku pasižiūrėti atgal - gražūs apylinkių vaizdai, nors ir apniukę, ir šiek tiek padūmavę, ir pavasarinė žaluma dar labai menka
Kai atrodo, kad jau užlipau - priekyje manęs laukia dar vienas kalniukas. Beje, kaip supratau, pro Keturiasdešimt Totorių važiuoja ir kažkoks priemiestinis autobusas, nes kaip tik vienas pravažiavo, man belipant. Tik neįsidėmėjau jo maršruto, o pačiame kaime esančiose stotelėse, deja, kaip ir nemažai kitų vietų, nebelikę jokių užrašų.
Pagaliau prieinu
Dešinėje kelio pusėje, ant kalniuko, pamatau kapines. Mėgstu po jas pasibastyti, paskaityti užrašus, pasimelsti, pamedituoti, todėl suku į jas. Iš pradžių pasirodo, kad jos uždarytos, bet varteliai vis tik atviri
Pirmą kartą lankausi musulmonų kapinėse, todėl labai įdomu
Ar pastebėjote, jog kai kurių kapų paminklų fasadai nusukti nuo pačių kapų? Man buvo labai keista. Bet grįžusi namo, pasiskaičiau Internete apie totorių laidojimo papročius. Kapines totoriai vadina mizar arba zirec, abiejų žodžių kilmė arabiška. Tačiau Lietuvos totorių kapinės pasižymi unikalumu - jose persipynę musulmoniški ir krikščioniški elementai. Ant musulmonų kapų negalima statyti jokio paminklo - kojūgalyje ir galvūgalyje statomi tiesiog akmenys. Lietuvos totoriai ant akmenų užrašydavo ir citatą iš Korano, ir mirusiojo duomenis. Anksčiau paminklo fasadinė dalis paprastai būdavo nusukta nuo kapo, tačiau gyvenimo Lietuvoje ir krikščionybės įtaka padarė savo. Vis daugiau paminklų fasadų atsukta į kapo pusę. Na, o čia labiau tradicinis Lietuvos totorių kapas su paminklu galvūgalyje ir akmeniu kojūgalyje
Yra ir labai senų kapelių
Iš kapinių suku link miestelio centre įsikūrusios totorių mečetės. Mečetė pastatyta 1815 metais, ji yra viena iš keturių Lietuvoje veikiančių totorių mečečių.
Šalia mečetės - labai senos kapinaitės arba, kaip jau minėjau, mizar. Čia jau vien tik lauko akmenys su nebeįskaitomais užrašais, menantys šešioliktą-septynioliktą amžius.
Nuo mečetės pasuku į šoną ir šiek tiek pasivaikštau. Bet neatrandu nieko įdomaus, todėl grįžtu atgal
Toliau einu pagrindine Vytauto gatve ir dairausi aplink. Keturiasdešimt Totorių dar nepavaldūs didiesiems prekybos centrams :)
Prieinu mokyklą, kurios oficialus pavadinimas - Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos Keturiasdešimt Totorių pagrindinio ugdymo skyrius
Šalia mokyklos sutinku darželinukų arba pradinukų būrelį su savo mokytoja. Vaikiukai praeidami su manimi sveikinasi lenkiškai, bet jų veidai turi rytietiškų bruožų.
O čia pagrindinė mokykla veikė ilgą laiką. Joje dailės mokytoju ne vienerius metus dirbo žymus aktorius, baleto šokėjas, režisierius Vladas Fedotas Sipavičius-Sipaitis.
Grįžtu atgal
Vėl ateinu prie mečetės - tie kapinaičių akmenys man tokie mistiški atrodo
1997 metais, minėdami savo apsigyvenimo Lietuvoje 600-ąsias metines, totoriai pastatė kaime paminklinį akmenį, skirtą savo globėjui Vytautui Didžiajam. Šis paminklas pastatytas šalia mečetės. Deja, varteliai uždaryti, tai negalėjau prieiti arčiau...
Manęs laukia kelionė namo. Dar pasidairau aplink
Atsisveikinu su Keturiasdešimt Totorių - visai smagus buvo pasibastymas netoli Vilniaus
Keturiasdešimt Totorių kaimas įsikūręs Vilniaus rajone, Pagirių seniūnijoje. Labai apsidžiaugiu, radusi informaciją, kad šis kaimas nuo Pagirių nutolęs tik tris kilometrus. O iki Pagirių nuo Vilniaus autobusų stoties važiuoja miesto autobusas. Vadinasi, gana lengvai galėsiu pasiekti savo kelionės tikslą. Iš anksto išsinagrinėju žemėlapyje, kur man reikės toliau eiti, atvažiavus į Pagirius. Tiesą pasakius, labai lengva rasti, nes labai aiškios nuorodos.
Savo kelionę pradedu, pamačiusi šį ženklą
Beje, nesistebėkite, kad anksčiau parašiau, jog nuo Pagirių šį kaimą skiria trys kilometrai. Dar apie vieną kilometrą tenka praeiti plentu pro pačius Pagirius.
Visi esame girdėję, kad totoriai nuo seno labai gerbia kunigaikštį Vytautą, todėl nenuostabu, kad einu būtent Vytauto gatve
Vilniaus apylinkės kalvotos, todėl ir ta Vytauto gatvė veda į nemažą kalniuką
Užlipusi atsisuku pasižiūrėti atgal - gražūs apylinkių vaizdai, nors ir apniukę, ir šiek tiek padūmavę, ir pavasarinė žaluma dar labai menka
Kai atrodo, kad jau užlipau - priekyje manęs laukia dar vienas kalniukas. Beje, kaip supratau, pro Keturiasdešimt Totorių važiuoja ir kažkoks priemiestinis autobusas, nes kaip tik vienas pravažiavo, man belipant. Tik neįsidėmėjau jo maršruto, o pačiame kaime esančiose stotelėse, deja, kaip ir nemažai kitų vietų, nebelikę jokių užrašų.
Pagaliau prieinu
Dešinėje kelio pusėje, ant kalniuko, pamatau kapines. Mėgstu po jas pasibastyti, paskaityti užrašus, pasimelsti, pamedituoti, todėl suku į jas. Iš pradžių pasirodo, kad jos uždarytos, bet varteliai vis tik atviri
Pirmą kartą lankausi musulmonų kapinėse, todėl labai įdomu
Ar pastebėjote, jog kai kurių kapų paminklų fasadai nusukti nuo pačių kapų? Man buvo labai keista. Bet grįžusi namo, pasiskaičiau Internete apie totorių laidojimo papročius. Kapines totoriai vadina mizar arba zirec, abiejų žodžių kilmė arabiška. Tačiau Lietuvos totorių kapinės pasižymi unikalumu - jose persipynę musulmoniški ir krikščioniški elementai. Ant musulmonų kapų negalima statyti jokio paminklo - kojūgalyje ir galvūgalyje statomi tiesiog akmenys. Lietuvos totoriai ant akmenų užrašydavo ir citatą iš Korano, ir mirusiojo duomenis. Anksčiau paminklo fasadinė dalis paprastai būdavo nusukta nuo kapo, tačiau gyvenimo Lietuvoje ir krikščionybės įtaka padarė savo. Vis daugiau paminklų fasadų atsukta į kapo pusę. Na, o čia labiau tradicinis Lietuvos totorių kapas su paminklu galvūgalyje ir akmeniu kojūgalyje
Yra ir labai senų kapelių
Iš kapinių suku link miestelio centre įsikūrusios totorių mečetės. Mečetė pastatyta 1815 metais, ji yra viena iš keturių Lietuvoje veikiančių totorių mečečių.
Šalia mečetės - labai senos kapinaitės arba, kaip jau minėjau, mizar. Čia jau vien tik lauko akmenys su nebeįskaitomais užrašais, menantys šešioliktą-septynioliktą amžius.
Nuo mečetės pasuku į šoną ir šiek tiek pasivaikštau. Bet neatrandu nieko įdomaus, todėl grįžtu atgal
Toliau einu pagrindine Vytauto gatve ir dairausi aplink. Keturiasdešimt Totorių dar nepavaldūs didiesiems prekybos centrams :)
Prieinu mokyklą, kurios oficialus pavadinimas - Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos Keturiasdešimt Totorių pagrindinio ugdymo skyrius
Šalia mokyklos sutinku darželinukų arba pradinukų būrelį su savo mokytoja. Vaikiukai praeidami su manimi sveikinasi lenkiškai, bet jų veidai turi rytietiškų bruožų.
O čia pagrindinė mokykla veikė ilgą laiką. Joje dailės mokytoju ne vienerius metus dirbo žymus aktorius, baleto šokėjas, režisierius Vladas Fedotas Sipavičius-Sipaitis.
Grįžtu atgal
Vėl ateinu prie mečetės - tie kapinaičių akmenys man tokie mistiški atrodo
1997 metais, minėdami savo apsigyvenimo Lietuvoje 600-ąsias metines, totoriai pastatė kaime paminklinį akmenį, skirtą savo globėjui Vytautui Didžiajam. Šis paminklas pastatytas šalia mečetės. Deja, varteliai uždaryti, tai negalėjau prieiti arčiau...
Manęs laukia kelionė namo. Dar pasidairau aplink
Atsisveikinu su Keturiasdešimt Totorių - visai smagus buvo pasibastymas netoli Vilniaus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą