2016 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Pėsčiųjų žygis Nemuno kilpomis

Tai nebuvo man įprastas pasibastymas po gražias Lietuvos vietas. Maždaug vasaros viduryje Internete radau informaciją apie Trenkturo organizuojamą pėsčiųjų žygį Nemuno kilpomis Prienų ir Birštono apylinkėmis. Susidomėjau. Tai jau ne pirmas šios organizacijos rengiamas pėsčiųjų žygis - pavasarį ėjimo entuziastai jau keliavo ne vieną dešimtį kilometrų pajūriu. Kadangi mėgstu daug vaikščioti, užsiregistruoju spalio pirmą dieną vyksiančiam žygiui. Galima pasirinkti keturis įvairaus ilgio maršrutus - Pradedančiųjų (10km), Sveikatingumo (20km), Harmonijos (35km) ir Iššūkio (55km). Aš nutariu mesti sau iššūkį ir pasirenku Harmonijos maršrutą. Tam yra kelios priežastys - visų pirma, dvidešimt kilometrų esu ne kartą per dieną besibastydama nuėjusi, todėl noriu pabandyti nueiti daugiau, visų antra, Harmonijos maršrutas eina per Visuomenės harmonizavimo parką, o čia buvusios mano giminių sodybos.
Labai ankstyvą spalio pirmosios rytą sėdu į autobusiuką Vilniaus autobusų stotyje ir šiek tiek po aštuonių aš jau Prienuose. Žygį nutariu pradėti kuo anksčiau, nes vis tik jau nebe vasara, ir temsta pakankamai anksti. Be to, turiu derintis prie atgal į Vilnių važiuojančių autobusų grafiko. Žygio pradžia - centrinėje Prienų aikštėje, esančioje visai netoli autobusų stoties. Čia žygeiviai registruojasi, gauna žygeivio paketą (jame svarbiausią vietą užima maršruto žemėlapis, kurio kitoje pusėje - vieta atsižymėti tarpiniuose žygio punktuose), taip pat Vytauto mineralinio vandens.


 
Žygiui pasirengusi



Startuoju 08:20 ryto




 Rytas Prienuose






Maršrutai





Esu kupina jėgų, todėl pakeliui viską fiksuoju








Žygio pradžia visai lengva. Einam Prienų pakraščiu, lodydami sodybų sargus





Čia, ant sraunaus Drubengio kranto, netoli upelio žiočių, buvęs malūnas ir vienos iš seniausių bei stambiausių popieriaus dirbtuvių to meto Lietuvoje. Manoma, kad jos pastatytos 17 amžiuje ar dar seniau. Dar ir šiandien ši vietovė vadinama Popierine, nors popieriaus fabrikas sunykęs dar 19 amžiuje



 Toliau kelias vingiuoja per gaivų rudeninį mišką






Liko kilometras iki pirmojo tarpinio punkto - Giraitiškių





Nueiti šeši kilometrai






Čia pasižymima žemėlapyje, galima atsigaivinti arbata ir užkąsti. Ką aš ir padarau, besigėrėdama kitoje Nemuno pusėje esančia Škėvonių atodanga. Kitoje Nemuno pusėje įrengtas ir pažintinis takas, tačiau atodanga įspūdingiausiai atrodo būtent nuo Giraitiškių pusės




Pailsėjusi žygiuoju toliau. Takas vingiuoja palei Nemuną...





...kuris sau tykiai teka, apgaubtas rudens ryto miglos ir saulės spindulių


Pasiklysti neleis krypčių rodyklės ir raudonos juostelės medžiuose pakeliui. Už tai - pagarba žygio organizatoriams, nes viskas apgalvota ir sustyguota iki smulkmenų





Jauki suvalkiečių sodyba...





... kurioje vaišina obuoliais




Obuoliai rūgštūs, bet vis tiek smagu... Žygiuojam toliau... Tiesiog pasakiška ir šilta rudens diena...





Antroji stotelė - Naravų piliakalnis. Nueita dešimt kilometrų





Čia vėlgi atsigeriu arbatos, suvalgau javinuką ir pasigėriu vaizdais





Pailsėjusi leidžiuosi žemyn nuo piliakalnio







Prasideda trečioji - ilgiausioji - maršruto dalis. Bet aš vis dar kupina jėgų, nors kojos po truputį jau duoda apie save žinoti












Kyla pagunda rasti ir daugiau tokių gražuolių









Bet manęs dar laukia ilgas žygis











Dangų remiančios pušelės









Einu toliau










Prisiveju ėjimo atbulomis rekordo siekiančiąją Sandrą Valančiauskaitę ir palinkiu jai sėkmės









Ir štai - trečioji stotelė Uosa. Įveikta beveik pusė kelio - septyniolika kilometrų






Vėl atsižymėjimas, arbata, javinukas, sūrio lazdelė ir vaizdai aplink







Žygiuoju toliau...









Mane pasveikina jauki suvalkiečių sodyba pakeliui ir svyrantys jurginų žiedai








Mielos Suvalkijos lygumos - mano a.a. Mamos kraštas







Vyriausiasis iš aviukų mus pasveikina skardžiu BĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖ....






Bulviakasis pakeliui. Priešais ėję vaikinai juokavo, kad jei kiekvienas žygeivis bent kelias minutes skirtų talkai, bulviakasis baigtųsi labai greitai...




Nors ir spalio pirma, bet saulė kepina kaip reikiant, eiti darosi šilta...












... o dar ir į nemažą kalvą tenka užkopti







 Pagaliau Alytaus plentas





Sukam link aukščiausio Lietuvos medžio






 Čia ketvirtoji stotelė - nueiti 23 kilometrai. Vėl atsižymėjimas, poilsis, arbata, javinukas, sūrio lazdelė. Atsipūtusi nueinu link aukščiausio medžio - maumedžio







Pasiklausau įdomaus girininko pasakojimo apie šį medį ir šiaip apie Lietuvos miškus... Maumedžio aukštis - 48 metrai, ir jis vis dar auga...




 ... ir vėl į kelią






Vėl mielos Suvalkijos lygumos...






... ir suprantu, kad man deja vu... atpažįstu vietas...




Visuomenės harmonizavimo parkas Vazgaikiemyje




 Puikiai atsimenu ir šią kryžkelę, ir kryžių... Čia kartą per savaitę atvažiuodavo kaimo parduotuvė ant ratų, čia žmonės, belaukdami parduotuvės, aptardavo kaimo naujienas...




Bet viskas taip pasikeitę... Pagal rodyklę turėčiau eiti tiesiai, bet pasuku į kairę, žemyn Gerovės gatve...




Iki skausmo pažįstamas kelias, kuriuo vaikščiota daug metų... Tik dabar jis asfaltuotas




 Bebaigiantis užakti upeliukas, kuriame paauglystėje atvesdavau pagirdyti karvių iš ganyklos


Vedama nostalgijos, einu toliau. Ir štai kelias link pamiškėje buvusios giminių sodybos, kurioje praleista daug paauglystės ir ankstyvos jaunystės vasarų, kur iki soties mėgavausi ką tik pamelžtu pienu, dalyvavau šienapjūtėse ir rugiapjūtėse. Ir viskas atrodo taip, lyg nebūtų praėję tų keliolikos metų....





Deja... pasikeitę. Vietoj buvusios sodybos - Visuomenės harmonizavimo parko Išminties vila. Labai simboliškai pavadinta - ankstesnis sodybos šeimininkas buvo Kaimo Šviesuolis...









Stovėdama prie buvusios sodybos, audžiu mintį kada nors čia atvažiuoti, apsistoti kelioms dienoms ir pasivaikščioti kažkada mano išmintais takais. Tikiuosi, taip ir padarysiu. Na, o dabar tenka grįžti atgal į maršruto trąsą








Parko žirgynas įkurtas buvusių kolūkio fermų vietoje







Ir čia viskas dar labiau pasikeitę






Nostalgija tegul lieka nostalgija.... Ateinu į penktąjį žygio punktą Visuomenės harmonizavimo parke - nueiti 26 kilometrai






Rudeninės saulės vonios






Ir iš tiesų - termometro stulpelis tą dieną pakilo iki plius dvidešimt... Matyt, žygio organizatoriai turi gerą blatą ten, dangaus aukštybėse... 
Visuomenės harmonizavimo parke žygeiviams paruošti pietūs. Galima rinktis iš trijų variantų - aš pasirenku perlinių kruopų košę su vištienos skrandukais ir morkomis. Labai skanu ir sotu...







Žygeiviai... Ir tokių ne vieną, ir ne dešimt sutikau pakeliui...






Papietavusi ir pailsėjusi, žygiuoju toliau. Kelias veda pro didelėje teritorijoje išsidėsčiusį parką, tai turiu galimybę pasidairyti aplink, kas čia įdomaus... Tikrai jauki vieta... Ir nesvarbu, kas sakoma apie jos savininką, ir kainos parke nedžiugina... Bet... investicijų čia reikėjo tikrai milžiniškų, o rezultatas akivaizdus... Tikrai reikės dar kartą čia atvažiuoti bent kelioms dienoms












Pamoju parkui ir toliau žygiuoju per mišką





Šeštoji stotelė - Kryžkelė miške. Nueita 30 kilometrų...







Skani arbata ir apie nuovargį vis garsiau pasisakančios kojos... Bet mintyse jau audžiu planą-chuliganą kitais metais nueiti tuos penkiasdešimt per dieną...




Iki finišo - tik penki kilometrai, bet jie buvo patys sunkiausi. Kartais atrodė, kad ne penkis, o penkiolika kilometrų einu. Bet nuotaika išliko puiki ir dar pajėgiau žvalgytis aplink




Jei ne tos beveik nepaeinančios kojos...





... būčiau dar kelis kilometrus mišku pasibasčiusi, nes tolių gražuolių ne vieną ir ne du pakeliui mačiau... Ir pagaliau Kauno plentas




Dar šiek tiek kelio ir jau Prienai







Septintasis maršruto punktas - Rėvuona. Čia buvo senas malūnas, vėliau viešbutis, o dabar Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centras






Lankytojų centre atsižymiu, pabandau laimę loterijoje (nesėkmingai), paskanauju labai gardžios suvalkietiškos duonos. Centro darbuotojos visiems siūlo ilgiau pailsėti ir apžiūrėti ekspozicijas. Tačiau likęs tik kilometras, tai jau iš inercijos jį įveiksiu... Vėl Nemunas Nemunėlis...





 Prienai...




Ir... Finišas... 16:20 po pietų




Mečiau sau iššūkį ir įveikiau 35 km Harmonijos maršrutą. Su poilsio valandėlėmis ir ilgesne pertrauka pietums užtrukau aštuonias valandas. Jei pridėčiau tuos kelis kilometrus link mano giminių sodybos Vazgaikiemyje ir atgal, tai nuėjau 37 km...




Nuostabi diena, nuostabus oras, nuostabus žygio organizavimas ir daug teigiamų emocijų...





Nors po žygio dar kelias dienas vos kojas pavilkau, bet didžiavausi savimi. Tikiuosi, kitais metais dar labiau didžiuotis, įveikusi penkiasdešimt kilometrų pajūriu... 
P.S. Šių metų pasibastymai baigėsi, bet pažadu dar daugiau pasakojimų kitais metais...