Tai nebuvo man įprastas pasibastymas po gražias Lietuvos vietas. Maždaug vasaros viduryje Internete radau informaciją apie Trenkturo organizuojamą pėsčiųjų žygį Nemuno kilpomis Prienų ir Birštono apylinkėmis. Susidomėjau. Tai jau ne pirmas šios organizacijos rengiamas pėsčiųjų žygis - pavasarį ėjimo entuziastai jau keliavo ne vieną dešimtį kilometrų pajūriu. Kadangi mėgstu daug vaikščioti, užsiregistruoju spalio pirmą dieną vyksiančiam žygiui. Galima pasirinkti keturis įvairaus ilgio maršrutus - Pradedančiųjų (10km), Sveikatingumo (20km), Harmonijos (35km) ir Iššūkio (55km). Aš nutariu mesti sau iššūkį ir pasirenku Harmonijos maršrutą. Tam yra kelios priežastys - visų pirma, dvidešimt kilometrų esu ne kartą per dieną besibastydama nuėjusi, todėl noriu pabandyti nueiti daugiau, visų antra, Harmonijos maršrutas eina per Visuomenės harmonizavimo parką, o čia buvusios mano giminių sodybos.
Labai ankstyvą spalio pirmosios rytą sėdu į autobusiuką Vilniaus autobusų stotyje ir šiek tiek po aštuonių aš jau Prienuose. Žygį nutariu pradėti kuo anksčiau, nes vis tik jau nebe vasara, ir temsta pakankamai anksti. Be to, turiu derintis prie atgal į Vilnių važiuojančių autobusų grafiko. Žygio pradžia - centrinėje Prienų aikštėje, esančioje visai netoli autobusų stoties. Čia žygeiviai registruojasi, gauna žygeivio paketą (jame svarbiausią vietą užima maršruto žemėlapis, kurio kitoje pusėje - vieta atsižymėti tarpiniuose žygio punktuose), taip pat Vytauto mineralinio vandens.
Žygiui pasirengusi
Startuoju 08:20 ryto
Rytas Prienuose
Maršrutai
Esu kupina jėgų, todėl pakeliui viską fiksuoju
Žygio pradžia visai lengva. Einam Prienų pakraščiu, lodydami sodybų sargus
Čia, ant sraunaus Drubengio kranto, netoli upelio žiočių, buvęs malūnas ir vienos iš seniausių bei stambiausių popieriaus dirbtuvių to meto Lietuvoje. Manoma, kad jos pastatytos 17 amžiuje ar dar seniau. Dar ir šiandien ši vietovė vadinama Popierine, nors popieriaus fabrikas sunykęs dar 19 amžiuje
Toliau kelias vingiuoja per gaivų rudeninį mišką
Liko kilometras iki pirmojo tarpinio punkto - Giraitiškių
Nueiti šeši kilometrai
Čia pasižymima žemėlapyje, galima atsigaivinti arbata ir užkąsti. Ką aš ir padarau, besigėrėdama kitoje Nemuno pusėje esančia Škėvonių atodanga. Kitoje Nemuno pusėje įrengtas ir pažintinis takas, tačiau atodanga įspūdingiausiai atrodo būtent nuo Giraitiškių pusės
Pailsėjusi žygiuoju toliau. Takas vingiuoja palei Nemuną...
...kuris sau tykiai teka, apgaubtas rudens ryto miglos ir saulės spindulių
Pasiklysti neleis krypčių rodyklės ir raudonos juostelės medžiuose pakeliui. Už tai - pagarba žygio organizatoriams, nes viskas apgalvota ir sustyguota iki smulkmenų
Jauki suvalkiečių sodyba...
... kurioje vaišina obuoliais
Obuoliai rūgštūs, bet vis tiek smagu... Žygiuojam toliau... Tiesiog pasakiška ir šilta rudens diena...
Antroji stotelė - Naravų piliakalnis. Nueita dešimt kilometrų
Čia vėlgi atsigeriu arbatos, suvalgau javinuką ir pasigėriu vaizdais
Pailsėjusi leidžiuosi žemyn nuo piliakalnio
Prasideda trečioji - ilgiausioji - maršruto dalis. Bet aš vis dar kupina jėgų, nors kojos po truputį jau duoda apie save žinoti
Kyla pagunda rasti ir daugiau tokių gražuolių
Bet manęs dar laukia ilgas žygis
Dangų remiančios pušelės
Einu toliau
Prisiveju ėjimo atbulomis rekordo siekiančiąją Sandrą Valančiauskaitę ir palinkiu jai sėkmės
Ir štai - trečioji stotelė Uosa. Įveikta beveik pusė kelio - septyniolika kilometrų
Vėl atsižymėjimas, arbata, javinukas, sūrio lazdelė ir vaizdai aplink
Žygiuoju toliau...
Mane pasveikina jauki suvalkiečių sodyba pakeliui ir svyrantys jurginų žiedai
Mielos Suvalkijos lygumos - mano a.a. Mamos kraštas
Vyriausiasis iš aviukų mus pasveikina skardžiu BĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖ....
Bulviakasis pakeliui. Priešais ėję vaikinai juokavo, kad jei kiekvienas žygeivis bent kelias minutes skirtų talkai, bulviakasis baigtųsi labai greitai...
Nors ir spalio pirma, bet saulė kepina kaip reikiant, eiti darosi šilta...
... o dar ir į nemažą kalvą tenka užkopti
Pagaliau Alytaus plentas
Sukam link aukščiausio Lietuvos medžio
Čia ketvirtoji stotelė - nueiti 23 kilometrai. Vėl atsižymėjimas, poilsis, arbata, javinukas, sūrio lazdelė. Atsipūtusi nueinu link aukščiausio medžio - maumedžio
Pasiklausau įdomaus girininko pasakojimo apie šį medį ir šiaip apie Lietuvos miškus... Maumedžio aukštis - 48 metrai, ir jis vis dar auga...
... ir vėl į kelią
Vėl mielos Suvalkijos lygumos...
... ir suprantu, kad man deja vu... atpažįstu vietas...
Visuomenės harmonizavimo parkas Vazgaikiemyje
Puikiai atsimenu ir šią kryžkelę, ir kryžių... Čia kartą per savaitę atvažiuodavo kaimo parduotuvė ant ratų, čia žmonės, belaukdami parduotuvės, aptardavo kaimo naujienas...
Bet viskas taip pasikeitę... Pagal rodyklę turėčiau eiti tiesiai, bet pasuku į kairę, žemyn Gerovės gatve...
Iki skausmo pažįstamas kelias, kuriuo vaikščiota daug metų... Tik dabar jis asfaltuotas
Bebaigiantis užakti upeliukas, kuriame paauglystėje atvesdavau pagirdyti karvių iš ganyklos
Vedama nostalgijos, einu toliau. Ir štai kelias link pamiškėje buvusios giminių sodybos, kurioje praleista daug paauglystės ir ankstyvos jaunystės vasarų, kur iki soties mėgavausi ką tik pamelžtu pienu, dalyvavau šienapjūtėse ir rugiapjūtėse. Ir viskas atrodo taip, lyg nebūtų praėję tų keliolikos metų....
Deja... pasikeitę. Vietoj buvusios sodybos - Visuomenės harmonizavimo parko Išminties vila. Labai simboliškai pavadinta - ankstesnis sodybos šeimininkas buvo Kaimo Šviesuolis...
Stovėdama prie buvusios sodybos, audžiu mintį kada nors čia atvažiuoti, apsistoti kelioms dienoms ir pasivaikščioti kažkada mano išmintais takais. Tikiuosi, taip ir padarysiu. Na, o dabar tenka grįžti atgal į maršruto trąsą
Parko žirgynas įkurtas buvusių kolūkio fermų vietoje
Ir čia viskas dar labiau pasikeitę
Nostalgija tegul lieka nostalgija.... Ateinu į penktąjį žygio punktą Visuomenės harmonizavimo parke - nueiti 26 kilometrai
Rudeninės saulės vonios
Ir iš tiesų - termometro stulpelis tą dieną pakilo iki plius dvidešimt... Matyt, žygio organizatoriai turi gerą blatą ten, dangaus aukštybėse...
Visuomenės harmonizavimo parke žygeiviams paruošti pietūs. Galima rinktis iš trijų variantų - aš pasirenku perlinių kruopų košę su vištienos skrandukais ir morkomis. Labai skanu ir sotu...
Žygeiviai... Ir tokių ne vieną, ir ne dešimt sutikau pakeliui...
