2016 m. balandžio 22 d., penktadienis

Ribiškių pažintinis takas

Šiuo metu atostogauju Lietuvoje su mintimi aplankyti įvairiausius įdomius kampelius šalia ar šiek tiek toliau Vilniaus. Ribiškių pažintinį taką aplankiau pirmiausiai. Šis takas atvertas keliautojams labai neseniai - 2015 metų rugsėjį Pavilnių regioniniame parke esančiame Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje. Cituojant Pavilnių ir Verkių regioninio parko tinklalapį, šis draustinis yra įsteigtas išsaugoti didžiąsias erozines vėduokles, pasižyminčias ypač raiškiu reljefu, tradicine raguvų dugnuose išsidėsčiusių agrarinių naudmenų ir sodybų mozaika, miškingomis atragių juostomis, botaniniu požiūriu vertingais brandžių ąžuolynų fragmentais, šaltiniuotomis pievomis su retaisiais augalais, baltišką mitologiją menančiu Kaukysos upeliu. Profesorius Česlovas Kudaba kažkada pastebėjo, kad tokio reljefo analogo Lietuvoje nėra, o ir Europoje profesorius tokio nežinąs. Dėl Europos nežinau, bet bastydamasi pažintiniu taku, ne kartą pagalvodavau, ar čia Lietuva, o gal kokie Tatrai ar Karpatai.. Bet apie viską iš pradžių. Ribiškių pažintinis takas prasideda ties Minsko plente įsikūrusiu viešbučiu "Ibis Stiles". Iki ten nuvažiuoju miesto autobusu - galima pasirinkti 16 arba 61 maršruto autobusus. Man reikiama stotelė "Kinologijos centras" nuo Vilniaus stoties nutolusi penkių stotelių atstumu - taigi visai arti. Pereinu gana judrų Minsko plentą, paeinu šiek tiek atgal link viešbučio, apeinu jį ir randu






Mano kelias veda kairėn, tai turiu sekti mėlynas linijas. Beje, žalių linijų irgi savo kelyje mačiau, bet, bent jau mano manymu, tai labiau slidininkų, o ne pėsčiųjų trasa.
Taigi, einu pagal labai aiškias nuorodas - noriu pagirti Pavilnių regioninio parko žmones, nes na praktiškai niekaip neįmanoma pasiklysti, nuolat matai tas mėlynas linijas. Šaunuoliai - tik dar reikėtų šiek tiek infrastruktūrą sutvarkyti, nes visame šešių kilometrų take nėra nei vienos poilsio aikštelės ar suoliuko. Aišku, galima atsisėsti pievoje, bet dar kol kas pavasaris, visur šlapia... Bet vis tiek buvo smagu pasibastyti...





Einu tolyn - nors nelyja, bet vėjas niekadėjas taršo plaukus. Bet man kas, aš gi bastausi :)







Beveik mini atodanga pakeliui



Aišku, numoklinu šiek tiek ne ten - vietinė moteriškė per lauką man lenkiškai ar tuteišiškai šaukia, ko aš noriu. Aš jai atsakau rusiškai, kad ieškau pėsčiųjų tako. Esu nukreipiama šiek tiek tolyn. Taigi, einu tolyn


Viskas gerai, bet užlipus į kalvą, tenka leistis žemyn. Kažkaip keriobliojuosi :) Bet vaizdas žemyn užburia :)






Ten viršuje - Liepkalnio slidinėjimo trąsa. O aš einu tolyn








Labai smagu, kai nuorodų pakankamai, o tai būtų sudėtinga taip kalnais-pakalnėm bastytis, nežinant, kas laukia toliau :)






Toliau takas veda kaimo keliu - tiesą pasakius, net nežinau, koks čia kaimas, o gal čia Vilniaus dalis?





Prieinu posūkį - eisiu ten viršun...



Bet prieš tai pasuku link tvenkinio. O ten atrandu vienintelį kelyje buvusį regioninio parko stendą, kuriame esančia informaciją atidžiai perskaitau


Tas tvenkinys, dėl kurio mečiau kelią dėl takelio :D





Na o toliau vėl lipu į kalną





Viskas aišku





Einu toliau







Gal tikrai tie ąžuolai liudija apie kažkokias pagoniškas mitologijas?







Einu tolyn į kalną





Kelią pastoja... medžiai... tenka beveik ropoti, kad praeičiau, bet vis atrakcija :)






Vis tik miškas kažkiek tvarkomas





Užlipusi pamatau...








Išeinu į atviresnę vietą




 Leisdamasi nuo šitos kalvos, galvojau, kad nusiridensiu, bet kažkaip ratais kvadratais nusileidau žemyn :D





Na bet tikrai tie aukštyn-žemyn sukuria įspūdį, kad esi kur nors kalnuose - labai smagios tos pavilnių kalvos :)



Priekyje matau Kaukesos upelioką, tai leidžiuosi link jo







Ech... pavasaris... bet reikia kažkaip tą upelioką pereiti...





Lentos tokio... na ką aš žinau... judančios... bet pereinu :)





Einu toliau





Pavasario srovių beveik nuplautas takas...





Tenka lipti viršun ir vėl leistis žemyn, bet praeinu :)





Toliau kelias veda vėl aukštyn






Taip ganėtinai aukštyn





Užtat viršuje atsiveria labai tapybinis peizažas - na tikrai kokiuose Tatruose galima pasijusti..







Einu toliau





Kas čia per augalai? Nesu stipri botanikoje, deja...





Su žibučių pakriauše viskas aišku - mėlyna mėlyna...





Tolyn





Čia, kaip ir dar keliose vietose anksčiau, mane aploja kudloti ir nelabai namų sargai :)


Einu tolyn - vis pamąstau, kad reikės vasarą ar rudenį čia pasibastyti, kai bus visokių kitokių spalvų...




Įdomi sukiužusi trobelė, užtat lietuviška :)





Artėju link finišo - vėl tenka kopti į kalvą








O po to žemyn :)








Paskutinė kliūtis kelyje





Kurią perėjusi...







Prieinu viešbutį Minsko plente...





Mano pasivaikščiojimas baigtas. Tikrai labai rekomenduoju šį šešių kilometrų ilgio Ribiškių pažintinį taką. Vaizdai ir įspūdžiai nepakartojami... Gražios tos Vilniaus apylinkės :)





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą