Atsiprašau, kad trečiosios dalies teko ilgiau palaukti. Darbo reikalais teko pasimakaluoti po Lietuvą. Tik, deja, buvo labai mažai laiko pasibastyti... O dar ir įkvėpimas mane apleido kuriam laikui... Bet bandau tą įkvėpimą pagauti...
Antros dalies pabaigoje rašiau, kad labai apsidžiaugiau, pamačiusi šį kelio ženklą
Toliau einu link Medininkų gatve tokiu pavadinimu
Pavasario saulė gerokai kepina, bet Medininkai vis tik artėja...
Galiausiai prieinu
Medininkuose esu jau ketvirtą kartą, ir kaskart vis pasižiūriu, ar išlikęs tas namelis su gonkomis kryžkelėje...
Namelis, nors ir jau negyvenamas bei apleistas, bet išlikęs. Man jis svarbus. nes jame mano a.a. Tėtis su tėvais ir jaunesniu broliu gyveno 1941-1942 metais. Tėtis kažkada pasakojo, kad būtent šioje kryžkelėje pirmą kartą pamatė vokiečių kareivius, o vėliau to namo kieme buvo įrengta karo belaisvių mini stovykla. Belaisviams tėtis, savo mamos pamokytas, per tvorą mėtydavo daržoves, o jie išbadėję jas griebdavo. Nuo vokiečių sargybinių ne kartą gavęs per kailį už tai. Kitoje namo pusėje gyveno pradinės mokyklos jauna panelė mokytoja, kuri mokėjo vokiškai, tai vokiečių kareiviai ateidavo pas ją pasikalbėti... Ir atsivesdavo juodą didelį šunį, kurį mano močiutė visokiais skanėstais pavaišindavo. Dėl to tėtis jį prisijaukino tiek, kad tas šuo net be kareivių nuolat atlėkdavo kurį laiką tiek gardžių kąsnelių, tiek dūkimo su vaikais....
Tai tiek mano tėčio prisiminimų... O ant šių laiptų kažkada sėdėjo mano močiutė ir siuvo vokiečių karininkui sagą
Apgaubta prisiminimų, pasibastau po Medininkus. Pirmiausia einu link kapinių - o vat čia būtent tas senasis Medininkų-Šumsko kelias ir prasideda, o gal pasibaigia... Vėliau jis įsijungia į naująjį, o dar vėliau vėl patampa senuoju....
Čia kažkada buvo pradžios mokykla, kurią mano tėtis lankė
Toliau einu link kapinių
Kapinių pradžioje - kaip ir daug kur Vilniaus krašte - paminklas žuvusiems Sovietų kariams
Įeinu pro senuosius kapinių vartus
Ir šiek tiek pasivaikštau - užrašai praktiškai lenkiški...
Išėjusi iš kapinių, grįžtu į pagrindinę gatvę ir paeinu ja šiek tiek... Prieš tris su puse metų šį koplytėlė dar buvo labai labai apleista
Atsisuku į pilį...
...ir einu toliau...
Grįžtu link pilies. Kadangi jau du kartus buvusi viduje ir apžiūrėjusi muziejaus ekspoziciją, tai dabar tik nueinu į WC, nusiperku kavos iš automato ir pasiilsiu pilies kieme
Šalia pilies - Medininkų katalikų bažnyčia
Šalia bažnyčios randu įdomų stendą su šio krašto lankytinais objektais. Labai mielai viską ištyrinėju - gaila, kad dalis objektų Baltarusijos teritorijoje, nors randu nemažai informacijos savo ateities pasibastymams netoli Vilniaus...
Apvaikštau aplink bažnyčią, kuri remontuojama, apžiūriu iš tolo kleboniją. Medininkuose pirmoji bažnyčia buvo pastatyta dar keturiolikto amžiaus antroje pusėje, čia buvo viena iš pirmųjų Lietuvos parapijų. O dabartinė Šv.Trejybės ir Kazimiero bažnyčia pastatyta jau dvidešimtame amžiuje Lietuvoje labai retu Zakopanės stiliumi
Nuo bažnyčios kulniuoju plentu link aukščiausių Lietuvos kalvų
Pirmiausia - Juozapinė, n metų buvusi aukščiausia Lietuvos kalva...
Ant Juozapinės - karaliui Mindaugui skirta pagarba...
Toliau einu link Aukštojo. Pastaroji kalva tik prieš kurį laiką pripažinta šiek tiek aukštesne už Juozapinę. Savo vardą Aukštojas gavo taip pavadintas etnologo Liberto Klimkos :) Nuo Juozapinės iki Aukštojo pamiškėje - apie kilometrą, kurį reikia praeiti, kepinant pavasario saulei
Pagaliau prieinu...
Ant kalvos įrengtas apžvalgos bokštelis, į kurį, aišku, užlipu...
Apačioje - savotiška pasaulio krypčių rodyklė su labai įdomiais praktiškai pagoniškais žodžiais...
Grįždama atgal, dar užfiksuoju...
Ir grįžtu į Medininkus
Ateinu iki bažnyčios ir sulaukiu autobuso į Vilnių... Buvo superinis pasibastymas, pagerbiau a.a. tėčio atminimą, per dieną nuėjau vos ne dvidešimt kilometrų, niekur nepasiklydau.... Rekomenduoju visiems tokią kelionę....
Antros dalies pabaigoje rašiau, kad labai apsidžiaugiau, pamačiusi šį kelio ženklą
Toliau einu link Medininkų gatve tokiu pavadinimu
Pavasario saulė gerokai kepina, bet Medininkai vis tik artėja...
Galiausiai prieinu
Medininkuose esu jau ketvirtą kartą, ir kaskart vis pasižiūriu, ar išlikęs tas namelis su gonkomis kryžkelėje...
Namelis, nors ir jau negyvenamas bei apleistas, bet išlikęs. Man jis svarbus. nes jame mano a.a. Tėtis su tėvais ir jaunesniu broliu gyveno 1941-1942 metais. Tėtis kažkada pasakojo, kad būtent šioje kryžkelėje pirmą kartą pamatė vokiečių kareivius, o vėliau to namo kieme buvo įrengta karo belaisvių mini stovykla. Belaisviams tėtis, savo mamos pamokytas, per tvorą mėtydavo daržoves, o jie išbadėję jas griebdavo. Nuo vokiečių sargybinių ne kartą gavęs per kailį už tai. Kitoje namo pusėje gyveno pradinės mokyklos jauna panelė mokytoja, kuri mokėjo vokiškai, tai vokiečių kareiviai ateidavo pas ją pasikalbėti... Ir atsivesdavo juodą didelį šunį, kurį mano močiutė visokiais skanėstais pavaišindavo. Dėl to tėtis jį prisijaukino tiek, kad tas šuo net be kareivių nuolat atlėkdavo kurį laiką tiek gardžių kąsnelių, tiek dūkimo su vaikais....
Tai tiek mano tėčio prisiminimų... O ant šių laiptų kažkada sėdėjo mano močiutė ir siuvo vokiečių karininkui sagą
Apgaubta prisiminimų, pasibastau po Medininkus. Pirmiausia einu link kapinių - o vat čia būtent tas senasis Medininkų-Šumsko kelias ir prasideda, o gal pasibaigia... Vėliau jis įsijungia į naująjį, o dar vėliau vėl patampa senuoju....
Čia kažkada buvo pradžios mokykla, kurią mano tėtis lankė
Toliau einu link kapinių
Kapinių pradžioje - kaip ir daug kur Vilniaus krašte - paminklas žuvusiems Sovietų kariams
Įeinu pro senuosius kapinių vartus
Ir šiek tiek pasivaikštau - užrašai praktiškai lenkiški...
Išėjusi iš kapinių, grįžtu į pagrindinę gatvę ir paeinu ja šiek tiek... Prieš tris su puse metų šį koplytėlė dar buvo labai labai apleista
Atsisuku į pilį...
...ir einu toliau...
Grįžtu link pilies. Kadangi jau du kartus buvusi viduje ir apžiūrėjusi muziejaus ekspoziciją, tai dabar tik nueinu į WC, nusiperku kavos iš automato ir pasiilsiu pilies kieme
Šalia pilies - Medininkų katalikų bažnyčia
Šalia bažnyčios randu įdomų stendą su šio krašto lankytinais objektais. Labai mielai viską ištyrinėju - gaila, kad dalis objektų Baltarusijos teritorijoje, nors randu nemažai informacijos savo ateities pasibastymams netoli Vilniaus...
Apvaikštau aplink bažnyčią, kuri remontuojama, apžiūriu iš tolo kleboniją. Medininkuose pirmoji bažnyčia buvo pastatyta dar keturiolikto amžiaus antroje pusėje, čia buvo viena iš pirmųjų Lietuvos parapijų. O dabartinė Šv.Trejybės ir Kazimiero bažnyčia pastatyta jau dvidešimtame amžiuje Lietuvoje labai retu Zakopanės stiliumi
Nuo bažnyčios kulniuoju plentu link aukščiausių Lietuvos kalvų
Pirmiausia - Juozapinė, n metų buvusi aukščiausia Lietuvos kalva...
Ant Juozapinės - karaliui Mindaugui skirta pagarba...
Toliau einu link Aukštojo. Pastaroji kalva tik prieš kurį laiką pripažinta šiek tiek aukštesne už Juozapinę. Savo vardą Aukštojas gavo taip pavadintas etnologo Liberto Klimkos :) Nuo Juozapinės iki Aukštojo pamiškėje - apie kilometrą, kurį reikia praeiti, kepinant pavasario saulei
Pagaliau prieinu...
Ant kalvos įrengtas apžvalgos bokštelis, į kurį, aišku, užlipu...
Apačioje - savotiška pasaulio krypčių rodyklė su labai įdomiais praktiškai pagoniškais žodžiais...
Grįždama atgal, dar užfiksuoju...
Ir grįžtu į Medininkus
Ateinu iki bažnyčios ir sulaukiu autobuso į Vilnių... Buvo superinis pasibastymas, pagerbiau a.a. tėčio atminimą, per dieną nuėjau vos ne dvidešimt kilometrų, niekur nepasiklydau.... Rekomenduoju visiems tokią kelionę....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą