Iš tiesų tai jau galima būtų pavadinti ketvirtąja dalimi, nes Ribiškių pažintinis takas irgi priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Tiesiog kai rašiau apie Ribiškes, dar nebuvau tikra, ar ir kiek dar bastysiuosi po Pavilnius. O basčiausi tikrai nemažai. Šis pasakojimas skirtas Sapieginės pažintiniam poilsio takui, esančiam Antakalnyje.
Sapieginės pažintinis poilsio takas vingiuoja Sapieginės ir Šveicarijos eroziniais raguvynais. Jo ilgis - 5,25 km, nors man pasirodė, kad nuėjau žymiai daugiau. Gal dėl to, kad teko įveikti nemažai laiptukų aukštyn arba žemyn. Tako pradžia - Šilo gatvėje, nors galima eiti ir mažesnį ratą, pradedant ir baigiant Žolyno gatvėje. Aš, aišku, praėjau visą taką. Taigi, kviečiu kartu pasivaikščioti ir pasimėgauti pavasarine gamta visai netoli Vilniaus centro.
Tako pradžią gana nesunku rasti - tiesiog reikia eiti Šilo gatvės kairiąja puse, o pasibaigus namams, sukti į kairę į mišką. Takas čia pat. Galima ir atvažiuoti mašina, ją pasistatyti netoli tako prieigų.Išnagrinėju pirmąjį stendą - beje, būtent šie stendai ir rodyklės (jas parodysiu vėliau) rodo, kur eiti. Rodyklės ant medžių (kaip buvo kituose Pavilnių parke esančiuose takuose) praktiškai išnykę
Pirmiausia suku link Antakalnio gynybinių įtvirtinimų. Praeinu vieną iš rodyklių
Antakalnio gynybiniai įtvirtinimai - tai Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos karinės amunicijos bunkeriai, pastatyti 1924-1926 metais. Vilnių okupavusi Lenkija nutarė jį paversti modernia tvirtove, todėl pristatė gynybinių įtvirtinimų. Bet, 1939 metais, puolant vokiečiams, visa gynyba tapo beverte, deja... Antakalnio kalvose išlikę penki bunkeriai su dešimt įėjimų. Vienas iš bunkerių yra netgi dviaukštis. Į bunkerius vasaros sezonu galima įeiti pasidairyti - aš nedrįsau... Šalia bunkerių - akmenimis grįstas kelias, kažkur šalia buvo netgi geležinkelis nutiestas. Pasidairiau aplink
Bunkerius pamėgę šikšnosparniai, čia įsirengę savo žiemavietes. Dėl šios priežasties žiemos sezonu bunkeriai uždaryti, kad nebūtų trikdoma šių gyvūnėlių ramybė. Čia žiemoja septynių rūšių šikšnosparniai
Praėjus bunkerius, toliau nieko įdomaus. Todėl grįžtu atgal, pakeliui gėrėdamasi Sapieginės kalvomis...
Grįžusi prie pirmojo stendo, einu toliau. Nors dangus bando niaukstytis, bet aš pasiryžusi įveikti visą taką. Užbėgdama už akių, pasakysiu, kad vaikštant porą kartų dundulis nudundėjo, ir keli lietaus lašai iškrito. Grįžusi į centrą, mačiau, kad buvo daugiau nulyta. Reiškia, man pasisekė su oru...
Praeinu koplytstulpį prie žydinčios slyvos
Šitą vaizdą pavadinau - kaip danguje, taip ir ant žemės - balta balta, kur dairais... Viskas žydi žydi...
Einu toliau
Pirmieji laiptukai... Gal ir gera idėja įrengti laiptukus įkalnėse/nuokalnėse... Nors kartais norėtųsi tiesiog užlipti į kalvą ar nulipti nuo jos...
Šie laiptukai gana suklypę, todėl daug patogiau tiesiog nusileisti nuo kalvos šalia einančiu taku
Labai labai smagus tas miškas
Išeinu į pievą, kurioje - senas žydintis sodas ir pagyvenęs žmogelis, užsiimantis joga ar šiaip savo sugalvotais pratimais, jame...
Ir vėl jaukus miškas, kuriame paukščiai reiškiasi kaip išprotėję... Pavasaris vis tik...
Artėja Žolyno gatvė
Bet mano žvilgsnis krypsta kairėn - bent akimirkai pasijuntu kaip kokiuose Žemuosiuose Tatruose
Prieinu stendą
Toliau takas veda palei Nacionalinio kraujo centro tvorą ir veda laiptukais aukštyn
Toliau sau ramiai žingsniuoji per mišką - kvėpuoju pušų oru, mėgaujuosi vaizdais ir garsais...
