Gargždai man visą laiką buvo tiesiog miestelis ten, kažkur, netoli Klaipėdos. Turbūt nieko įdomaus. Tačiau... tai Klaipėdos rajono savivaldybės administracinis centras, o būtent čia esančiame Turizmo informacijos centre galima įsigyti Klaipėdos rajono magnetuką iš Surink Lietuvą kolekcijos. Specialiai į Gargždus tikrai nenuvažiuosiu, o bet tačiau... kelias dienas atostogavau Palangoje. Ir sumąsčiau, kad visai gera proga aplankyti Gargždus. Nieko daug iš jų tikrai nesitikėjau, pasibastysiu kelias valandas ir viskas. Ir eilinį kartą tokie nedideli miesteliai sugeba nustebinti. Praleidau čia visą pusdienį, net į tiesioginį Palangos autobusą pavėlavau. Bet apie viską iš pradžių.
Į Gargždus važiavau ryte iš Palangos, berods, į Druskininkus važiuojančiu autobusu. Tarp Klaipėdos ir Gargždų taip pat gana dažnai važinėja mikroautobusai, tai su susisiekimu tikrai nebus jokių problemų. Atvažiavau į labai neišvaizdžią autobusų stotį, pasinaudojau WC ir nuėjau pasibastyti. Nors rašytiniuose šaltiniuose Gargždai paminėti dar 13 amžiuje, o miestelis ilgai klestėjo kaip pasienyje esantis kultūrinis ir religinis centras, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu miestelio centras sudegė. Gaisrai Gargždus niokojo ir 1939-1941 metais. Todėl senų pastatų, deja, praktiškai nėra išlikę. Iš autobusų stoties į miesto centrą veda Klaipėdos gatvė. Beveik iškart dešinėjs gatvės pusėje prie daugiabučių pamatau nuorodą.
Būtent Gargžduose 1941 metų birželio 24 dieną įvyko pirmosios masinės žydų žudynės Lietuvoje, laikytinos Holokausto pradžia. Čia buvo sušaudyta ir užkasta 200 žydų vyrų. Šio kraupaus nusikaltimo vietoje pastatytas paminklas.
Mane palydi labai mieli draugeliai.
Bronzinę šuniuko sargiuko skulptūrą sukūrė klaipėdiečiai – architektas Saulius Druskis ir skulptorius Sergėjus Plotnikovas. Einant pro šalį, sargiukui galima paspausti letenėlę.
Kuris nedidelis miestelis galėtų pasigirti, jog turi išlikusį kino teatrą? Turbūt retas. O Gargžduose išlikusi „Minija“.
Muziejuje jau buvau...
Šuniuko kaimynas – tingiai besirąžantis katinukas. Šią bronzinę skulptūrą Gargždų 760-mečio proga sukūrė skulptoriai Sergėjus Plotnikovas ir Svajūnas Jurkus.
Tokie stendai su turistiniu maršrutu „Prie rubežiaus“ išsibarstę po vią miestelį.
Pasidairau šalia Gargždų kultūros centro.
Akį patraukia labai simpatiškas piešinys ant sienos. Tai Gargždų bendruomenės projektas „Žaidžiantys“. Atrodo, kad berniukui daug smagiau stebėti paukštį tulžį nei naršyti telefone.
Šalia – spalvingi nėriniai ant medžio.
Gargžduose niekaip nepaklysi, o ir tikrai arti viskas. Pirmiausia eisiu apžiūrėti senųjų žydų kapinių.
Einu seniausia miestelio gatve. Ji labai jauki ir tvarkinga.
Einu rodyklės kryptimi...
Čia šiemet pirmą kartą išgirstu gegutę kukuojant, nors jau birželis. Kukuoja ji ilgai, o pinigų aš turiu...
Prieinu...
Pasak istorikų, iki 19 amžiaus dauguma žydų gyveno būtent J.Basanavičiaus gatvėje. Senosios kapinės buvo įkurtos dar 17 amžiaus viduryje. Kapinės pradėtos naikinti Antrojo pasaulinio karo metais, vėliau dalis kapinių buvo išdalinta kolektyvinių sodų sklypams. Nedidelė kapinų dalis išlikusi ir tikrai prižiūrima.
Labai jaukus vaizdas į Minijos slėnį priverčia kurį laiką stabtelėti ir parymoti.
Ant kai kurių paminklų išlikę užrašai....
.... kitus vis labiau pasiglemžia laikas ir gamta...
Grįždama pasuku link mažiuko upeliuko sodrios žalumos paunksmėje
Grįžtu į miestelio centrą ir pasisukioju prie ligoninės.
Grįžtu į miestelio centrinę aikštę.
Šiame gražiame pastate galbūt įsikūrusi rajono savivaldybė?
Ne, savivaldybė įsikūrusi neišvaizdžiame pastate šalia
Gražusis pastatas atiduotas muzikaliems vaikams.
Apeinu kino teatro pastatą iš kiemo pusės.
Piešinys ant sienos – tai duoklė Gargždų istorijai. Čia pavaizduoti trys futbolininkai iš žydų futbolo komandos „Makabi“ ir jidiš kalba parašytas miesto pavadinimas. Piešinį iš senos Gargžduose užaugusio fotografo Hirscho Birmano nuotraukos sukūrė menininkai Tadas Šimkus ir Marius Skrupskis.
Užsuku į Turizmo informacijos centrą magnetuko.
2017 metais skvere šalia TIC atidengta skulptoriaus A.Boso sukurta „Banga“, įamžinusi to paties pavadinimo futbolo klubo 50-metį. Taip – Gargžduose puoselėjamos ir futbolo tradicijos.
Priešais –į dangų stiebiasi baltoji gulbė, Gargždų Šv.Archangelo Mykolo bažnyčia.
Pirmoji bažnyčia Gargžduose pastatyta 16 amžiuje. Vėliau kelis kartus bažnyčia sudegdavo ir būdavo atstatoma. Paskutinį kartą bažnyčia sudegė 1941 metais. Dabartinė bažnyčia pastatyta tik 1989-1990 metais. Nors ir šiuolaikinė, tačiau labai miela.
Bažnyčioje vyksta gedulingos laidotuvių pamaldos, todėl pasivaikštau aplink. Čia daug visko įdomaus.
Išlikusi 19 amžiuje statyta akmeninė varpinė...
... ir apie 1840 metais statyta klasicistinė Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčia–mauzoliejus. Čia laidoti buvusį Gargždų dvarą valdę baronai Renne ir su jais vedybų kelių susigiminiavusių grafų Miežlinskių šeimos nariai. Sovietmečiu mauzoliejus buvo nuniokotas. Išniekinti palaikai vietos gyventojų rūpesčiu buvo surinkti ir palaidoti senosiose Gargždų kapinėse, tačiau laidojimo vieta nėra žinoma.
Dar šiek tiek pasivaikštau po jaukų šventorių.
Tilteliu su bažnyčia sujungta klebonija. Visur labai jauku ir sutvarkyta, daug religinių detalių ir gėlių.
Gedulingos pamaldos vis dar vyksta, todėl į vidų nebeužeisiu. Vėliau bažnyčia jau buvo uždaryta. Einu toliau link Gargždų krašto muziejaus.
Ekonomisto Eduardo Vilko gimtasis namas.
Nedidukas Gargždų krašto muziejus įkurtas 2005 metais.
Viduje mane pasitinka darbuotoja ir apie viską papasakoja. Bilietas kainuoja 2 Eurus. Pirmiausia apžiūriu laikiną parodą apie indoeuropiečių kalbas. Buvo tikrai įdomu...
Ar kada nors susimąstėte, iš kur atsirado įvairūs lietuviški žodžiai?
Indoeuopiečių kalbos kažkuo panašios...
Nedidelė nuolatinė ekspozicija pasakoja apie įvairalypį pasienio miestelio gyvenimą.
Kontrabanda...
Tokius dar pamenu...
Įsiamžinu ir aš... Kreida ant lentos kažkada teko mokykloje daug kartų rašyti.
Visai smagus ir informatyvus muziejus, kurį tikrai rekomenduoju aplankyti. O toliau einu į miesto parką.
Čia kažkada būta nemažo baronams Renne priklausiusio dvaro. Deja, iš dvaro išlikę tik tiek – bent jau manoma, jog tai kažkokio dvaro statinio likučiai.
Pats parkas labai jaukus... O karštą vasaros dieną saugo nuo kaitrios saulės.
... todėl toliau neskubėdama bastausi po žalumos prisodrintą parką.
Grįžtu atgal ir kitais takeliais klajoju po parką.
Tragiškos istorijos liudijimas...
Ne, nesustosiu... Muziejuje jau buvau. Bet idėja labai originali.
Grįžtu į miestelio centrą ir dar kartą apeinu kino teatrą iš kitos pusės. 19 amžiaus pabaigos rašytiniuose šaltiniuose minimi Gargždų žydų liaudies bankas, žydų mokykla, taip pat medinė sinagoga, aplink kurią buvo susiformavęs žydų gyvenamasis kvartalas su rabino namu. Šalia senosios sinagogos 1927-1928 metais pastatyta nauja mūrinė sinagoga. Abi sinagogos sugriautos karo metais. Buvusios sinagogos vietoje kaip atminimo ženklas stovi Gargždų bendruomenės meninė instaliacija – šešiakampė žvaigždė.
Pasuku į šoninę gatvelę ir einu link senųjų miestelio kapinių. Pakeliui irgi yra ką pamatyti.
Netrukus prieinu senąsias Gargždų kapines.
Įspūdingi neoklasicizmo bruožų turintys kapinių vartai pastatyti 19 amžiaus pabaigoje. Vartų statytojas nėra žinomas, tačiau pagal senųjų gargždiškių atsiminimus juos dekoravo dvarininkų iš Lenkijos pakviestas dailininkas.
Šis paminklas tikrai labai įdomus ir neįprastas, su daug įvairių detalių ir užrašų.
Pasibasčiusi po senąsias kapines, grįžtu į miestelio centrą. Nebrangiai ir skaniai papietauju šioje kavinukėje.
Grįžusi į centrinę aikštę, dar užfiksuoju...
Gargždų pėsčiųjų viadukas pastatytas 1938 metais. Jis kerta senąjį Žemaičių plentą. Tai buvo pirmasis prieškario pėsčiųjų viadukas per magistralinį kelią.
Einu link Gargždų piliakalnio. Pakeliui gėriuosi ramia Minijos tėkme.
Kelias remontuojamas, tačiau eiti įmanoma. Tik saulė gerokai kepina ir pakankamai karšta.
Šiek tiek pavargstu, nes kelias veda į kalvą. Tačiau savo tikslą pasiekiu.
Maždaug 700 metrų į rytus nuo miestelio, dabartinio Kalniške kaimo teritorijoje yra nemažas Ceklio kuršių piliakalnis. Čia stovėjusi pilis minima 1253 metų pietų Kuršo dalybų akte. Būtent nuo šios vietos prasideda Gargždų istorija. Piliakalnio teritorija pakankamai didelė, bet labai gražiai sutvarkyta. Čia daug pasivaikščiojimui skirtų takų, tiltelių, laiptelių ir žalumos. Nuo pilikalnio atsiveria jaukios panoramos. Pasivaikščiokime kartu.
Iki soties prisivaikščiojusi, grįžtu į miestelio centrą. Užsuku į kino teatre esančia kavinukę ir pasimėgauju kava su ledais. Tada šiek tiek po 14 valandos sulaukiu vieno unikalaus muziejaus savininko, kuris atrakina muziejaus duris...
Tai buvo viso pasibastymo vyšnaitė ant torto. Kino teatre „Minija“ ilgamečio teatro administratoriaus Jono Mikučio iniaciatyva įrengta kino ir foto technikos ekspozicija. Tai vienintelis toks privatus muziejus Lietuvoje. Muziejaus savininkas man viską aprodė ir labai daug visko papasakojo. Nuostabus žmogus, galintis kalbėti apie savo surinktą kolekciją valandų valandas. Būtent dėl to ir pavėlavau į autobusą, bet buvo tikrai verta užtrukti. Juo labiau, kad pati dirbu archyve, kur saugomi kino filmai ir fotografijos.
Šia miniatiūrinis projektorius, pasirodo, veikiantis. NUOSTABU...
Atsisveikinimui muziejaus šeimininkas mane įamžina...