Papietavusi ir pailsėjusi, žygiuoju toliau. Kelias veda pro didelėje teritorijoje išsidėsčiusį parką, tai turiu galimybę pasidairyti aplink, kas čia įdomaus... Tikrai jauki vieta... Ir nesvarbu, kas sakoma apie jos savininką, ir kainos parke nedžiugina... Bet... investicijų čia reikėjo tikrai milžiniškų, o rezultatas akivaizdus... Tikrai reikės dar kartą čia atvažiuoti bent kelioms dienoms
Pamoju parkui ir toliau žygiuoju per mišką
Šeštoji stotelė - Kryžkelė miške. Nueita 30 kilometrų...
Skani arbata ir apie nuovargį vis garsiau pasisakančios kojos... Bet mintyse jau audžiu planą-chuliganą kitais metais nueiti tuos penkiasdešimt per dieną...
Iki finišo - tik penki kilometrai, bet jie buvo patys sunkiausi. Kartais atrodė, kad ne penkis, o penkiolika kilometrų einu. Bet nuotaika išliko puiki ir dar pajėgiau žvalgytis aplink
Jei ne tos beveik nepaeinančios kojos...
... būčiau dar kelis kilometrus mišku pasibasčiusi, nes tolių gražuolių ne vieną ir ne du pakeliui mačiau... Ir pagaliau Kauno plentas
Dar šiek tiek kelio ir jau Prienai
Septintasis maršruto punktas - Rėvuona. Čia buvo senas malūnas, vėliau viešbutis, o dabar Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centras
Lankytojų centre atsižymiu, pabandau laimę loterijoje (nesėkmingai), paskanauju labai gardžios suvalkietiškos duonos. Centro darbuotojos visiems siūlo ilgiau pailsėti ir apžiūrėti ekspozicijas. Tačiau likęs tik kilometras, tai jau iš inercijos jį įveiksiu... Vėl Nemunas Nemunėlis...
Prienai...
Ir... Finišas... 16:20 po pietų
Mečiau sau iššūkį ir įveikiau 35 km Harmonijos maršrutą. Su poilsio valandėlėmis ir ilgesne pertrauka pietums užtrukau aštuonias valandas. Jei pridėčiau tuos kelis kilometrus link mano giminių sodybos Vazgaikiemyje ir atgal, tai nuėjau 37 km...
Nuostabi diena, nuostabus oras, nuostabus žygio organizavimas ir daug teigiamų emocijų...
Nors po žygio dar kelias dienas vos kojas pavilkau, bet didžiavausi savimi. Tikiuosi, kitais metais dar labiau didžiuotis, įveikusi penkiasdešimt kilometrų pajūriu...
P.S. Šių metų pasibastymai baigėsi, bet pažadu dar daugiau pasakojimų kitais metais...
Labai ankstyvą spalio pirmosios rytą sėdu į autobusiuką Vilniaus autobusų stotyje ir šiek tiek po aštuonių aš jau Prienuose. Žygį nutariu pradėti kuo anksčiau, nes vis tik jau nebe vasara, ir temsta pakankamai anksti. Be to, turiu derintis prie atgal į Vilnių važiuojančių autobusų grafiko. Žygio pradžia - centrinėje Prienų aikštėje, esančioje visai netoli autobusų stoties. Čia žygeiviai registruojasi, gauna žygeivio paketą (jame svarbiausią vietą užima maršruto žemėlapis, kurio kitoje pusėje - vieta atsižymėti tarpiniuose žygio punktuose), taip pat Vytauto mineralinio vandens.
Žygiui pasirengusi
Startuoju 08:20 ryto
Rytas Prienuose
Maršrutai
Esu kupina jėgų, todėl pakeliui viską fiksuoju
Žygio pradžia visai lengva. Einam Prienų pakraščiu, lodydami sodybų sargus
Čia, ant sraunaus Drubengio kranto, netoli upelio žiočių, buvęs malūnas ir vienos iš seniausių bei stambiausių popieriaus dirbtuvių to meto Lietuvoje. Manoma, kad jos pastatytos 17 amžiuje ar dar seniau. Dar ir šiandien ši vietovė vadinama Popierine, nors popieriaus fabrikas sunykęs dar 19 amžiuje
Toliau kelias vingiuoja per gaivų rudeninį mišką
Liko kilometras iki pirmojo tarpinio punkto - Giraitiškių
Nueiti šeši kilometrai
Čia pasižymima žemėlapyje, galima atsigaivinti arbata ir užkąsti. Ką aš ir padarau, besigėrėdama kitoje Nemuno pusėje esančia Škėvonių atodanga. Kitoje Nemuno pusėje įrengtas ir pažintinis takas, tačiau atodanga įspūdingiausiai atrodo būtent nuo Giraitiškių pusės
Pailsėjusi žygiuoju toliau. Takas vingiuoja palei Nemuną...
...kuris sau tykiai teka, apgaubtas rudens ryto miglos ir saulės spindulių
Pasiklysti neleis krypčių rodyklės ir raudonos juostelės medžiuose pakeliui. Už tai - pagarba žygio organizatoriams, nes viskas apgalvota ir sustyguota iki smulkmenų
Jauki suvalkiečių sodyba...
... kurioje vaišina obuoliais
Obuoliai rūgštūs, bet vis tiek smagu... Žygiuojam toliau... Tiesiog pasakiška ir šilta rudens diena...
Antroji stotelė - Naravų piliakalnis. Nueita dešimt kilometrų
Čia vėlgi atsigeriu arbatos, suvalgau javinuką ir pasigėriu vaizdais
Pailsėjusi leidžiuosi žemyn nuo piliakalnio
Prasideda trečioji - ilgiausioji - maršruto dalis. Bet aš vis dar kupina jėgų, nors kojos po truputį jau duoda apie save žinoti
Kyla pagunda rasti ir daugiau tokių gražuolių
Bet manęs dar laukia ilgas žygis
Dangų remiančios pušelės
Einu toliau
Prisiveju ėjimo atbulomis rekordo siekiančiąją Sandrą Valančiauskaitę ir palinkiu jai sėkmės
Ir štai - trečioji stotelė Uosa. Įveikta beveik pusė kelio - septyniolika kilometrų
Vėl atsižymėjimas, arbata, javinukas, sūrio lazdelė ir vaizdai aplink
Žygiuoju toliau...
Mane pasveikina jauki suvalkiečių sodyba pakeliui ir svyrantys jurginų žiedai
Mielos Suvalkijos lygumos - mano a.a. Mamos kraštas
Vyriausiasis iš aviukų mus pasveikina skardžiu BĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖ....
Bulviakasis pakeliui. Priešais ėję vaikinai juokavo, kad jei kiekvienas žygeivis bent kelias minutes skirtų talkai, bulviakasis baigtųsi labai greitai...
Nors ir spalio pirma, bet saulė kepina kaip reikiant, eiti darosi šilta...
... o dar ir į nemažą kalvą tenka užkopti
Pagaliau Alytaus plentas
Sukam link aukščiausio Lietuvos medžio
Čia ketvirtoji stotelė - nueiti 23 kilometrai. Vėl atsižymėjimas, poilsis, arbata, javinukas, sūrio lazdelė. Atsipūtusi nueinu link aukščiausio medžio - maumedžio
Pasiklausau įdomaus girininko pasakojimo apie šį medį ir šiaip apie Lietuvos miškus... Maumedžio aukštis - 48 metrai, ir jis vis dar auga...
... ir vėl į kelią
Vėl mielos Suvalkijos lygumos...
... ir suprantu, kad man deja vu... atpažįstu vietas...
Visuomenės harmonizavimo parkas Vazgaikiemyje
Puikiai atsimenu ir šią kryžkelę, ir kryžių... Čia kartą per savaitę atvažiuodavo kaimo parduotuvė ant ratų, čia žmonės, belaukdami parduotuvės, aptardavo kaimo naujienas...
Bet viskas taip pasikeitę... Pagal rodyklę turėčiau eiti tiesiai, bet pasuku į kairę, žemyn Gerovės gatve...
Iki skausmo pažįstamas kelias, kuriuo vaikščiota daug metų... Tik dabar jis asfaltuotas
Bebaigiantis užakti upeliukas, kuriame paauglystėje atvesdavau pagirdyti karvių iš ganyklos
Vedama nostalgijos, einu toliau. Ir štai kelias link pamiškėje buvusios giminių sodybos, kurioje praleista daug paauglystės ir ankstyvos jaunystės vasarų, kur iki soties mėgavausi ką tik pamelžtu pienu, dalyvavau šienapjūtėse ir rugiapjūtėse. Ir viskas atrodo taip, lyg nebūtų praėję tų keliolikos metų....
Deja... pasikeitę. Vietoj buvusios sodybos - Visuomenės harmonizavimo parko Išminties vila. Labai simboliškai pavadinta - ankstesnis sodybos šeimininkas buvo Kaimo Šviesuolis...
Stovėdama prie buvusios sodybos, audžiu mintį kada nors čia atvažiuoti, apsistoti kelioms dienoms ir pasivaikščioti kažkada mano išmintais takais. Tikiuosi, taip ir padarysiu. Na, o dabar tenka grįžti atgal į maršruto trąsą
Parko žirgynas įkurtas buvusių kolūkio fermų vietoje
Ir čia viskas dar labiau pasikeitę
Nostalgija tegul lieka nostalgija.... Ateinu į penktąjį žygio punktą Visuomenės harmonizavimo parke - nueiti 26 kilometrai
Rudeninės saulės vonios
Ir iš tiesų - termometro stulpelis tą dieną pakilo iki plius dvidešimt... Matyt, žygio organizatoriai turi gerą blatą ten, dangaus aukštybėse...
Visuomenės harmonizavimo parke žygeiviams paruošti pietūs. Galima rinktis iš trijų variantų - aš pasirenku perlinių kruopų košę su vištienos skrandukais ir morkomis. Labai skanu ir sotu...
Žygeiviai... Ir tokių ne vieną, ir ne dešimt sutikau pakeliui...
Papietavusi ir pailsėjusi, žygiuoju toliau. Kelias veda pro didelėje teritorijoje išsidėsčiusį parką, tai turiu galimybę pasidairyti aplink, kas čia įdomaus... Tikrai jauki vieta... Ir nesvarbu, kas sakoma apie jos savininką, ir kainos parke nedžiugina... Bet... investicijų čia reikėjo tikrai milžiniškų, o rezultatas akivaizdus... Tikrai reikės dar kartą čia atvažiuoti bent kelioms dienoms
Pamoju parkui ir toliau žygiuoju per mišką
Šeštoji stotelė - Kryžkelė miške. Nueita 30 kilometrų...
Skani arbata ir apie nuovargį vis garsiau pasisakančios kojos... Bet mintyse jau audžiu planą-chuliganą kitais metais nueiti tuos penkiasdešimt per dieną...
Iki finišo - tik penki kilometrai, bet jie buvo patys sunkiausi. Kartais atrodė, kad ne penkis, o penkiolika kilometrų einu. Bet nuotaika išliko puiki ir dar pajėgiau žvalgytis aplink
Jei ne tos beveik nepaeinančios kojos...
... būčiau dar kelis kilometrus mišku pasibasčiusi, nes tolių gražuolių ne vieną ir ne du pakeliui mačiau... Ir pagaliau Kauno plentas
Dar šiek tiek kelio ir jau Prienai
Septintasis maršruto punktas - Rėvuona. Čia buvo senas malūnas, vėliau viešbutis, o dabar Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centras
Lankytojų centre atsižymiu, pabandau laimę loterijoje (nesėkmingai), paskanauju labai gardžios suvalkietiškos duonos. Centro darbuotojos visiems siūlo ilgiau pailsėti ir apžiūrėti ekspozicijas. Tačiau likęs tik kilometras, tai jau iš inercijos jį įveiksiu... Vėl Nemunas Nemunėlis...
Prienai...
Ir... Finišas... 16:20 po pietų
Mečiau sau iššūkį ir įveikiau 35 km Harmonijos maršrutą. Su poilsio valandėlėmis ir ilgesne pertrauka pietums užtrukau aštuonias valandas. Jei pridėčiau tuos kelis kilometrus link mano giminių sodybos Vazgaikiemyje ir atgal, tai nuėjau 37 km...
Nuostabi diena, nuostabus oras, nuostabus žygio organizavimas ir daug teigiamų emocijų...
Nors po žygio dar kelias dienas vos kojas pavilkau, bet didžiavausi savimi. Tikiuosi, kitais metais dar labiau didžiuotis, įveikusi penkiasdešimt kilometrų pajūriu...
P.S. Šių metų pasibastymai baigėsi, bet pažadu dar daugiau pasakojimų kitais metais...