Prienai. Pirmas dublis

Jeigu pamenate, 2016 metų rudenį dalyvavau Trenkturo organizuotame pėsčiųjų žygyje Nemuno kilpomis. Pasakojimą apie tai rasite http://manokelionespolietuva.blogspot.lt/2016/11/pesciuju-zygis-nemuno-kilpomis.html Todėl po metų vėl sumąsčiau dalyvauti šiame žygyje. Šį kartą prie manęs prisijungė mano gera draugė keliautoja-bendramintė. Kadangi norėjosi kažko daugiau, ne vien tik žygio, pasiūliau nuvažiuoti diena anksčiau, apsistoti Birštone, pasibastyti po jį bei Prienus. Draugė mano minčiai pritarė, todėl vieną gražų spalio pradžios penktadienį išvykstame autobusu į Prienus.
Prienai - mano a.a. Mamos gimtasis miestelis, kuriame bei apylinkėse gyveno ir dar tebegyvena nemažai mano giminių. Prienuose esu buvusi daug kartų, tačiau dažniausiai arba pravažiuodama, arba, deja, laidotuvėse. Tuo tarpu po patį miestelį nesu niekada ilgiau vaikščiojusi. Ką gi, atėjo laikas ištaisyti šią klaidą.
Prienai istorijos šaltiniuose minimi nuo 16 amžiaus pradžios, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Prienų dvarą ir aplinkui esančias žemes padovanojo didikui Mykolui Glinskiui. Prienų vardo kilmė nėra tiksliai aiški. Viena legenda byloja, kad vietovė taip pavadinta čia medžiojusio ir jos grožiu susižavėjusio kunigaikščio Prienio vardu. Pasak kitos legendos, senovėje į Prienus siųsdavo nusikaltėlius, kurių vienas, pavarde Prienas, pasistatęs čia sodybą, gavusią savininko pavardę. Šiaip ar taip jau 17 amžiuje aplink dvarą plėtėsi Prienų miestelis, Magdeburgo teise gavęs 1609 metais. 1644 metais karalius Vladislovas Vaza Prienų seniūniją užrašė rūmų iždininkui Gotardui Vilhelmui Butleriui, kuris čia pastatė pilį, aplink kurią kūrėsi ir dvaras. Butleriai Prienuose seniūniavo beveik pusantro šimto metų. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje miestelio pakraštyje įkurtos vienos didžiausių to meto Lietuvoje popieriaus dirbtuvių. Šiuo metu Prienai - nedidelis snūduriuojantis Suvalkijos miestelis, kuriame atrodytų nėra nieko įdomaus. Juo labiau, kad visai šalia - Birštonas, kurį dažniausiai ir lanko turistai. Vis tik ir Prienuose galima atrasti įdomių jaukių vietų. Kviečiu pasivaikščioti kartu.
Išlipusios Prienų autobusų stotyje, labai greitai sukame į ramią Kęstučio gatvę. Netrukus prieiname Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčią.

Pirmoji medinė bažnyčia Prienuose pastatyta 1604 metais. Įdomu tai, jog ilgą laiką bažnyčios klebonas turėjo būti arba lietuvis, arba labai gerai mokėti lietuviškai. Dabartinė medinė bažnyčia pastatyta aštuoniolikto amžiaus viduryje. Šalia bažnyčios - mūrinė varpinė. Kadangi bažnyčia, deja, uždaryta, mudvi su drauge tiesiog pasivaikštome po jaukų šventorių. Nusilenkiame Šv. Kazimierui...

... parymome prie atminimo lentos čia vikaru dirbusio ir 1986 metais KGB surengtoje autoavarijoje žuvusio kunigo Juozo Zdebskio atminimui...

... ir keliaujame į kitoje gatvės pusėje esančią nedidelę žalią erdvę ant Nemuno kranto. Šioje vietoje prieškariu stovėjo Prienų "Žiburio" gimnazija. Apie tai liudija nedidelis paminklas

1918 metais sodininkas ir švietėjas Višakio Rūdos vikaras Feliksas Martišius privačiame name įkūrė Prienų progimnaziją. Iš pradžių teko dirbti mokyklai nepritaikytose patalpose, tačiau jau 1920 metais ant stataus Nemuno kranto pastatytas dviejų aukštų medinis pastatas. 1923 metais progimnazija tapo gimnazija, kuri jau 1925 metais išleido pirmąją abiturientų laidą. Gimnazija buvo aprūpinta visomis mokymo priemonėmis, neturtingi mokiniai šelpiami, vykdavo spektakliai, koncertai, šokiai. Gimnaziją yra baigę nemažai žinomų Lietuvos žmonių. Deja, 1956 metais gimnazijos (tuo metu - jau vidurinės mokyklos) pastatas sudegė, vėliau kitoje vietoje pastatytas naujas. Mudvi sužavi išlikę ir gimnazijos laikus menantys laiptai ir vaizdas į Nemuną

Kol sukiojamės aplink, ant laiptų sėdintys mokinukai labai nustebę sako vienas kitam, jog niekad Prienuose nematę turistų. Iš tiesų, bent jau kol kas turizmo požiūriu Prienai gerokai atsilieka nuo Birštono, kuriam tenka visi laurai. Prienuose, deja, net nėra viešbučio ar nakvynės namų, kur apsistoti. Nors miestelis tikrai jaukus ir turi ką pasiūlyti keliautojams.

Na, o mudvi keliaujame toliau Kęstučio gatve, gėrėdamosi smagiais Prienų medinukais

Netrukus prieiname buvusius Sovietų karių kapus - jie, kaip ir ne viename miestelyje, sutvarkyti Rusijos ambasados lėšomis

Kitoje gatvės pusėje - senosios Prienų kapinės. Jas būtinai norėjau aplankyti, nes čia kažkada palaidotas mano senelis. Labai norėjau rasti jo kapą. Deja, ir vėl neradau... Greičiausiai neišlikęs... Arba išlikęs, bet užrašai nebeįskaitomi... Tačiau buvo jauku paklajoti tarp senų kapelių... 

Išėjusios pro vartelius kitoje kapinių pusėje, randame už ES lėšas jau beveik sutvarkytą jaukų skverą su medžio skulpūromis, vaikų žaidimų aikštelėmis ir pasivaikščiojimo takais. Greitai čia bus dar vien graži erdvė, kur prieniškiai galės leisti laisvalaikį

Kažkada Prienuose gyveno nemaža žydų bendruomenė, čia turėjusi parduotuves, sinagogą, mokyklą. Žydų kapinės, deja, neišlikusios. Jų buvusią vietą šalia senųjų Prienų kapinių žymi tik paminklinis akmuo

Na, o mudvi keliaujame link netoliese esančio dar vieno įdomaus objekto - buvusių Prienų kareivinių. Visai neišvaizdžiame Stadiono gatvės rajone netikėtai praeiname gražų tvenkinį - dar viena smagi pasivaikščiojimo vieta, nors ir šiek tiek apleista

Prienų kareivinės arba jei tiksliau, visas karinis miestelis pastatytas 1935-1939 metais. Čia buvo ne tik kareivinės, bet ir valgykla, ligoninė, skalbykla, arklidės, sandėliai. Iš viso būta aštuoniolikos statinių. Sovietinias metais kariniu miesteliu naudojosi sovietų kariuomenės daliniai. Buvo pristatyta naujų pastatų, daugiaukščiai gyvenamieji namai karininkų šeimoms, o pats miestelis gerokai išsiplėtė. Šiuo metu dalis pastatų apleisti ir tapę vaiduokliais, dalyje gyvenama, dalyje įsikūrusios įvairios įstaigos. Kažkiek pasivaikštome po karinio miestelio teritoriją

Didžiausią įspūdį palieką apleistas raudonų plytų pastatas - kažkada jame buvo įsikūrę karininkai

Nors užrašas ant pastato grėsmingai byloja, jog čia vaikščioti pavojinga, bet mudvi gi drąsios ir smalsios. Todėl prasibrauname pro žolynus iki pat langų kiaurymių

Apeiname pastatą iš kitos pusės...

... ir nusileidusios laiptais žemyn, gatve vingiuojančia palei Nemuną, grįžtame link centro. Pasukusios į J.Basanavičiaus gatvę ir vėl praėjusios senąsias kapines, čia pat prieiname dabartinį "Žiburio" gimnazijos pastatą

Šiek tiek pasivaikštome aplink. Ši vieta turi nekokią aurą, nes dabartinis gimnazijos pastatas pastatytas buvusių vokiečių kapų vietoje. Gimnazijos kieme parymome prie antkapinio kryžiaus iš Prienų šilo perkeltų ir slapta palaidotų 1946 metais žuvusių partizanų atminimui

Toliau jaukiomis Prienų gatvelėmis traukiame link pagrindinės Laisvės aikštės

Laisvės aikštė tarsi padalinta į dvi dalis - grindinio ir vejos. "Žaliosios" arba vejos erdvės pakraštyje - paminklas Prienų apylinkėse žuvusių partizanų atminimui

Pasidairiusios po aikštę, pereiname į kitą gatvės pusę. Čia einame link pastato, kuriame įsikūręs Prienų kultūros ir laisvalaikio centras. Šalia jo - paminklas iš šių vietų kilusiam poetui ir filosofui Antanui Maceinai, pastatytas 1997 metais

Atrodytų, nedidelis miestelis, tačiau laikas sparčiai tirpsta. Kadangi nenorime pavėluoti atvykti su nakvynės Birštone vietos šeimininke sutartu laiku, nutariame neiti link buvusių popieriaus dirbtuvių. Juo labiau, kad atstumas šioks toks iki jų yra. Pro šias dirbtuves prieš metus vingiavo pėsčiųjų žygio maršrutas, tačiau draugė jų nemačiusi. Vis tik nutariame, kad gal kitą kartą jas kada nors aplankysime. O dabar pro jaukų Rėvuonos parką einame link buvusio Prienų malūno, kuriame dabar įsikūręs Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centras. Rėvuonos parke taip pat smagu pasivaikščioti, apžiūrint projekto "Gamta - kultūrų versmė" skulptūras iš medžio

Mano pasakojimo pradžioje minėtas Prienų seniūnas Butleris šioje vietoje pastatė pilį, šalia kurios įsikūrė ir dvaras. Prienų dvarvietė yra vienoje svarbiausių istorinių miestelio dalių. Vadinamoji Prienų arba Butlerio pilis čia stovėjo septyniolikto amžiaus antroje pusėje. Šalia rūmų buvo įkurtas parkas. Pilis sugriauta karo su Švedija metu. Įvairūs ūkiniai pastatai stovėjo iki pat dvidešimto amžiaus pradžios, tačiau palaipsniui nyko. Dvidešimto amžiaus pradžioje pastatytas iki šiol išlikęs vandens malūnas, būtent kuris mudviems su drauge buvo didžiausias šios kelionės atradimas. Apėjus pastatą iš kitos pusės, buvo vienas didelis VAU

Labai jauki vieta, kurios gerą aurą dar labiau stiprino žemyn tekančio malūnui užtvenkto Rėvuonos upeliuko vandens šniokštimas. Ilgokai vaikščiojome aplink. Kurį laiką malūno pastate veikė Rėvuonos viešbutis. Deja... jo nebėra... Nors vieta tikrai ideali

Vis dar sužavėtos einame Nemuno pakrante. Priešais - Greimų tiltas, jungiantis Dzūkiją ir Suvalkiją..

... o taip pat šią jungtį liudijantis riboženklis

Mūsų pasivaikščiojimas po Prienus artėja link pabaigos. Bet dar pasisveikiname su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu, paminklas kuriam ant Nemuno kranto pasitinka kiekvieną atvažiuojantį į Prienus. Skulptoriaus G.Kamarausko sukurtas paminklas pastatytas 1990 metais

Planuose dar buvo aplankyti Velniabliudžio pelkės pažintinį taką, esantį nelabai toli, tik jau kitoje Nemuno pusėje. Tačiau laiko tam nebeturime. Laikas atsisveikinti su Prienais ir keliauti į Birštoną. ten važiuosime mikroautobusu iš Paprienės stotelės, todėl smagiai sau žygiuojame Greimų tiltu link jos, dar kartą besigėrėdamos rudeniškais Nemuno pakrantės vaizdais

Toliau mūsų laukia Birštonas ir nauji įspūdžiai. O Prienams abi dedame riebų pliusą. Tikrai verta čia atvykti pasibastyti. Na, o aš jau planuoju antrą Prienų dublį šiais metais - liko nemažai nelankytų vietų.

P.S. Mano draugės prieniškuosius įspūdžius rasite:
http://trepsimpopasauli.blogspot.lt/2017/10/prienai.html