Šis pažintinis takas įrengtas gana seniai, todėl, manau, reikėtų jį kažkiek atnaujinti... Čia būta sūpynių...
Ir... barbarų darbas... Pikta ir skaudu...
Einu toliau
Kažkokių buvusių pastatų pamatų liekanos - tokių mačiau bent kelias
Įdomu užlipti viršun ir pažiūrėti, kas ten. Juo labiau, kad belipant kalvų viršūnėmis pralėkė dviratininkas. Na, o viršuje toks sakyčiau kalnų dviračių takas...
Toliau takas veda žemyn-aukštyn-žemyn laiptais... Nenuostabu - čia jau Šveicarijos miškas. Gal visai norėtųsi, kad tų laiptų nebūtų...
Buvusio kažkada upelio vaga
Gal rudasis meškiukas tolumoje? Ne, tiesiog moteriškė šuniuką vedžiojo..
Einu toliau
Leidžiuosi žemyn
Vaizdai aplink labai labai...
Ir vėl tenka lipti aukštyn...
Vėl mėgaujuosi mišku ir pušų kvapo pilnu oru...
Ir vėl išeinu į Žolyno gatvę
Čia būtų galima užbaigti trumpesnį ratą... Bet aš einu toliau - noriu susipažinti su Iškartų kraštovaizdžio draustiniu...
Jau tos stačios kalvos...
Praeinu seną šulinį, šalia kurio sodyboje statomas naujas namas...
Toliau einu ir gėriuosi raguvomis, išgraužomis, etc...
Prisėdu priešais žydintį medį, pamedituoju, žvelgdama į toliau nusidriekusias kalvas...
Takas vingiuoja link pabaigos...
Palinkęs medis tarsi nenori išleisti manęs iš šito nuostabaus miško...
Bet... paskutiniai laiptukai...
Paskutinis stendas... arba pirmasis... Nuo čia irgi galima pradėti taką, tik atvirkštine tvarka
Išėjusi į Šilo gatvę, labai labai labai ilgai ja ėjau, leisdamasi žemyn link miesto... Pakeliui dar radau Kalnų slidinėjimo trąsą - na kuo ne Žemieji Tatrai? :D
Rekomenduoju visiems Sapieginės pažintinį poilsio taką. Nėra labai sunku, o vaizdų gražių tikrai prisižiūrėsite. Galbūt galima aplankyti įvairiais metų laikais, nes kiekvieną kartą galima atrasti kažką žavingo...
Sapieginės pažintinis poilsio takas vingiuoja Sapieginės ir Šveicarijos eroziniais raguvynais. Jo ilgis - 5,25 km, nors man pasirodė, kad nuėjau žymiai daugiau. Gal dėl to, kad teko įveikti nemažai laiptukų aukštyn arba žemyn. Tako pradžia - Šilo gatvėje, nors galima eiti ir mažesnį ratą, pradedant ir baigiant Žolyno gatvėje. Aš, aišku, praėjau visą taką. Taigi, kviečiu kartu pasivaikščioti ir pasimėgauti pavasarine gamta visai netoli Vilniaus centro.
Tako pradžią gana nesunku rasti - tiesiog reikia eiti Šilo gatvės kairiąja puse, o pasibaigus namams, sukti į kairę į mišką. Takas čia pat. Galima ir atvažiuoti mašina, ją pasistatyti netoli tako prieigų.Išnagrinėju pirmąjį stendą - beje, būtent šie stendai ir rodyklės (jas parodysiu vėliau) rodo, kur eiti. Rodyklės ant medžių (kaip buvo kituose Pavilnių parke esančiuose takuose) praktiškai išnykę
Pirmiausia suku link Antakalnio gynybinių įtvirtinimų. Praeinu vieną iš rodyklių
Antakalnio gynybiniai įtvirtinimai - tai Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos karinės amunicijos bunkeriai, pastatyti 1924-1926 metais. Vilnių okupavusi Lenkija nutarė jį paversti modernia tvirtove, todėl pristatė gynybinių įtvirtinimų. Bet, 1939 metais, puolant vokiečiams, visa gynyba tapo beverte, deja... Antakalnio kalvose išlikę penki bunkeriai su dešimt įėjimų. Vienas iš bunkerių yra netgi dviaukštis. Į bunkerius vasaros sezonu galima įeiti pasidairyti - aš nedrįsau... Šalia bunkerių - akmenimis grįstas kelias, kažkur šalia buvo netgi geležinkelis nutiestas. Pasidairiau aplink
Bunkerius pamėgę šikšnosparniai, čia įsirengę savo žiemavietes. Dėl šios priežasties žiemos sezonu bunkeriai uždaryti, kad nebūtų trikdoma šių gyvūnėlių ramybė. Čia žiemoja septynių rūšių šikšnosparniai
Praėjus bunkerius, toliau nieko įdomaus. Todėl grįžtu atgal, pakeliui gėrėdamasi Sapieginės kalvomis...
