Po Pavilnių regioninį parką. Antroji dalis

Tikrai daug ką įdomaus galima pamatyti Pavilnių regioniniame parke, todėl, manau, kad tų dalių bus dar daugiau. Na, o kol kas kviečiu visus pasižvalgyti po Markučius, Tuputiškes ir Žemąjį Pavilnį.
Manau, kad daugumai žmonių žodis Markučiai pirmiausia asocijuojasi su rusų poeto A.Puškino vardu. Tuo nereikėtų stebėtis, nes būtent Markučiuose esančiame dvarelyje kurį laiką gyveno poeto sūnus su šeima. Istoriniuose šaltiniuose Markučiai minimi nuo šešiolikto amžiaus, kuomet čia buvę didiesiems kunigaikščiams priklausę ąžuolynai bei medžioklės plotai. Šie miškai šiuo metu įsipynę į Markučių kraštovaizdžio draustinį. Devyniolikto amžiaus pradžioje Markučiai vadinti Svistapole. Markučių dvaras išlikęs nuo daug seniau, bet suklestėjo tik devynioliktame amžiuje, kuomet jį 1867 metais nusipirko Rusijos geležinkelių inžinierius A.Melnikovas. Jis dvarą padovanojo savo dukrai Varvarai, ištekėjusiai už Grigorijaus Puškino. Dvare sutuoktiniai apsigyveno 1899 metais, plėtojo ūkį ir poilsio verslą. Mirus vyrui, Varvara Puškina rūpinosi poeto atminimo įamžinimu, o centrinį dvaro pastatą testamentu paliko valstybei, kad jame būtų įkurtas A.Puškino muziejus. Muziejus buvo įkurtas 1948 metais, tai buvo pirmasis literatūrinis muziejus Lietuvoje. Muziejus veikia iki šiol. Jame esu buvusi, todėl šį kartą pasivaikštau aplink. Nors muziejų aplankyti tikrai rekomenduoju - jame labai įdomu.
Į Markučius vėlgi atvažiuoju miesto autobusu. Galima atvažiuoti mašina - yra nemokama mašinų stovėjimo aikštelė. Link muziejaus kelias veda į kalvą

Daug informacijos galima rasti stende

Markučių dvaro parkas - galima bastytis ir bastytis tais takeliais...

Bet aš lipu link pagrindinio dvaro pastato, kuriame įsikūręs muziejus

Visai šalia - paminklas poetui, seniau stovėjęs skverelyje šalia Katedros iki 1992 metų. Atsimenu aš jį iš savo vaikystės ir paauglystės laikų...

Šiek tiek pasivaikštau po parką

Prieinu Šv.Barboros - arba Šv.Varvaros - koplyčią... Gaila, kad apleista...

Šalia - Puškinų šeimos kapinės, kuriose palaidoti ne tik patys dvaro savininkai, bet ir Varvaros prancūzė guvernantė bei mylimi šeimos šuniukai...

Pameditavusi prie kapų, parku grįžtu link rūmų

Leidžiuosi žemyn link labai smagių dvaro tvenkinių - juos aptikau prieš tris metus, taip pat pavasarį besibastydama aplink. Labai žavi vieta...

Einu aplink, vėpsodama į antis, klausydamasi visokiais balsais skardenančių paukščių ir mėgaudamasi gamta

Tvenkiniai Markučiuose du - susisiekiantys požeminiu kanaliuku. Tik... Vienas tvenkinys beveik negyvas...

  O kitas pilnas gyvybės - ančių, žuvų, etc...

Pasibasčiusi po Markučius, einu toliau Pavilnio gatve. Vilnelė - tiesiog ranka pasiekiama

Kelias va toks va...Ne serpantinas, bet vis tiek vingiai įspūdingi...

Dešinėje kelio pusėje prieinu kryžių, pastatytą netoliese žuvusiam Mindaugui Tomoniui. Mindaugas Tomonis - poetas, filosofas, paminklų restauratorius. Atsisakęs restauruoti Kryžkalnio paminklą, buvo uždarytas psichiatrinėje ligoninėje. Visaip kankintas ir nepasidavęs, buvo išleistas iš ligoninės, bet labai greit žuvo po traukinio ratais... 

 

Prieinu Tuputiškes. Ši gyvenvietė - vienas iš istorinių Vilniaus priemiesčių, minimų nuo septyniolikto amžiaus. Tuputiškės įdomios tuo, kad yra išlikęs XIX a. pab.-XX a. vid. radialinis gatvelių tinklas, sklypų sistema, ąžuolų, eglių, beržų pavienių grupių apželdinimas. Ši gyvenvietė yra svarbi Vilniaus miesto architektūros dalis, nes joje yra istorizmo bei kitų stilių, retos medinės architektūros pavyzdžiai. Bent taip rašome Internete. O aš besibastydama užfiksavau štai ką...

Visai šalia - geležinkelis ir Pavilnio pusstotė. Palydžiu traukinį...

Kitoje geležinkelio pusėje - jau Žemasis Pavilnys

Lipu aukštyn - nors Pavilnys tai Žemasis, nes ieškau Tuputiškių serpantino ir Pavilnio bažnyčios...

Prieinu Pavilnio bažnyčią. Tai Kristaus Karaliaus ir Šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia. Vienintelė Vilniaus miesto medinė katalikų bažnyčia, pastatyta 1935 metais. Viduje irgi medinė.. Apėjau aplink, pasėdėjau viduje, pasimeldžiau...

Na ir dar viena atrakcija regioniniame parke - Tuputiškių serpantinas. Tai vienintelis Lietuvoje akmenimis grįstas serpantinas. Serpantinas nutiestas dvidešimto amžiaus pradžioje, jis sujungia Žemutinį ir Aukštutinį Pavilnius. Aišku, jo nesulyginsi su tikrų kalnų serpantinais, bet vingių staigumu tikrai kalnams nenusileidžia.... Galima juo važiuoti mašina, dviračiu, eiti savom kojom. Šiuo metu jo viršutinė dalis remontuojama. Na, o aš labai smagiai nusileidau žemyn savo kojom...

Labai smagus buvo beveik trijų valandų pasibastymas. Rekomenduoju :)