Mano Lietuva: Svečiuose pas zanavykus ir aplink. Antroji dalis

Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Atvažiuojame į Gelgaudiškį Šakių rajone. Pirmoji stotelė – dvaras. Einame pasivaikščioti.

Gelgaudiškio dvaras – 19 amžiaus architektūros ansamblis, vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių. Jį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas. Nors pats dvaras žinomas dar nuo 15 amžiaus, ėjęs iš rankų į rankas, tačiau dabartinis vaizdas susiformavo tik 19 amžiuje, pastačius rūmus. Po Pirmojo pasaulinio karo čia veikė vaikų prieglauda, Antrojo pasaulinio karo metais – karo ligoninė, sovietmečiu – vaikų namai bei internatas. Šiuo metu dvaras išnuomotas privatiems asmenims, čia vyksta edukacijos ir įvairūs renginiai, teritorija prižiūrima ir tvarkoma. Smagu, kad dvaras neapleistas, o įveiklintas ir atviras žmonėms.

Žavingi dvaro rūmai iš tolo šviečia.

Planų užeiti į vidų neturėjome, tačiau kažkaip netyčia įkišome nosį ir... likome. Kaina žmogui, berods, 4 Eur. Apvaikščiojom visur, nes tikrai jauku ir miela ten.

Gal kavos...?

...su muzika...

Rodos, tuoj ateis dvaro damos ruoštis pokyliui...

O jau tas lėlių žavumas...

Lipame į rūmų terasą, nuo kurios pasidairome į parką bei apylinkes.

Sako, tolumoje, kitoje Nemuno pusėje matosi Panemunės pilis. Lyg ir kažką įžiūrėjome.

Jau net nebežinau, kokios čia kolonos: dorėninės, jonėninės, o gal korintinės? Bet kokiu atveju gražu.

Nulipę žemyn, dar šiek tiek pasidairome...

... ir važiuojame prie Gelgaudiškio bažnyčios. Matome, kad ji atidaryta, vyksta kažkokios proginės pamaldos (lyg ir ne laidotuvių pagal žmonių aprangą). Vėliau trumpam užsuksime ir į vidų.

Pirmoji medinė bažnyčia Gelgaudiškyje pastatyta 16 amžiuje. Dabartinė mūrinė neogotikos stiliaus Švč.Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia pastatyta 19 amžiaus viduryje, prie jos veikė ir parapijos mokykla.

Apeiname aplink, pasidairome.

Kelioms minutėms užeiname į vidų.

Mane visada žavi tie lietuviški koplytstulpiai. Jau kokie nagingi tie medžio meistrai Lietuvoje gyveno ir dar tebegyvena.

Dar šiek tiek pasidairome netoli bažnyčios...

... ir važiuojame link tolimiausio šios dienos Panemunės taško – Sudargo piliakalnių, kuriuos irgi seniai svajojau aplankyti. Tačiau pakeliui stabtelime prie Kidulių dvaro. Žinau, kad bus uždaryta, tačiau smalsu bent aplink pasidairyti.

Kidulių dvaras pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 16 amžiaus pabaigoje. Jis priklausė Kiršenšteinams, Karpiams. 1837 metais dvaras atiteko rusų armijos generolui Ivanui fon Ofenbergui, vėliau valdė jo palikuonys. Po Pirmojo pasaulinio karo ir žemės reformos dvaras sumažėjo, nors čia buvo įkurta olandiškų sūrių gamykla, kuri produkciją tiekė į Kauną. Po Antrojo pasaulinio karo dvare veikė tarybinio ūkio kontora, ambulatorija, kino salė. 2013 metais dvaro rūmai restauruoti, juose įsikūrė biblioteka, vyksta įvairūs renginiai: koncertai, spektakliai, parodos, dvaro šokių popietės. Na, o mes tiesiog pasivaikštome.

Ant Nemuno kranto, visai šalia sienos su Karaliaučiaus sritimi, atsiveria penkių Sudargo piliakalnių kompkleksas, menantis čia vykusias lietuvių kovas su kryžiuočiais. Po Kernavės piliakalnių tai svarbiausias istorijos, archeologijos bei kultūros prasme paminklas.

Mudu ilgokai laipiojame aukštyn žemyn po piliakalnius, gėrimės nuo jų atsiveriančia Nemuno bei apylinkių panorama. Beje, piliakalniai turi savo vardus: tai Vorpilis, Balnakalnis, Pilaitė, Žydkapiai ir Bevardis.

Šalia piliakalnių gyvenantis nagingas žmogus labai gražiai papuošė savo sodybą, kokių įdomybių tik čia nėra.

2020 metais ant vieno iš piliakalnių atidengtas paminklas rašytojui Dž.D.Selindžeriui ir jo garsiajai knygai „Rugiuose prie bedugnės“. Rašytojo senelis buvo kilęs iš šių kraštų. Dar viena vieta, kurią seniai norėjau aplankyti... Paminkle iškalti žodžiai kalba tiesiai į širdį – „Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę“. Simbolinė figūra kaip gyvenimo sergėtojas...

Paskutinis žvilgsnis į Nemuną tolumoje...

Stabtelime ir prisimename Sudargo pilies, o ir visos Lietuvos gynėjus...

1940 metais parapijoje stovėjusio sodybos ir jų gyventojai... Daug ko nebeliko, deja...

Ryškus piešinys automobilių stovėjimo aikštelėje. Ar jums neatrodo, kad tie žmonės sėdi rugiuose?

Jau vakarėja, todėl jau laikas keliauti link Zyplių dvaro, kur esu užsakiusi nakvynę. Tačiau pakeliui dar stabtelime Lukšiuose, prie bažnyčios.

Pirmoji medinė bažnyčia Lukšiuose pastatyta 18 amžiaus pirmoje pusėje. Dabartinė mūrinė neogotikos stiliaus Šv.Juozapo bažnyčia pastatyta 1877 metais. Balta kaip gulbė ji maudosi vakaro saulės spinduliuose.

Paminklas publicistui, knygnešiui Juozui Adomaičiui–Šernui.

Ir vėl žavingas, tik šį kartą triaukštis koplystulpis.

Tautiški ženklai Lukšiuose.

Simbolinis memorialas iš šių kraštų ištremtiesiems...

Neskubėdami pasivaikštome po labai jaukų, pilną netikėtų kampelių Siesarties vingio parką.

Lukšių Trijų Kryžių kalnas – mažoji Vilniaus kalno sesė

Tvarkinga, ramu, daug visokių skulptūrėlių. Labai smagu tiesiog pasivaikščioti ir pamedituoti.

Na, o dabar jau tikrai į Zyplius. Nakvosime dvaro oficinoje įkurtame nedideliame viešbutyje.

Dvarą ir parką apžiūrėsime rytoj. Čia kažkada esu buvusi su kolegėmis, tačiau ir dabar smalsu, kas naujo, kas pasikeitė. Apsistoję viešbutyje, einame dvariškos vakarienės į dvaro restoraną. Pakeliui žvilgtelime į pagrindinius rūmus.

Dvaro rožės džiugina akį, o ir kvepia...

Įsitaisome restorano „Kuchmistrai“ terasoje su vaizdu į parką. Kol laukiame vakarienės, ateina pabendrauti vietinis draugelis.

Užkandžiui – lauže keptos bulvytės, įdarytos silkės paštetu, ir šviežiai gruzdintos pastarnokų pončkutės. Labai netikėtas skonis, tačiau tikrai labai skanu. Net nebūčiau pagalvojusi, kad pastarnokus galima naudoti ne tik kaip prieskonį sriubai.