Grįžusi prie pirmojo stendo, einu toliau. Nors dangus bando niaukstytis, bet aš pasiryžusi įveikti visą taką. Užbėgdama už akių, pasakysiu, kad vaikštant porą kartų dundulis nudundėjo, ir keli lietaus lašai iškrito. Grįžusi į centrą, mačiau, kad buvo daugiau nulyta. Reiškia, man pasisekė su oru...
Praeinu koplytstulpį prie žydinčios slyvos
Šitą vaizdą pavadinau - kaip danguje, taip ir ant žemės - balta balta, kur dairais... Viskas žydi žydi...
Einu toliau
Pirmieji laiptukai... Gal ir gera idėja įrengti laiptukus įkalnėse/nuokalnėse... Nors kartais norėtųsi tiesiog užlipti į kalvą ar nulipti nuo jos...
Šie laiptukai gana suklypę, todėl daug patogiau tiesiog nusileisti nuo kalvos šalia einančiu taku
Labai labai smagus tas miškas
Išeinu į pievą, kurioje - senas žydintis sodas ir pagyvenęs žmogelis, užsiimantis joga ar šiaip savo sugalvotais pratimais, jame...
Ir vėl jaukus miškas, kuriame paukščiai reiškiasi kaip išprotėję... Pavasaris vis tik...
Artėja Žolyno gatvė
Bet mano žvilgsnis krypsta kairėn - bent akimirkai pasijuntu kaip kokiuose Žemuosiuose Tatruose
Prieinu stendą
Toliau takas veda palei Nacionalinio kraujo centro tvorą ir veda laiptukais aukštyn
Toliau sau ramiai žingsniuoji per mišką - kvėpuoju pušų oru, mėgaujuosi vaizdais ir garsais...
Šis pažintinis takas įrengtas gana seniai, todėl, manau, reikėtų jį kažkiek atnaujinti... Čia būta sūpynių...
Ir... barbarų darbas... Pikta ir skaudu...
Einu toliau
Kažkokių buvusių pastatų pamatų liekanos - tokių mačiau bent kelias
Įdomu užlipti viršun ir pažiūrėti, kas ten. Juo labiau, kad belipant kalvų viršūnėmis pralėkė dviratininkas. Na, o viršuje toks sakyčiau kalnų dviračių takas...
Toliau takas veda žemyn-aukštyn-žemyn laiptais... Nenuostabu - čia jau Šveicarijos miškas. Gal visai norėtųsi, kad tų laiptų nebūtų...
Buvusio kažkada upelio vaga
Gal rudasis meškiukas tolumoje? Ne, tiesiog moteriškė šuniuką vedžiojo..
Einu toliau
Leidžiuosi žemyn
Vaizdai aplink labai labai...
Ir vėl tenka lipti aukštyn...
Vėl mėgaujuosi mišku ir pušų kvapo pilnu oru...
Ir vėl išeinu į Žolyno gatvę
Čia būtų galima užbaigti trumpesnį ratą... Bet aš einu toliau - noriu susipažinti su Iškartų kraštovaizdžio draustiniu...
Jau tos stačios kalvos...
Praeinu seną šulinį, šalia kurio sodyboje statomas naujas namas...
Toliau einu ir gėriuosi raguvomis, išgraužomis, etc...
Prisėdu priešais žydintį medį, pamedituoju, žvelgdama į toliau nusidriekusias kalvas...
Takas vingiuoja link pabaigos...
Palinkęs medis tarsi nenori išleisti manęs iš šito nuostabaus miško...
Bet... paskutiniai laiptukai...
Paskutinis stendas... arba pirmasis... Nuo čia irgi galima pradėti taką, tik atvirkštine tvarka
Išėjusi į Šilo gatvę, labai labai labai ilgai ja ėjau, leisdamasi žemyn link miesto... Pakeliui dar radau Kalnų slidinėjimo trąsą - na kuo ne Žemieji Tatrai? :D
Rekomenduoju visiems Sapieginės pažintinį poilsio taką. Nėra labai sunku, o vaizdų gražių tikrai prisižiūrėsite. Galbūt galima aplankyti įvairiais metų laikais, nes kiekvieną kartą galima atrasti kažką žavingo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą