Šumskas ir Medininkai. Antra dalis

Pirmąją pasakojimo dalį užbaigiau su trimis Šumsko kryžiais ir nusileidimu link antrųjų (o gal pirmųjų) Šumsko kapinių

Būdama ten, labai nustebau, kad toks nedidelis miestelis turi dvejas kapines. Kol leidausi nuo trijų kryžių kalvos, galvojau, kad gal čia naujosios kapinės, o tos miestelio pradžioje senosios. Bet tiek vienose, tiek kitose yra nemažai senesnių kapelių. Taip ir likau nesupratusi, kodėl dvejos kapinės... Šitose nusileidus pasitinka sena apleista koplyčia

Pasibastau po kapines, vis bandydama suprasti, kodėl jos dvejos... O gal neverta? Tiesiog priimi patį faktą ir tiek...

Tik gaila, kad koplyčia apleista... Keliaudama po Lietuvą, vis gailiuosi, kad tiek paveldo žūsta akyse... O atrodytų, tikrai nereikia didelių investicijų, tiek šiek tiek noro ir laiko... Dar šiek tiek pasidairau po miestelį

Kur mažuose miesteliuose galima viską sužinoti? Ogi parduotuvėlėje :) Užeinu ir klausiu, kaip man nueiti iki Šumsko dvaro ir ar tuo keliu pasieksiu Medininkus. Jaunutė pardavėja su vos vos lenkišku akcentu mielai parodo ir paaiškina.

Nors, jei atvirai, jau pati buvau susigaudžiusi, kur man toliau eiti. Taigi, einu...

Ar kada matėte tokį atstumų žymėjimą? Man buvo naujiena - bet čia atstumas iki dvaro

 Prieinu dvaro parką ir informacinį stendą. Jame sužiūriu, kur man toliau tuo senuoju Medininkų keliu žingsniuoti

Galiausiai tolumoje sušmėžuoja Šumsko dvaras...

Dvaras, deja, labai apleistas...  Internete radau informaciją, kad prieš kelis metus čia buvusi privati valda, aptverta spygliuota viela. Dabar gi galima visur prieiti, net palandžioti po rūmų sales, ką aš ir padarau... O šiaip šis dvaras kažkada priklausė mano jau minėtam Mykolui Šumskiui... Labai gaila, kad šiuo atveju privatizacija atnešė vien tik neigiamas pasekmes. Buvau skaičiusi, kad Šumsko klebonas būtų norėjęs su valstybės ar ES finansavimu sutvarkyti dvarą ir jame įrengti piligrimų namus. Deja, nulėmė pinigai, kurie iki šiol nieko gero neatnešė... Iš tiesų tai manau, kad dvaro atgaivinimui didelių investicijų nereikia. Išorė visa išlikusi, tai galima būtų nedidelį projektėlį parašyti, o su savanorių pagalba iškuopti pagrindinių rūmų vidų. Ir įrengti rūmuose kokį muziejų ar edukacinį centrą, pakabinti senovinių dvaro nuotraukų ant sienos, projektoriuje rodyti senus vaizdus ir pan... Bet čia tik mano pamąstymai... O jus kviečiu pasivaikščioti...

Garsioji ovalinė salė

Kiti dvaro pastatai ir parkas

Šie akmenys daug ką mena...

Apeinu rūmus ir ateinu iš paradinės pusės

Greičiausiai buvusi dvaro ledainė

Ir, ko gero, buvusios arklidės

Dar kartą atsisuku į pagrindinius rūmus - iš toliau atrodo, kad tuoj tuoj pamatysiu kokį dvarininką su šeima, išeinantį iš rūmų...

O toliau - kaimo kryžkelė. Turiu apsispręsti, ar vis tik rizikuoju eiti tuo senuoju keliu iki Medininkų, ar grįžtu atgal į Šumską. Nutariu rizikuoti - jei mano a.a. tėvelis, būdamas vos devynių ar dešimties metų, tuo keliu ne kartą ėjęs pas draugą ir iš draugo, tai aš tikrai galėsiu... Mano kelias veda dešinėn...

Vėl ta savotiška atstumų rodyklė

Praeinu, ko gero, buvusį kokio kolūkio ar tarybinio ūkio pastatą. Bet jis tikrai kažkada priklausė dvarui, nes akmenys viską paporina...

Einu toliau... Jeigu iki dvaro dar viena kita mašina pravažiuodavo, tai po to esu visiškai viena...

Prieinu kažkokios buvusios fermos griuvėsius. O šalia - karvės su karviukais... Taip ir nesupratau, kodėl jie laikomi ant grynos žemės, o net ant žolės.... Kažkaip net nejauku dėl to buvo, bet gal yra kažkoks paaiškinimas?

Einu toliau, saulė kepina be proto - šią dieną veidą nusvilau taip, lyg būčiau kokiuose tropikuose deginusis...

Įdomiausia tai, kad neturiu jokios spalvos supratimo, kad ateisiu į Medininkus. Tiesiog matau, kad yra kelias, ir vadovaujuosi intuicija, kad einu kažkur į tą pusę...

Nedidelį miškelį vėl keičia kalvotos lygumos. Tiesiog einu, medituoju, prisimenu tėtį - nuojauta kužda, kad einu teisingai, gi gana platus kelias vis tiek turi kažkur nuvesti...

Pasvarstau, kaip tėtis kažkada čia eidavo. Ir įvairiais metų laikais. Kažin, kaip čia būdavo žiemą?

Galiausiai prieinu kaimą. Jei ką - pasiklausiu kelio...

Bet dar šiek tiek tolyn

Ir ženklas... Net nesitiki, kad tiek nuėjau. Aišku, senuoju keliu buvo keliais kilometrais mažiau, bet vis tiek...

Senasis kelias įsijungia į naująjį

Ir... Pamatau šią rodyklę... Jau kaip apsidžiaugiau... Juk nuėjau kelią tėčio atminimui ir nepasiklydau... Ir toks savotiškas Camino arba ŠvJokūbo keliukas gavosi... Ir buvo gera, jauku....

Medininkams bus skirta trečioji pasakojimo dalis, todėl laukite tęsinio...